Adventas yra puiki proga sudalyvauti estafetėje „Duodi – gauni“

Adventas – savitas laikas, kviečiantis žmones apsivalyti kūną ir sielą. Tačiau keičiasi laikais ir klestint vartojimui kūno apvalymas tapo gan sudėtingu reikalu. Tačiau daug kas priklauso nuo šeimininkės. Apie tai mintimis dalijasi „Lukenskų namų:“ šeimininkė Rūta Lukenskienė.

Gerbiama Rūta, Jūsų manymu, kaip vertėtų padėti šeimos nariams apsivalyti ir tarsi atgimusiems pasitikti Kalėdas?

Kai artinasi Adventas ar jis jau įsibėgėja, norom ar nenorom įsisuki į muges, turgelius, receptų knygas ar socialinius tinklus ir ieškai  savo unikalaus santykio su  artėjančiomis Kalėdomis. Dažnai prisimenu savo tėvų namus, jų šventes, valgius, pokalbius.  Esu dėkinga Jiems, kad visos Kūčios, Kalėdos, Velykos ir kitos krikščioniškos dienos buvo minimos, švęstos, joms būdavo ruošiamasi ir jos įvykdavo. Sovietmetis su savo ateizmais mano tėvams  buvo nė motais. Jie sake: „Kaip radom, taip ir paliksim.“
Kalėdų eglutę puošėme tik Kūčių išvakarėse, ėjome į pirtį, kalbėjome bendrai maldą, tada laužėme plotkeles, noriai ir skaniai valgėme  paruoštus tam vakarui ar rytui patiekalus  ir  „nedarėm jokių burtų“. Nors tikrai pamenu, kad buvo ant stalo dedama tuščia lėkštutė mirusiesiems, kurie su mumis kūčiavojo.
Mokykloje su kitais vaikais pasišnibždėdavau apie Kūčias, po to  labai užsinorėdavau, kad ir pas mus būtų tokių  įdomybių, kaip vaško liejimas ant vandens, batų mėtymas per nugarą, ar naminių gyvūnų kalbų klausymasis, tačiau tokiems „bzdurams“ ir civilizacijos atsilikimui anot tėvo, vietos neatsirado.

Gan dažna šeima labai retai susėda prie bendro stalo. Per skubėjimą ir bėgimą kas kur ką užkanda ir lekia toliau. Taip nyksta tradicija – valgymas kartu. Ir tai jau tampa ne tik valgymu, bet ir ritualu, šeimos pabendravimu. Galbūt Adventas tas laikas, kai galima tą tradiciją sugrąžinti? Jei taip, kaip?

Studijuodama Vilniuje gamtos mokslus  šalia akademinių žinių, praktikų gamtoje ir turistinių žygių  tam tikrose Universiteto kertėse aptikau etnografinės kultūros elementų. Jie buvo kažkas kito, nei  brukama ideologija ir propaganda. Negaliu girtis, kad  visa galva pasinėriau į Liuberto Klimkos ar Pranės Dundulienės studijas, bet jų ir kitų mintys apie Lietuvių senuosius papročius ir tikėjimus  man yra įdomios, žaismingos. Žodis „adventus“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia artėjimą, atėjimą. Jis prasidėdavo, kai baigdavosi sunkūs fiziniai darbai. Atsirasdavo daugiau  poilsio, mažiau maisto. Diena tampa trumpa, tai valgoma  būdavo vos vieną kartą, o jei tris tai be mėsos, kiaušinių, pieno produktų. Atsisakius  valgyti kaloringą maistą, organizmai lengviau pakeldavo stresą, jausdavosi lengvesni, padidėdavo atsparumas ligoms. Tos įžvalgos jau iš šių dienų. Tuomet tai buvo bažnyčios pamokymai, kurie veikė visa visuomenę.  Šiandien mitologiniai klijai jau nebelipina vienos šeimos narių į bendrą grupę, tai ką ten kalbėti apie visą tautą. Atsirado kitos socialinio elgesio normos ir vertybės. Nei krikščionys yra aršūs kaip juodaisiais viduramžiais, nei ekologines katastrofas stebintys gamtatikiai išplėtojo savo religinę sistemą. Dabar ko gero vienintelis mitas, kuris tinka visiems yra pakantumas, tolerancija ir visuotino gėrio troškimas.  Adventas yra puiki proga sudalyvauti estafetėje „Duodi – gauni“ arba atvirkščiai „Gauni – duodi“. Reikia tik apsidairyti ir pamatyti, kad tu kažkam  esi kviečiamas tapti  Kalėdų seneliu arba esi tas, pas kurį už durų bruzda maltiečiai su sriuba.

Kadangi Adventas turi labai konkrečią paskirtį, kokius valgius tuo laiku geriausia valgyti?

Mano Advento ritualai yra labai buitiški. Atiduodama drabužius labdarai patikrinu ar juose yra visos sagos, nes man rūpi ta sesuo ar brolis, kurie juos gali dėvėti, gal jie neturi adatos ir siūlų, o gal įgūdžių tai daryti.  Mėgstu prikelti kokį seną rakandą antram gyvenimui, kad nereiktų po Kalėdų „mesti per langą“ ir padidinti sąvartynų tūrį. Esu įsimylėjusi drobinius audinius, tad iš rankšluosčių, staltiesių išimu senas dėmes, juos atskalbiu iki skaistumo, išlydinu, iškrakmoliju. Žinau, kad Kūčių vakarą jas ištrauksiu.  
Mūsų šeima  suėda prie stalo po bendros maldos ir palaiminimo, tada daliname plotkelę, ragaujame visus patiekalus. Jų būna dvylika ir daugiau. Privalomi tris iš miško, tris iš daržo, tris iš sodo ir tris iš vandens. Juos gaminame visi kartu dažniausiai po du patiekalus, kuriuos prieš šventes aptariame, pasidaliname, mes turime keturis suaugusius vaikus ir iš jų trys jau vedę, tai dabar jau su antromis pusėmis raginame gaminti po vieną patiekalą.
Tradiciniai valgiai yra sudedami  atskirus induose, kaip tėvų namuose. Kadangi mūsų daug, tai lėkštes siunčiame vieni kitiems, ragaujame, šnekamės, pokštaujame. Vieni būname plepesni, kiti tylesni, tačiau temų spektras būna labai platus: nuo giminaičių sveikatos iki mokslo, meno pasiekimų, religijos, knygų, kelionių, tada  vietinių ir globalių politinių aktualijų, ateities planų.
Tenka ir pasiginčyti, tačiau prie badymo šakutėmis ir svaidymo lėkštėmis neprieiname. Jaunimas ilgo sėdėjimo  prie stalo kiekvienais metais nori vis mažiau, kai kurie skuba dalį laiko praleisti savo kambariuose prie ekranų, virtualiai pasibendrauti su savo draugais ar  pažiūrėti „Žvaigždžių karus“. Tiems, kas  nenori užsidaryti, namuose yra įrengta arbatinė su aukštais staliukais. Prie jų patogu stovint gerti arbatas, kavą, valgyti desertus, klausytis plokštelių muzikos. 
Nepaisant pasikeitusių tradicijų ir išnykusių papročių Advento ir Kalėdų laikotarpio maistas turi veikti visus mūsų pojūčius. Čia labai svarbūs kvapai, ypač cinamono, imbiero, kardamono, badiano, gvazdikėlių, medaus, džiovintų ir šviežių vaisių, grybų, žuvies, pyragų. Dar vienas svarbus dalykas indai. Jie turi būt kitokie, jie turi džiuginti akis, derėti prie patiekalų, nebūti  kasdieniai. Laukiant Kalėdų būtina namų puošyba, ypatinga švara ir atidumas iki aguonos grūdelio. Būtina planuoti pirkimus, užsirašyti. Tarpukary (remiuosi močiutės, tėvų pasakojimais) šeimos nariai kruopščiai planuodavę savo poreikius, keliaudavę į turgus, kurie būdavo įvairūs: šeškaturgis – tai vyrams – kailiai, batai, veltiniai, kepurės, įrankiai, peiliukai, žiebtuvėliai; skaistaturgis – merginoms – kaspinai, karoliai, pomados; saldžiaturgis – gaspadinėms – prieskoniai, spanguolės, aguonos, razinos, vaisiai, žąsys. Advente turėtų vykti esminiai mitybos pokyčiai: mėsą turi keisti riešutai, pupelės, žirniai, sėklos. Mes jau ne valstiečiai, kurie iš būtinybės ir gamtos ritmo taip valgė, nes tik užšalus dirvai rasdavo laiko išgliaudyti riešutus, ankštis.  Mėsa gali būt keičiama ir žuvimi, vėžiais, jūros gėrybėmis. Šis patarimas tiems, kam brangus dvaro palikimas. Tvenkiniai parkuose buvo įrengiami ne tik dėl grožio, bet ir dėl žuvies atsargų, o gruody jie dar nebūdavo užšalę. Taukus, sviesta pravartu pakeisti aliejais, šalto spaudimo sėmenų, kanapių. Jais galima  gardinti  raugintas daržoves, obuolius, bulves – tas Europos naujokes, išstūmusias senovines ropes, ridikus. Džiovinti vaisiai, uogos, žolelės, aviečių, vyšnių šakelės, medus, tai jau mūsų ir maistas ir vaistas. Na, ir grybai-rauginti, džiovint, švieži – tai pagardai silkėms, įdarai kepiniams, virtiniams.  Neminėsiu duonos ir grūdinių patiekalų, nes jie yra kasdiena ir jiems virsmai negalioja.

Kaip paprastai, būtų malonu, jei receptas kitas iš Lukenskų namų pasklistų į kitus namus.

Siūlau troškinto šamo receptą..
Reikės 1kg šamo filė, 1stiklinė žuvies sultinio (virti 30 min iš labai šviežios žuvies galvos, pelekų ir stuburo kaulo,  būtina iš galvos pašalinti žiaunas, virti su dideliu  kiekiu šviežių daržovių: pankoliai, morkos, svogūnai, kvapnieji pipirai, lauro lapeliai saliero lapai ar ketvirtadalis gumbo, nesūdyti, perkošti) , 2–3 v. š. raudono vyno, 2 v. š. grietinėlės, 1a.š. citrinos sulčių(g. b. obuolių), 1a. š. druskos, 1v. š. šviežių tarkuotų krienų, 1 v. š cukraus. Pagamintus filė gabaliukus sudėti į alyvuogių aliejumi išteptą gilų kepimo indą, pabarstyti krienais ir druska, užpilti vynu, citrinos sultimis, grietinėle, cukrumi, viską užpilti sultiniu ir patroškinti 3–5 min. po to kai visas turinys užverda. Svarbiausia nepervirti. Ilgai verdama ir ilgai kepama žuvis tampa kieta ir neturi savo unikalaus skonio. Valgykit su traškiomis lengvai virtomis daržovėmis.

Dėkoju už pokalbį.

Primename, norinčius išmokti kepti kraujinius vėdarus, Lukenskų namai kviečia lapkričio 30 dieną. Galite paskambinti šiuo numeriu 8 682 44627.

Kalbino
Karolina Baltmiškė