Didelių ir vidutinių veislių, fiziškai aktyvūs šunys gali būti sėkmingai auginami ir miesto aplinkoje. Tačiau net jeigu šuo praleidžia didžiąją dalį savo laiko namų aplinkoje, reikėtų nepamiršti pasirūpinti ne tik jo grožiu, bet ir sveikata bei tinkamu „gyvenimo būdu“. 

Apie tai, kam reikėtų pasiruošti auginant aktyvų šunį, patarimais dalijasi vengrų vižlų veislės Donną auginanti Salomėja Galdikaitė ir veterinarijos gydytojas, biologijos mokslų daktaras Vytautas Sabūnas.

 Meilė iš pirmo žvilgsnio medžioklinei veislei

Į savo namus S. Galdikaitė vižlę Donną parsivežė, kai šunytei buvo trys mėnesiai. Norėdama papasakoti, ką iš tikrųjų reiškia auginti aktyvų šunį miesto namų aplinkoje nuo pat mažų dienų, Salomėja sukūrė sparčiai populiarėjančią Donnos paskyrą „Instragram“. Čia jauna mergina beveik kasdien dalijasi meniškomis akimirkomis iš Donnos gyvenimo.



„Išvaizda ir charakteris – tai du pagrindiniai šios veislės bruožai, kurie mane „užbūrė“, – pasakoja Salomėja. – Pirmiausia į akis krito ryškus kailiukas, ruda nosis, gintarinės spalvos akys, nulėpusios ausys, sportiškas sudėjimas. Man šis šuo gražus, elegantiškas – toks, nuo kurio negalėjau atitraukti akių kaskart pamačiusi mieste. Ši veislė ypatinga ir savo charakteriu: vengrų vižlai be galo prieraišūs, draugiški, žaismingi. Jie nemėgsta būti vieni, o svarbiausias dalykas jų gyvenime – veikla su šeimininku. Be to, mūsų Donna labai gerai sutaria su vaikais, kitais šunimis ir net svetimais žmonėmis. Šia prasme, tai tikras miesto šuo“, – pasakoja Donnos šeimininkė.



 

Vis dėlto vižlai – medžiokliniai šunys, ir Donnos aktyvumas yra vienas didžiausių ir įdomiausių iššūkių gyvenant mieste, neslepia Salomėja. „Vižlai laimingi tik turėdami galimybę išsikrauti ir protiškai, ir fiziškai. Nors Donnos paskyroje labai daug jaukių akimirkų namų aplinkoje, „civilizacijoje“, tokiam šuniui reikia ilgų pasivaikščiojimų, dresūros. Visgi norėčiau paneigti nusistovėjusį mitą, kad vižlas tinka tik itin aktyviems, sportuojantiems žmonėms. Mes tikrai nebuvome tokie prieš įsigydami Donną, tačiau dėl jos pakilome nuo sofos: atradome miškus, gamtą, vakarinį žvaigždėtą dangų, išgirdome rytmetinius paukščių skambesius“, – šypsosi Salomėja.

Pataria pasiruošti ir ilgesnėms „grožio procedūroms“

Pasakodama apie aktyvaus šuns kasdienę priežiūrą, S. Galdikaitė neslepia, po duobės kasimo, braidžiojimo purve, aktyvaus šėliojimo su kitais šunimis Donna grįžta juoda. „Tačiau leidžiame šuniui būti šunimi ir linksmintis lauke – pasiruošiame skirti laiko maudynėms ir nesiskundžiame, kai po tokių šėlionių vonioje teka juodo vandens srovės“, – sako Salomėja. 

Kitas svarbus rūpestis auginant šunį, kuris mėgsta pailsėti ant šeimininkų sofos ar prie pietų stalo, yra jo apsauga. „Erkės baisiausias ir mūsų, ir šuns priešas, kadangi miške būname kasdien ir tikrai nevaikštome tik takeliais. Šiemet pirmą erkę matėme jau vasario gale, todėl suskubome pasirūpinti kuo veiksmingesne apsauga. Kol kas ir mūsų, ir Donnos gyvenimo būdui tinkamiausia priemonė yra viena tabletė nuo įvairių parazitų. Mes tikime strategija – viena ir baigta“, – pastebi pašnekovė.

