Jungtinės klasės: ar tikrai ieškoma išeities iš padėties, ar tik imituojama?

Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje švietimas juo toliau, tuo labiau tampa bandymų platforma, net nebandant įsigilinti į svarbiausias problemas ir dėl kokių priežasčių jos atsiranda. Socialiniuose tinkluose diskusijų audrą sukėlė švietimo, mokslo ir sporto ministrės pareikšta  mintis, kad reikia naikinti jungtines klases. „Jei planuojama nueiti paprasčiausiu mokinių pavėžėjimo  į kitą mokyklą būdu, tada šis siekis iškart praranda savo patrauklumą“, – kalbėdama apie ketinimą naikinti jungtines klases, sako ilgametė švietimo darbuotoja Genoveita Krasauskienė.

Švietimo, mokslo ir sporto ministrė vienu iš siekių artimiausioje ateityje įvardijo jungtinių 5–8 klasių panaikinimą. Ką Jūs apie tai manote?

Manau, kad sveikintinas yra švietimo, mokslo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės siekis panaikinti  5–8 klasių mokinių ugdymą jungtinėse klasėse, taip padidinant mokiniams mokymosi prieinamumą, suteikiant lygias galimybes, pagerinant  ugdymosi sąlygas ir kokybę. Neabejotina, kad darbas jungtinėse klasėse reikalauja specialaus mokytojo pasirengimo, o tuo pačiu su nemenkais sunkumais susiduria ir mokiniai.  Vargu, ar kam kyla abejonių, kad mokymas jungtinėse klasėse daro neigiamą įtaką ugdymo kokybei ir rezultatams, tačiau į šią problemą vis dar žiūrima, kaip į padėtį be išeities.  

Vadinasi, belieka tik pasidžiaugti tuo ministerijos siekiu?

 Labai svarbus klausimas, kaip ministerija  ruošiasi išsikeltą siekį naikinti jungtines klases įgyvendinti,  kaip planuoja rasti išeitį iš padėties? Jei planuojama nueiti paprasčiausiu mokinių pavėžėjimo  į kitą mokyklą būdu, tada šis siekis iškart praranda savo patrauklumą. Manau, kad mes dar nelabai esame įsigilinę į tai, su kokiomis problemomis susiduria pavėžėjami mokiniai.  Ar tokiu būdu  jiems iš tiesų yra sudaromos vienodos galimybės mokytis? Ar jie gali tomis galimybėmis tinkamai pasinaudoti? Į tai arba nesame įsigilinę, arba tiesiog apie tai nekalbame, nutylime. Galbūt daliai mokinių pavėžėjimas nesukelia ypatingų nepatogumų, tačiau nemažos dalies pavežamų mokinių dienos ritmas netelpa į jokius rėmus. Įsivaizduokime, kaip turi jaustis vaikas, atvežtas į mokyklą beveik prieš valandą iki pamokų arba kai dėl pavėžėjimo grafiko jis negali lankyti pageidaujamų papildomų užsiėmimų ir patenkinti daugybės kitų savo poreikių. Ką jau besakyti apie sugaištą laiką kelionėje. Todėl, manau, kad mokinių pavėžėjimas yra tik kraštutinė, bet ne geriausia, ir juo labiau nedžiuginanti išeitis iš esamos padėties.

Jei, anot jūsų, pavėžėjimas nėra tinkamiausia priemonė, tai gal ir nėra tinkamos išeities iš padėties?

Mielieji, jeigu kalbame apie vienodų ugdymo sąlygų sudarymą, visiems užtikrinančių vienodas galimybes siekti rezultatų, tai ir sudarykime tas sąlygas: garantuokime ugdymosi prieinamumą ir mokymosi sąlygas pagal mokinio gyvenamąją vietą. Jei ugdymas vykdomas jungtinėse klasėse, vadinasi, toje mokykloje yra visos reikalingos sąlygos ugdymo procesui organizuoti – specializuoti kabinetai, ugdymo priemonės, mokytojai, kiti specialistai. Tik trūksta mokinių, kad būtų sudarytas atskiros klasės komplektas. Pakeiskime ugdymo plano nuostatą dėl minimalaus mokinių skaičiaus klasėje ir išimties tvarka  sudarykime kaimo ar nedidelių gyvenviečių mokykloms galimybę mokyti mokinius nejungiant į jungtines klases dėl trūkstamo mokinių skaičiaus bent jau per  pagrindinių mokomųjų dalykų – tiksliųjų, gamtos, socialinių, humanitarinių mokslų – pamokas.  Per likusių dalykų pamokas junkime.  

Sakysite, kad tai brangu? Tad gal ir finansavimas galėtų būti „sudėtinis“: dalį lėšų skirtų ministeriją, dalį – savivaldybės. Manau, kad vienaip ar kitaip šį klausimą galima išspręsti. Juk kalba eina apie mūsų šalies vaikus, apie vienodas galimybes siekti kuo geresnių ugdymo rezultatų ir tuo pačiu apie regioninių skirtumų likvidavimą.  Apie tai juk kalbame visi ir labai garsiai.

Kalbėjome apie jungtines 5–8 klases, o ką manote dėl pradinukų jungtinių klasių ?

Pradinukų mokymas jungtinėse  klasėse irgi nėra teigiamas dalykas. Čia galima būtų pagalvoti apie tą patį principą – dalis pamokų atskirai, dalis jungtinėse klasėse. O esant ypač mažam mokinių skaičiui klasėje, galima ir pamokos laiką trumpinti tuo atveju,  kai pamoka vyksta atskirai, o ne jungtinėje klasėje.

Vis tik nuo ko priklauso tos problemos sprendimas: nuo noro, pinigų ar dar kažko?

Viskas priklauso nuo to, kiek mes norime išspręsti mums rūpimą, jei ji išties rūpima, problemą. Reikia tik nuoširdaus noro ir atsakomybės, o sprendimo būdų ir pinigų tikrai atsiras.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė