NAUJIENOS

Akvilė Petrauskaitė: orkestras gali būti žiaurus

Kategorija:

Miestas:
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kontrabosininkės Akvilės Petrauskaitės koncertuose neįmanoma nepastebėti: „švelniai pankuojanti“, anot jos pačios, mergina orkestre griežia didžiuliu kontrabosu ir be jo neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Pastarasis sezonas šiai muzikantei itin spalvingas: praėjusį rudenį jį stažavosi tarptautiniame „Animato“ jaunimo filharmonijos orkestre ir su juo koncertavo garsiose Europos salėse nuo Budapešto iki Vienos.
Kaip į jūsų gyvenimą atėjo muzika?
Augau menininkų šeimoje - mama pianistė ir pedagogė, tėtis gilinosi į šaltkalvystės ir juvelyrikos sritis. Nuo pat vaikystės buvau apsupta įvairių menų, taip pat ir muzikos. Namuose stovėjo pianinas, tad nieko keista, jog tai pirmasis instrumentas, su kuriuo susipažinau. Būdama maža, paprasčiausiai mėgau juo žaisti. Juk labai smagu liesti juodus ir baltus klavišus, kai jie tau atsiliepia! Pavadinčiau tai savo pirmąja „atonaliąja“ kūryba. Taigi iš pradžių grojau žaisdama, o vėliau žaidimas po truputį peraugo į rimtesnes studijas bei darbą.
O kada atsirado kontrabosas?
Mano muzikinis kelias buvo kiek vingiuotas. Baigusi devynias pianino klases, patyriau netikėtą traumą, po kurios tebegalvodama apie būsimas studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje turėjau tris galimus pasirinkimus: kontrabosą, tūbą ir arfą. Artimiausias iš jų man pasirodė kontrabosas - jis žavėjo ir perspektyva groti džiazą. Juk visų klaipėdiečių širdyje – džiazas ir laisvė...
Pradėjusi griežti kontrabosu, netrukus įveikiau atranką Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Jaunųjų talentų festivalyje“ ir pirmą kartą grojau solo su teatro simfoniniu orkestru. Po jo, apėmus įkvėpimui, pradėjau važinėti tobulinti grojimo įgūdžių į Liepoją. Jei ne mano tėvų pasišventimas, nežinau, ar būčiau muzikantė: aukoti tris keturis vakarus per savaitę vaiko vežiojimui pas pedagogus į Liepoją, Šilutę ar net Vilnių… Tik suaugusi supratau, kiek atsidavimo tam reikėjo. Mano mamai turėtų būti pastatytas monumentas.
Ir niekad nesuabejojote pasirinktu muzikės keliu?
Natūralu, abejonių kyla kiekvienam, tuo labiau, kad kiekvienam muzikantui šiais laikais dažniausiai tenka padirbėti ir savo paties vadybininku. Šalia kontraboso studijų gilinausi  į kitą mane dominusią specialybę - kino, teatro ir muzikos vadybą. Įdomus sutapimas, jog muzikos vadybą man dėstė dabartinė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.
Po studijų teko padirbėti reklamos ir pardavimų srityse, tačiau muzika man visuomet buvo prioritetas. Lankydama Nacionalinės filharmonijos koncertus, dažnai pasvajodavau apie grojimą orkestre, nors grįžimas prie muzikos reiškė stabilumo ir galbūt sotesnio gyvenimo atsisakymą. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre groju jau ketverius metus ir kol kas nenusivyliau savo pasirinkimu.
Moteris ir kontrabosas – neįprasta kombinacija: juk sunku tokį didelį instrumentą ir nešiotis, ir vežiotis...

Pažvelgę į kontrabosą turėtumėte pastebėti, kad jo figūra tarsi atkartoja moteriškas formas. Žinoma, kai repeticijų ar koncertų metu tenka kontrabosą nešioti laiptais aukštyn ar žemyn, susimąstau, kodėl nepasirinkau piccolo fleitos… Iš tiesų tai dėkoju Dievui, kad negroju aukštais, šaižiais obertonais. Kontraboso, kaip ir violončelės, tembras artimas žmogaus balsui, todėl jis yra malonus klausai.
Ko daugiau reikia, norint tapti geru muzikantu: talento ar užsispyrimo?
Talento reikia vos dvidešimt procentų, visa kita yra nuoseklus darbas. Pažįstu nemažai talentingų žmonių, kurie profesionaliais muzikantais taip ir netapo – pristigo ryžto arba dėl kitų priežasčių. Muzikantui repetuoti tenka nuolat, už kiekvieną orkestro pasirodymą jauti atsakomybę. Talentas, muzikalumas, profesionalumas,  kaip ir atmosfera kolektyve, labai svarbūs, tačiau atsakomybės pojūtis pats svarbiausias.
Gebėjimas darniai įsilieti į orkestrą yra arba duotybė, arba nuolatinė siekiamybė. Kontrabosas - orkestro skambesio „pagrindas“, ir mums, kaip ir solistams, nėra už ko pasislėpti: salė skiria kiekvieną tavo instrumento išgaunamą garsą. Jei kontrabosas laiku nepaduos tono, tai ir kolegos gali laiku neįstoti. Galėčiau ir vokalistams pakišti koją, ne tą natą sugrodama...
O dirigentas Jums svarbus?
Savaime suprantama. Juk kiekvienas muzikantas yra tarsi mažas orkestro „sraigtelis“, kuris, nors ir girdėdamas kitus, seka savo individualią partiją. O dirigentas privalo visus mus, „sraigtelius“, sujungti į vientisą muzikinį „organizmą“.
Stebėdamas dirigentą prie pulto tarsi jauti, kaip jis visas pulsuoja atliekamu kūriniu. Puikus pavyzdys – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis: jau vien iš jo piršto krustelėjimo aišku, ko dirigentas nori iš orkestro. Po kiekvieno spektaklio ar koncerto dirigentas išeina vos gyvas, nes emociškai atiduoda save visą. Tik to atsidavimo dėka individualybės tampa orkestru.
Kartais juokauju, kad mūsų dirigentas nėra vien „metronomas“. T. Ambrozaitis  - kartu ir muzikologas, nuolat besigilinantis į muzikos stilistiką ir istoriją, konkrečiai epochai ar autoriui būdingą skambesį. Žiūrovas teatro salėje girdi galutinį mūsų bendro rezultatą, tačiau iki jo orkestrui tenka nueiti ilgą kelią.
Ar turi reikšmės dirigento asmeninės savybės, o gal jam užtenka vien tik profesionalumo?
Jos labai svarbios. Kad muzikantai orkestre atsiskleistų ir dirbdami nepervargtų ar nepersitemptų, būtina mokėti juos ne tik sutelkti, bet ir motyvuoti. Kartais tenka vengti ir stresinių situacijų, nes tiesa ta, jog nuo įtampos stygininkams netgi labiau įskausta rankos. Todėl po koncerto su vienu dirigentu norisi leisti rankoms pailsėti, o po tokio pat koncerto su kitu jauti, kad galėtum groti dar kelias valandas.
Muzikantams smagu jausti pagarbą ne tik iš dirigento, bet ir iš teatro administracijos pusės. Kai po koncerto teatro vadovė L. Vilimienė kiekvienam asmeniškai paspaudžia ranką, tu supranti, kad esi ne šiaip sau didelio teatro mechanizmo sraigtelis, o svarbus sraigtelis!
Koks jūsų mėgstamiausias teatre rodomas spektaklis?
Be abejonės - Giacomo Puccini opera „Bohema“. Tačiau negaliu nepaminėti ir kolektyvo atliekamos simfoninės muzikos. Visgi orkestranto dalia yra kiek įmanoma artimiau „susidraugauti“ su kiekvienu atliekamu kūriniu: kaip galima groti muziką, kuri tau pačiam atrodo negraži... Kas iš to išeis?
Darbas orkestre – kartu ir gyvenimo būdas...
Žinoma, taip. Mes daug laiko praleidžiame kartu repetuodami, be to, vykstame į orkestro gastroles. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šiuo metu liko be savų namų, tad neretai iškyla papildomų rūpesčių, kurie, tarp kitko,  dar stipriau suvienija kolektyvą bendram tikslui.
Iš atvykstančių solistų ar muzikantų tenka išgirsti, kad mūsų teatro kolektyvas išskirtinis savo draugiškumu ir vienybe. Čia nėra jokios hierarchijos - visi esame kaip šeima, „sergame“ teatru, kartu džiaugiamės ir kartais liūdime.
Ar suprasti muziką duota kiekvienam?
Daugeliui jau nebe naujiena, jog kūdikiai, nuo mažų dienų dažnai girdintys muziką, pradeda anksčiau „guguoti“, o po to – anksčiau kalbėti ir vaikščioti. Taigi tam įtakos turi edukacija, šeimos vertybės ir tradicijos. Todėl džiaugiuosi teatro vadovės L. Vilimienės iniciatyva rengti kūdikiams skirtus koncertus „Mažylis Mocartas“. Groti šiai publikai - ypatingas malonumas: ji reaguoja taip nuoširdžiai, tarsi koncertas būtų didžiausias gyvenimo stebuklas. Daugiau tokių projektų, ir po kurio laiko nebekils klausimų dėl publikos supratingumo.
Kokios muzikos klausotės laisvalaikiu?
Nuo mažens augau džiazo ir klasikos apsuptyje, tad ši muzika man gražiausia iki šiol. Ir nors mano grojaraštyje gausu įvairių stilių bei žanrų atlikėjų, prioritetą teikiu kokybiškai muzikai. Po intensyvios darbo dienos norisi muzikos, kuri neerzintų ir nevargintų savo primityvumu. 

Turite pomėgių, nesusijusių su muzika?
Vaikystės patirtis išmokė laikytis atokiau nuo ekstremalių užsiėmimų, nes žinau, kad susižalojusi nebegalėčiau groti. Todėl kalnais, pavyzdžiui, galiu grožėtis iš tolo, o slidinėti – jau ne man. Siaubingai bijau aukščio ir saugau savo rankas.
Ar išvaizda orkestro muzikantei yra svarbi?
Bet kuri scenoje esanti moteris nori atrodyti kiek įmanoma estetiškiau ir moteriškiau. Visada derinu aksesuarus ir svarstau, kokius rūbus derėtų rinktis spektakliui, nors atrodytų, jog mes, orkestro muzikantai, mažai žiūrovų matomi. Bet mums ir orkestro duobė yra scena, o ji bet kurį atlikėją įkvepia ir verčia pasitempti.
 
Kalbino Žaneta Skersytė
Airos Braždienės, Olesios Kasabovos, Dalios Graželės, Tautrimo Rupulevičiaus nuotraukos
 
 
 
Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Bukantės dvarelyje – edukacinė popietė


Jeronimas Laucius. Pasaulio garsai

Lapkričio 11–17 d. energijų horoskopas

Svetimas skausmas į širdį nesminga

Reklama