Salomėja pabrėžia, kad šuniui tikrai nereikia prašmatnaus guolio, antkaklio ar porcelianinių indelių, tačiau būtinas kantrus ir sąmoningas šeimininkas, kuris nebijotų prisiimti atsakomybės už didesnį, fiziškai stiprų šunį. „Šuns sveikatos problemos yra tragedija kiekvienam sąmoningam šeimininkui. Todėl tinkamo maisto, erdvės, sveikatos priežiūros užtikrinimas man yra augintinės gerovės pagrindas“, – sako pašnekovė.

Dalijantis erdvę su šunimi, jį reikėtų labiau saugoti

Artimame kontakte su savo šeimininkais daug laiko praleidžiantys šunys iš tiesų geriau prižiūrimi, pastebi veterinarijos gydytojas dr. V. Sabūnas. „Tai dar kartą įrodė ir karantinas. Šeimininkai pradėjo daugiau laiko leisti su augintiniais, greičiau pastebėti galimas sveikatos problemas ir dažniau kreiptis į veterinarijos klinikas. Iš savo patirties matome, kad sulaukėme didesnio keturkojų pacientų skaičiaus“, – pasakoja V. Sabūnas ir priduria, kad vis dėlto net „naminiai“ šunys neišvengia pavojų gamtoje, o dalį ligų gali perduoti ir žmogui.


 

„Šiemet jau matome susirgimų, kuriuos perneša erkės, šuolį. Tam įtakos turi tai, kad žiema buvo šiltesnė nei pastaruosius keletą metų, kai stebėjome erkių pernešamų infekcijų mažėjimą. Panašu, šeimininkai spėjo primiršti prevencines priemones. Daugiau susirgimų – daugiau sudėtingų komplikacijų ir mirčių. Todėl šie metai šunims ir jų šeimininkams nėra patys lengviausi“, – neslepia pašnekovas.

Šalia erkių pernešamų ligų – ypač pavojingos babeziozės bei anaplazmozės, daugėja šunų, sergančių poodine dirofiliarioze. Šią ir žmonėms pavojingą ligą platina uodai. „Šiandien galime sakyti, kad ši liga Lietuvoje paplitusi, tačiau vis dar retai diagnozuojama. Dažniausiai šunys serga asimptome forma, o diagnozuoti jai reikalingi specialūs tyrimai“, – sako veterinaras.

„Apskritai, jeigu šuo yra visavertis šeimos narys, su visomis privilegijomis, jo apsauga reikėtų rūpintis ypač kruopščiai, nes daug ligų, kuriomis serga šunys, yra zoonozės, t. y., tokios, kuriomis nuo gyvūnų gali užsikrėsti žmonės. Tarp tokių ligų yra ir parazitinės infekcijos, ypač žarnyno toksokarozė, echinokokozė ir t. t. “ – vardija V. Sabūnas. 

Dažnos šuns maudynės namuose didina parazitų riziką

Pasakodamas apie apsaugos nuo parazitų būdus ir priemones, veterinarijos gydytojas pirmiausia atkreipia dėmesį į iššūkį, su kuriuo susiduria miesto aplinkoje gyvenantys šunys – tai per dažnos maudynės su šampūnu namų sąlygomis.



 

„Laikausi nuomonės ir savo klientams patariu maudyti šunį tik tuo atveju, kai jis iš tikro išsipurvina, nuo jo sklinda nemalonus kvapas. Šuns odos struktūra skiriasi nuo žmogaus tuo, kad šunų prakaito liaukos išsivysčiusios silpnai, o apsaugą nuo neigiamų išorės veiksnių, tarp jų įvairių mikroorganizmų, padeda užtikrinti riebalinės liaukos. Dažnai maudant šunį apsauginis sluoksnis mažėja, o drauge su juo – ir apsauga nuo aplinkos veiksnių“, – sako pašnekovas.

V. Sabūnas primena, kad visos prevencinės priemonės turi savo riziką, todėl ir lašiukus, ir antkaklius, ir tabletes nuo parazitų reikėtų rinktis pasitarus su veterinaru. Be to, net veiksmingiausios priemonės neapsaugo šuns nuo visų parazitų. „Pavyzdžiui, net duodant tabletes, kurios saugo ir nuo erkių, ir nuo uodų pernešamų infekcijų, ir nuo apvaliųjų žarnyno parazitų, nereiškia, kad galima nebeduoti šuniui specializuotų antiparazitinių vaistų, kurie veikia kitas parazitų rūšis, pavyzdžiui, tokias kaip kaspinuotis“, – akcentuoja pašnekovas.

Aistė Bielinė