NAUJIENOS

Albinas Drukteinis: kiekviena karta susiduria su savais kalbos vartojimo iššūkiais

Kategorija:

Miestas:
Kovo 24-ąją Lietuvos Respublikos Seimas Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos katedros profesorių, humanitarinių mokslų daktarą Albiną Drukteinį paskyrė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nariu.

Prof. dr. A. Drukteinio mokslinių interesų kryptys yra sintaksė, semantika, kalbos vartosena ir kiti kalbos klausimai. Prieš porą metų išleistas A. Drukteinio parengtas leidinys „Lietuvių kalbos skyryba. Taisyklės, komentarai, patarimai“. Profesorius yra aktyvus ir visuomeninėje veikloje – nemažai metų vadovauja Lietuvių kalbos draugijos Klaipėdos skyriui.
 
Gerbiamas profesoriau, šie metai valstybinei lietuvių kalbai jubiliejiniai – sukanka šimtas metų, kai lietuvių kalba buvo įrašyta į šalies konstituciją kaip valstybinė. Kuo svarbus šis žingsnis lietuvių tautai ir valstybei?
 
Kalbos vartotojui, užsiėmusiam savais darbais ir rūpesčiais, galbūt ir neatrodo svarbu, kalba valstybinė ar ne – kalbi sava kalba, jei reikia, pramoksti kitos, kitaip ir negalėtų būti. Taip tauta ir kalba gyvavo šimtus metų. Kartu tai rodo, koks svarbus kalbos gyvavimui yra kalbėtojo noras kalbėti sava kalba, ieškoti joje kuo įvairesnių minčių, jausmų raiškos būdų, taip ją vis turtinant. Kita vertus, taip gyvuojanti kalba apsiriboja daugmaž buitine sritimi. Paskelbimas valstybine, kalbą paverčia informacijos perteikimo ir kaupimo priemone visose veiklos srityse ir sudaro sąlygas vystytis įvairiomis kryptimis. Kartu toks jos statusas suteikia kalbėtojui supratimą, kokia svarbi kalba valstybingumui, žinoma, jei tas valstybingumas ir visa, kas su juo susiję, apskritai yra jam reikšmingas. Kalbos kaip valstybinės statusas svarbus ir institucijoms – jos gali ir privalo rūpintis valstybine kalba kaip ir kitais valstybingumo dalykais.
 
Paskelbimas valstybine kalbą kilsteli į aukštesnį lygmenį – suteikia jai erdvės vystytis į plotį ir pakelia jos prestižą, parodo svarbą valstybės gyvenime. O tai skatina kalbėtoją sąmoningai žiūrėti į jos saugojimą, įvairovės palaikymą, pagarbą kaip svarbiam valstybingumo požymiui.

Neseniai tapote VLKK nariu, Jūsų manymu, kokie svarbiausi komisijos uždaviniai šiuo metu?

Kadangi tai valstybinė komisija, tai jos pagrindinis uždavinys yra rūpintis kalbos valstybiniu statusu. Bet tokio rūpinimosi sudėtingumas ir yra išsiaiškinti, nusistatyti, kókia veikla reikia įgyvendinti tą bendrą uždavinį. Kai kada netiksliai kalbama, kad Kalbos komisija iš esmės užsiima kalbos vartosenos reguliavimu. Žinia, kai iškyla koks nors pavienis sunorminimo reikalingas atvejis, niekas kitas oficialaus sprendimo dėl jo vartosenos ir negali priminti, kaip tik Komisija. Tačiau didžioji darbų dalis yra vykdoma pagal Vyriausybės patvirtintas programas ir apima kalbos sistemos bei vartosenos tyrimą, praktinių leidinių rengimą, kai kada ir leidybos rėmimą, čia įeina ir kalbos vartosenos normų nustatymo bei jų sklaidos darbai.
 
Bet svarbu, kad kalbėtojas taptų aktyviu kalbos valstybinio statuso įgyvendinimo, kalbos standarto palaikymo dalyviu. Tai turbūt yra sunkiausias uždavinys ir siektinas tikslas.  Kalbos komisija tiesiogiai nedaug ką gali padaryti – gali tik sudaryti sąlygas tiems darbams vykti. Tyrimų srityje gana sklandžiai bendradarbiaujama su mokslo institucijomis finansuojant projektus pagal Programose numatytus darbus. O kalbos standarto sklaidos, kalbos prestižo stiprinimo, kalbėtojo prusinimo tokiais klausimais veikla nėra tokia sistemiška. Čia svarbu bendradarbiauti su įvairiomis organizacijomis, galinčiomis prisidėti prie tokių uždavinių įgyvendinimo.

Pastaruoju metu pasigirsta balsų, teigiančių, kad lietuvių kalbai jau užteks visų norminimų, visų dailinimų, nes ji, pasak taip manančių, visiškai subrendusi ir sėkmingai gali gyvuoti be jokių papildomų taisyklių. Ką Jūs apie tai manote?

Aišku, dabartinė kalbos būklė ir kalbėtojo sąmoningumas bei kalbiniai gebėjimai net nepalyginami su tuo laiku, kai kalba buvo pirmą kartą paskelbta valstybine. Bet kiekviena karta susiduria su savais kalbos vartojimo iššūkiais. Pirmosios nepriklausomybės  pradžioje kalbininkams daug darbo buvo, kol vartosenoje išnyko spaudos draudimo laikotarpio pasekmės su daugybe rusicizmų. Bet ne ką mažesnių pastangų kalbininkai dėjo ir sovietiniu laikotarpiu švarindami kalbą nuo naujos rusų kalbos įtakos leksikai ir gramatikai. Jei kalbėtojas gana įvairiose srityse, net buityje vartoja kitą kalbą, ji negali nedaryti įtakos gimtajai kalbai. Ėmus taip vartoti anglų kalbą, rasis kalbos sistemoje svetimų dalykų ir kalbininkų darbas tiek pat bus reikalingas, kaip ir buvo iki šiol. Ne visada sėkmingai pavartojami ir savo kalbos  vienetai. Kiek girdime žodžių pakankamai, stebimas nesėkmingo vartojimo, kai negalima norėti ko nors dar daugiau (pavyzdžiui, mirčių) ar nieko nėra stebima, o paprasčiausiai kažkas egzistuoja, būna. Tokie vartosenos atvejai taip pat turi būti paaiškinami, kitaip prarandamos žodžių reikšmės. Geros ir įvairios kalbos pasimokoma iš meninio teksto. Ar galima tvirtinti, kad jauni žmonės skaito daugiau ar bent tiek pat, kiek ankstesnių kartų? Anaiptol. Tad iš kur tas geros kalbos gebėjimas atsiras ar nenyks... Svarbu ne kalbos, o kalbėtojo branda. Na, gal kils mada kalbėti taisyklingai, vaizdingai, aiškiai ir sklandžiai, dar ir rašyti be klaidų, bet mados greit praeina. Taigi neįkyriai, bet nuosekliai kalbininkai savo darbą turėtų dirbti taip pat iš kartos į kartą.

Kaip vertinate papildomų trijų raidžių įvedimą? Tai normalus kalbos vystymasis, juk kažkada buvo nusižiūrėtos kai kurių raidžių „kepurėlės“, nosinės, ar vis tik lietuvių kalbos pamato judinimas?

Reikėtų patikslinti, kad Seimo sprendimas dėl svetimųjų asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose nereiškia nelietuviškų raidžių įtraukimo į lietuvių abėcėlę. Nelietuviški rašmenys lietuviškuose tekstuose nėra jokia naujiena – jie mokslinėje literatūroje buvo vartojami visą laiką. Dėl to abėcėlė nesikeitė. Tai, kad tie rašmenys bus vartojami asmens dokumentuose, tiesiog praplės jų vartoseną, kai kada gal sukels tarimo sunkumų. Ir ne tik šių trijų rašmenų. Juk kitose kalbose kitaip rašomi ir tai, ką mes užrašome raidėmis š, č, c, ž, dž. Su taip tariamais garsais užrašytos pavardės sukels dar daugiau tarimo sunkumų. Su tuo teks susitaikyti ir tariantiesiems, o su pavardės iškraipymu – ir jos turėtojams. Visa tai nėra kalbos kitimas, tai svetimų kalbos vienetų vartosenos kalboje praplėtimas. Abejoju, ar tai turės kokių nors pasekmių kalbai, greičiau – susikalbėjimui, kai kada ir mūsų savijautai nesusikalbėjus.

 VLKK nariu esate ne pirmą kartą ir per visas kadencijas rūpinotės lietuvių kalbos gramatika, rašyba ir skyryba. Jūsų manymu, tai mitas ar tiesa, jog visi šie dalykai tokie sudėtingi, kad didžioji tautiečių dalis pasijunta vos ne beraščiais?

Na, kas gimnazijoje (vidurinėje mokykloje) mokėsi bent kiek stropiau, tas nesijautė ir nesijaučia beraštis. O pasikartoti ir prisiminti visada naudinga, juk ir geriausiai išmokti dalykai ilgainiui pasimiršta. Raštingumo gebėjimai remiasi gramatikos žiniomis. Jei tos žinios yra padrikos, sistema nėra suvokta, o tik mokytasi pavienių dalykų, rašyba ir skyryba atrodys sudėtinga. Tiesa, tos dvi raštingumo sritys gerokai skiriasi. Rašybos reikalavimai priklauso nuo morfologinės kalbos sandaros, tad rašantysis negali kokių nors savo norų turėti ir kitaip ką nors interpretuoti. Yra ir labiau susitarimu grindžiamų atvejų, tarkim, dalelyčių rašymas. Skyryboje laisvės daugiau, nes sakinys – minties raiškos vienetas, o jo sandara, kartu ir skyryba labiau priklauso nuo autoriaus. Kai skaitoma vis mažiau, o žinutės rašomos be nosinių ir didžiųjų raidžių, nereikia norėti gero raštingumo – akis nebemato, ranka nebejaučia.

Prieš kelerius metus Jūsų iniciatyva supaprastinta skyryba. Kokie svarbiausi pakeitimai, palengvinantys draugystę su kableliais ir kitais skyrybos ženklais?

Supàprastinimas čia sąlygiškas. Gal paprasčiau vertinti parašyto teksto skyrybą – padaugėjo pasirenkamai skiriamų atvejų. Bet teksto autoriui atsirado daugiau galimybių kiek skirtingai pateikti sakinio prasmę. Tačiau tam reikia žinoti, kokiais reikšmės niuansais skiriasi skyrybos variantai, tad norint rinktis sąmoningai prireikia net daugiau išmanymo.
 
Yra keli pakeitimai, kurie galėtų sumažinti neraštingumo baimę. Jei sakinio dalis pagal sandarą yra aiškinamoji, bet su tam tikrais įvadiniais žodžiais neturi aiškinamosios, izoliuojamosios intonacijos, jos nebūtina išskirti – galima tik atskirti, pvz.: Vakare, ypač saulei nusileidus(,) uodai sukosi debesimis. Ir tokių įvadinių žodžių yra nemažas būrys. Gali sakinyje būti aiškinamosios sakinio dalies sandarą ir net intonaciją turinti konstrukcija, bet nėra kitos vienavardės sakinio dalies, kurią reikėtų išaiškinti. Nebuvo taisyklėse nurodyta, kad ją būtų galima skirti, dabar tokia galimybė apibūdinta, pvz.: Pakeliui(,) kaip ir praėjusiais metais(,) užsukau į buvusią tėvų ir mano vaikystės sodybą. Nebuvo aišku, kaip elgtis su palyginamosiomis konstrukcijomis, einančiomis su aukštesniojo laipsnio žodžiais. Buvo aiškiai pasakyta, kad neskiriamos kiekį reiškiančios konstrukcijos, plg. Sukrovė į vežimaitį daugiau kaip dešimt maišų. Atsirado taisyklė, leidžianti skirti kitas, kiekio nereiškiančias lyginamąsias grupes su aukštesniojo laipsnio žodžiais, pvz.: Liaudies pasakos yra labiau pamokančios(,) negu literatūrinės pasakos; Šis vaikinas atrodė patikimesnis(,) negu kiti du. Nebūtina skirti įvardį pažyminčių pažyminių, nors jie ir turi antrinę aplinkybės reikšmę. Šitaip buvo skiriami daiktavardžius pažymintys pažyminiai su antrine aplinkybės reikšme. Kita vertus, norint tokią reikšmę parodyti arba jei tokia reikšmė kyla iš konteksto, skirti reikia, kitaip neskyrimas prieštaraus teksto prasmei. Taigi skyryba ne lengvinama ar sunkinama, o pritaikoma teksto autoriaus poreikiams.

Ar visais atvejais pateisinama autorinė skyryba? Ką turėtų prisiminti autoriai, naudodamiesi jiems suteikta teise?  Kokias dažniausia skyrybos klaidas pastebite viešojoje erdvėje?

Tikra autorinė skyryba galima tik poezijoje. Na, nebent dar meninėje kalboje atpasakojant dialogą. Visos kitos skyrybos pasirinkimo galimybės yra susijusios su prasminiais skirtumais ir taisyklėse apibūdintos. Tad teksto autorius žino ar gali žinoti, ko jie siekia ar gali pasiekti pasirinkdamas skirtingą skyrybą. Pasirinkimo laisvumas priklauso ir nuo teksto. Tam tikras minties rutuliojimas jau ir lemia skyrybos pasirinkimą. Žinoma, teksto autorius gali rinkti ekspresyvesnius ar ne tokius ekspresyvius skyrybos ženklus – kablelį ar dvitaškį keisti brūkšniu. Bet neretai tuo ir baigiasi autorinė skyryba. Apskritai autorius renkasi minčių dėstymo būdą, o šis lemia skyrybos pasirinkimą. Teksto autoriui labiausiai turėtų rūpėti teksto aiškumas. Skyryba gali prie to aiškumo prisidėti, gali jam ir pakenkti. Sakinyje Namą pardavęs žemę išnuomojo kaimynui dalyvio grupę privalu skirti, nors tokių sakinio dalių skyryba yra pasirenkamoji, kitaip sakinys bus nesuprantamas. O kur skirti, priklauso nuo minties, teksto – apie kieno nuomojimą kalbama. Žemės nuomojimo atveju – Namą pardavęs, žemę išnuomojo kaimynui, namo nuomojimo atveju – Namą, pardavęs žemę, išnuomojo kaimynui. Sakinyje Garažą – neregistruotą statinį buvo nurodyta nugriauti tapatumo brūkšnys parodo, kad garažas ir yra tas neregistruotas statinys, parašytas kablelis reikš, kad kalbama apie du objektus. Tokie pavyzdžiai rodo, kad autorius ne tiek ir daug turi laisvumo pasirinkdamas skyrybą.
 
Yra ir tokios skyrybos, kuri reikalinga parodyti tam tikriems savarankiškesniems sakinio struktūros fragmentams – sakinio dalims, sudėtinio sakinio dėmenims. Skaitydami tekstą, juos dažniausia atpažintume ir be skyrybos ženklų, bet taisyklės nurodo juos išskirti iš abiejų pusių. Neretai viena kuri nors pusė nukenčia: nebaigiamas išskirti šalutinis sakinys, pvz.: Niekas nesuprato prietaiso, kurį rado atsiųstame pakete paskirties (turi būti kablelis po žodžio pakete); neparašomas kablelis dalyvinės, pusdalyvinės ar padalyvinės žodžių grupės pradžioje po jungtuko, pvz.: Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad surenkant duomenis, nesilaikyta jų rinkimo tvarkos (turi būti kablelis po jungtuko kad arba padalyvinė aplinkybė visai neskiriama); nebaigiamas išskirti pažyminys po pažymimojo žodžio, pvz.: Veiklos ataskaitą, parengtą ne pagal reikalavimus reikia grąžinti ir nurodyti pataisymo terminą (reikia kablelio po žodžio reikalavimus). Primirštama, kad tarp vienarūšių šalutinių sakinių, sujungtų jungtukais ir, ar, arba nerašoma kablelių, kaip ir tarp vienarūšių sakinio dalių, pvz.: Netrukus buvo išsiaiškinta, kad skolos grąžinimo terminas nebuvo pradelstas ir kad skolintojas pretenzijų neturi.

Atrodo, tampame emocionalesni ir straipsnių pavadinimai atsiranda su šauktukais ir klaustukais. Kuriais atvejais toks emocionalumas pasiteisina?

Antraščių raiškos, kartu ir ženklų įvairovė, matyt, atsiranda su laisvumo pojūčiu. Ir tai visai gerai. Svarbu, ar tie klaustukai, šauktukai antraštėje atitinka tekstą. Nederės ekspresyvi antraštė ir oficialus, dalykinis tekstas. Suprantama, kad antrašte norima patraukti skaitytojo dėmesį, bet jos nepalaikantis tekstas ir skaitytojo nusivylimas gali tokias pastangas paversti niekais. Šiaip antraštės komponavimo būdų yra įvairių. Ją gali sudaryti dvi dalys, atskirtos dvitaškiu, kai kada tašku, pvz.: Prakaitavimas – fiziškai ir emociškai varginanti problema: vaistininkai pataria, kaip jos atsikratyti; Šildymo kompensacijos: kitąmet reikės dar daugiau; Internetinė priklausomybė: kaip padėti priklausomam vaikui? Margučiai: dailūs, o ar saugūs valgyti? T. Daukša: Šis gyvenimas yra tai, ką verta ginti; Gardu. Sotu. Spalvinga. Dviejų dalių antraštės su arba turi būti atskirtos kableliu – aiškinimo santykis, pvz.: Apie du „aš“, arba Lietuviškos meilės ypatumai.
Kas vis tik gramatikos pokyčių svarbiausias iniciatorius: kalbininkai ar kalbantieji?
Apskritai kalbos sistema kinta ne dėl kalbininkų veiklos, o atsirandant kalbėtojų tam tikriems poreikiams. Kalbininkai vertina vartosenoje atsirandančius kalbos vienetus ar pavartojimo atvejus, tikrina juos kalbos sistemos ypatybėmis, ir jei labai neprieštarauja kalbos sistemai, įteisina kokiu nors statusu norminamuose ar kituose leidiniuose arba Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijomis. Kalba, kaip komunikacijos priemonė, pirmiausia turi tikti kalbėtojui, o kalbininkai prisaugo, kad kalbėsenos įvairovė neišderintų kalbos sistemos. Galiausiai kalbos reguliavimas yra susijęs su oficialia vartosena, buitinės kalbos niekas ir nereguliuoja, išskyrus paties kalbėtojo sąmoningumą. O ir čia kalbėtojas neturi persistengti – kalba turi būti funkcionali, tai yra tikti bendravimui konkrečioje jos vartojimo situacijoje. Ir sistemos neatitinkantys kalbos vienetai gali tam tikti konkrečiu atveju – sąmoningas jų vartojimas yra pateisinamas.

Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolina Baltmiškė
Straipsnio iš straipsnių ciklo „Lietuvių kalbos aktualijos“ parengimas ir publikavimas  paremtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos koordinuotos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšomis.


 

Reklama