NAUJIENOS
Apdovanoti šimtukininkai iš Pamario

Jolanta Girdvainė: medžiui, kaip ir žmogui, reikalingos geros sąlygos

Kategorija:

Miestas:
„Jei žiūrėsime globaliai, miškai yra mūsų planetos plaučiai, o kiekvienam mūsų – sielos ir kūno atgaiva, – pasiteiravus, ką jai reiškia miškas, sako Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorė Jolanta Girdvainė. – Man miškas yra atgaiva visais metų laikais.  Ar po jį vaikščioju rudenį grybaudamas, ar pavasarį, kai viskas žydį, skleidžiasi.  Pirmoji žaluma miške yra tai, ką žodžiais sunku nusakyti.“

O paklausta, kaip dažnai nueina į mišką, smagiai nusijuokia:  „Gyvenu prie miškelio.  Ir stebiu jį kiekvieną dieną. Matau, kaip diena po dienos į mišką ateina pavasaris, kaip atsėlina ruduo. Matau, kaip jis kasdien keičiasi. Ir pasivaikščioti į pajūrio miškus gan dažnai su šeima važiuojame. Pajūryje dažni dideli vėjai, o miške – ramu. Pajūrio miškuose malonu pasivaikščioti bet kokiu metų laiku ir bet kokiu oru. Ir einame dažniausiai ne asfaltuotais takais, o žmonių pramintais takeliais. Tai nuostabus poilsis. Tik labai liūdna, aptikus miškuose šiukšlių. Šį pavasarį urėdija miško proskynoje pastatė pavėsinę, stalų, suolų ir paprašė savivaldybės atvežti atliekų surinkimo konteinerį. Tačiau juk nėra sunku keliaujant į mišką įsimesti ir maišelį atliekoms, kad išeidami iš miško galėtume išsivežti ir savo šiukšles. Miškuose ir pamiškėse pastatytos šiukšlių dėžės, konteineriai yra vizualinė tarša, kurios nereikėtų, jei būtume sąmoningesni, jei sąmoningumo mokytume savo vaikus ir anūkus, kurie vėliau tais miškais ir naudosis. O jau kaip, nuo konkretaus žmogaus ir jo požiūrio į mišką, priklauso.“

Jolantos mėgstamiausias medis – klevas. „Mano kieme auga šimtametis klevas, – sako pašnekovė. – Klevai mane lydi nuo ankstyvos vaikystės. Augau Kretingos rajone, Senosios Įpilties kaime, senelių sodyboje. Bakūžę nendriniu stogu supo didžiuliai klevai. Ir alyvos – nuostabus mano vaikystės augalas. Tad pernai savo sodyboje pasisodinau  alyvą. Dabar nekantriai laukiu jos pirmųjų žiedų.“

Pasiteiravus, ar labai skauda širdį, kai tenka pasirašyti sprendimą likviduoti senus mieste ar gyvenvietėse augančius medžius, direktorė neslepia – nors ji labai myli visus medžius, bet į miesto medžius turi kiek kitokį požiūrį. „Medžiui, kaip ir žmogui, reikia gerų sąlygų augti, kad nekentėtų jo šaknys ir šakos. Didelė dalis senųjų miesto medžių buvo pasodinti neįvertinus jo tinkamumo miestui, nepagalvojus, kas su tuo medžiu bus po dešimt ar keliasdešimties metų. Rekonstruojant gatves, klojant komunikacijas, ar statant namus, pažeidžiamos jų šaknys, nuo to nukenčia laja.  Mano manymu, yra mažesnė nuodėmė mieste pašalinti seną medį. Medžius reikia sodinti ten, kur jiems patogu augti ir kur visi galės džiaugtis kokybišku sveiku medžiu, – mintimis dalijasi Jolanta Girdvainė ir pasidžiaugia, kad Kretingos miestas turi daug žaliųjų erdvių – kur begyventumei, visur šalia rasi parką. – Ir tai sukuria aplinką, kurioje gera gyventi. Manau didžiausia gyvenimo dovana, kai gali gyventi gamtos apsuptyje. Man tai yra svarbiau už modernią infrastruktūrą.“

Parkus, kaip teigia direktorės, reikėtų tvarkyti išsaugant kuo daugiau natūralumo ir unikalumo, kad kiekvienas parkas būtų savitas ir nepakartojamas, turintis savo veidą. Kretingos rajonas tai ir stengiasi daryti. Daug natūralumo išsaugota Jauryklos parke. Senais medžiais turtingas parkas prie miesto stadiono. Erdvėmis stebina parkas prie Tiškevičių rūmų. R9pestingai savo parkus prižiūri Darbėnų, Salantų ir kitos bendruomenės.

Karolina Baltmiškė
Straipsnis paskelbtas žurnale „Miškai“
 

Reklama