Europos saulėlydis ir moralinės panikos industrija

ES išgyvena likimo krizę, kuria mums vis dar sunku patikėti. Europa paprastai žlugdavo per marus ir karus, bet šį kartą jos likimą banaliai ir iki absurdo proziškai lemia ne istorinės figūros, savo laikotarpio dvasią įkūnijantys politikai, politinio teatro ir retorikos meistrai, diplomatai ar generolai, o tylūs, ne rinkti, o pasirinkti – dėl savo tiesiog tobulo panašumo į visus kitus eilinius mirtinguosius – biurokratai ir politikos bei rinkos technokratai. Tai Maxo Weberio plunksnos vertas siužetas – jo aprašytas racionalios modernybės Geležinis Narvas ir jame vykstantis techninis ginčas. Klausimas lieka tik vienas: kaip nesukelti panikos rinkoje, kaip nusiųsti teisingus signalus investuotojams ir biržoms.

Mes vis dar manome, kad Europa žlugs ir užges taip, kaip šitą aprašė Oswaldas Spengleris – per tylų kultūros užgesimą, pasaulinius karus, socializmą, naująjį cezarizmą, brutalios jėgos kultą ir naujo tipo karus, kylančius ne dėl tikėjimo, o iš egzistencinės tuštumos ir beprasmybės pojūčio. O ji kol kas gęsta niekam tuo netikint – viską lemia ne istorinės ir didingos figūros, o banalūs ir lengvai prognozuojami personažai. Ne monarchai, popiežiai, generolai, filosofai, poetai, revoliucionieriai, o bankininkai, finansininkai, investuotojai, rinkos svyravimų diagnozavimo, sąmoningai sukeliamo jų nestabilumo ir iš jo tiesiogiai išplaukiančio globalinio nesaugumo genijai, globalias krizes savo sėkme pavertę nejautrūs rinkos ir politikos technokratai.

Blogis mūsų dienomis dažniausiai tapatinamas su imigrantais ir musulmonais, dar kartais su kairiaisiais intelektualais ir politikais (pastarieji savo ruožtu blogį sieja su visomis konservatyviomis ir liberaliomis idėjomis, bet visus pranoksta tie, kuriems pavyksta visą pasaulio blogį sutelkti ir įkurdinti modernybės projekte bei su juo tapatinamame liberalizme), laukiame laisvės nekenčiančių fanatikų ir barbarų už vartų, naujų šaltųjų ir karštųjų karų, „blogio ašies“ valstybių raketų atakų, o tuo tarpu mus tyliai ir sėkmingai naikina mūsų technokratija, nepastebima niekieno nepasigendamos demokratijos mirtis, greiti kabinetiniai sprendimai ir racionaliai nebepaaiškinama ekonomika, kuriai jau subordinuotos visos politikos ir valstybės formos.

Valstybė tyliai aptarnauja globalinį kapitalą ir atlieka apsaugos firmos funkcijas simuliuojant domėjimąsi viešąją moralybe, žmogaus kūnu, privatumu ir atmintimi – vertingomis prekėmis kartą per penketą metų įvykstančių politinės mugės, t.y. rinkimų, metu. Visiškai banali, tyli, neįtikinanti, kabinetinė mirtis – holivudinės vaizduotės ir estetikos išugdytiems žmonėms neįmanoma patikėti, kad jų akyse gęsta epocha ir jos viltys. O kodėl nėra gausmo ir skausmo? Nes ekonomika ir yra ta pati jėgos ir dominavimo logika, tik iš frontų pervesta į rinką. Žinoma, geriau rinktis taikias galios formas, bet…

Kaip Europos žlugimo pranašystės tampa anekdotais ir konvencine išmintimi? Oswaldo Spenglerio (1880-1936) atvejis yra itin iškalbingas. Nenuostabu, kad pastaruoju metu šį tarpukario vokiečių istorijos ir kultūros filosofą įniko cituoti ir minėti daugelis komentatorių. Bet reikalas tas, kad Karlo Marxo žodžiai apie tai, kad istorija kartojasi dukart – vieną kartą kaip tragedija, kitą kartą kaip farsas, – Spenglerio ir jo besaikio ar net beprasmio minėjimo visiškai netinkamame kontekste atveju itin tinka. Jei mes Spenglerį interpretuosime tik kaip savojo laikotarpio Kasandrą, liksime mažai ką supratę apie jį ir jo įžvalgas, nes panašių mąstytojų tuo metu buvo gerokai daugiau. Tik anaiptol ne visi buvo išgirsti ir tapo tokiais žinomais.

Kai kurie iš jų buvo reakcingi ir net pavojingi mąstytojai – pavyzdžiui, lenkų istorikas Feliksas Konezcny, panašiai kaip Arnoldas J. Toynbee (o dar vėliau ir Samuelis P. Huntingtonas), krikščionybę pavertęs riboženkliu tarp Šviesos ir Tamsos. Ne veltui Spenglerį aštriai kritikavęs, bet jo paveiktas Pitirimas A. Sorokinas visus šiuos istorijos ir kultūros morfologus, tikėjusius organinio kultūros augimo ir mirties teorija, vadino totalitarinės sociologijos pavyzdžiais. Kiti kultūros morfologai buvo gerokai mažiau žinomi savo politinėmis įžvalgomis ar implikacijomis, bet veikiau reiškėsi kaip poetiški kultūros ir Europos sielos krizės interpretatoriai – tokie kaip genialus austrų mąstytojas Egonas Friedellis ir rumunų kultūros filosofas Lucianas Blaga.

Spenglerio siužetas buvo šekspyriška tragedija. Galima iki užkimimo ginčytis, ar Williamas Shakespeare’as egzistavo ir ar jis iš tikrųjų pranoko savo didžiuosius Elžbietos epochos amžininkus Christopherį Marlowe ar Beną Johnsoną, bet keletas Hamleto ir Makbeto pasažų visą šitą diskusiją paverčia ne tik nereikalinga, bet ir beprasme. Jo tragedijos ir didieji siužetai egzistuoja, o visa kita tėra empirinės detalės. Taip ir Spengleris – jis vis dėlto priklauso šekspyriškos tragedijos, o ne farso pasauliui. Farsu tampa jo teorijos atšvaitai ir aidai nūdienos politikų ir žurnalistų retorikoje, klišėse ir moralinės panikos industrijoje. Špengleriškai niūrus, grėslus „kultūrfilosofinis“ vokiečių politiko bei finansininko Thilo Sarrazino įspėjimas sparčiai nykstantiems ir žlungantiems (tik neįtikėtinai iki šiol Europos Sąjungoje vis dar dominuojantiems ir net ją gelbėjantiems) vokiečiams, siunčiamas it laumių ištarmė Makbetui apie jo nepermaldaujamą likimą, yra kone tobulas tokio farso pavyzdys.

Kontroversijos dėl Spenglerio teorijos reakcingumo, pavojingų politinių implikacijų ar net artimumo nacizmui (šitą spėlionę vis dėlto išsklaido faktas, kad Spengleris pateko į nacių nemalonę, buvo jų nemėgstamas, o juos pačius laikė primityvais ir savojo laikotarpio karikatūromis – beje, tuo jis gerokai skyrėsi nuo šiandien Europoje populiaraus pronacinio teisės ir politikos teoretiko Carlo Schmitto, atgimstančio dėl aštraus stiprių teorijų poreikio) mažai ką įrodo Europos saulėlydžio teorijos kontekste. Mat mums šiandien vis labiau reikia ne XIX a. intelektualinio repertuaro – skepticizmo, abejonės ir liberalaus reliatyvizmo, o XX a. pradžios ir vidurio tipo stiprių ir totalinių teorijų – tokių, kurios primeta savąjį sąvokų tinklą taip, kad iš jo neišsipainiosi, bet užtat daug ką paaiškina. Į tokią teoriją patekus, iš jos nebepasitraukiama – kaip iš marksizmo. Sugrįžti arba pereiti į kitokio mąstymo lauką labai sunku, jei nori gauti atsakymus į visus tave jaudinančius klausimus ir pasikliauji totaline ir stipria, t.y. savo sąvokų tinklą tiesiog genialiai primetančia ir teorinį mąstymą užvaldančia, teorija.

Pripažinkime, kad šiandien Spenglerio niūrios pranašystės gauna savo papildomų šansų ne dėl kultūros filosofijos populiarumo (ji tarpukario Europoje buvo gerokai populiaresnė nei dabar), o dėl valios viešpatauti, nyčiškoWille-zur-Macht principo ir technologinės visuomenės įsigalėjimo vizijų. Spenglerio studija Prūsiškumas ir socializmas (Preussentum und Sozialismus) tapo ne tiek totalitarizmo pranašyste, kiek veikiau šalta jo eros konstatacija. Rimbo, cezarizmo, brutalios jėgos ir militarizmo kultas politikoje jam leido daryti logišką prielaidą apie politikos ir jėgos atsiskyrimą nuo kažkokio aukštesnio vienijančio ir kontroliuojančio principo – nebūtinai tikėjimo, bet gal bent jau istorijos pojūčio ir praeities bei kanono išsaugojimo idėjos.

Šiandien kai mažai ką beįtikina gilią krizę patiriančios liberalios idėjos ir teorijos, o jas XIX a. triuškinančiai įveikęs ir nukonkuravęs marksizmas yra patyręs moralinį krachą (ne kaip kuo racionaliausių ir neretai vertingų idėjų bei teorinių įžvalgų korpusas, o būtent kaip totalinė, stipri ir visą tikrovę paaiškinti bei pakeisti/kontroliuoti užsimojusi teorija), stiprios teorijos sugrįžta ir tampa vėl aktualios. Šiandien statistiniam Spenglerio skaitytojui svarbesnė būtų ne Vakarų kultūros, arba Faustiškosios sielos, begalybės idėja ir jos morfologinė interpretacija, o jo mintis, kad ne taika, o karas yra natūralus žmonijos poreikis ir neišvengiamas reiškinys. Jei jūs nekariausite, kariaus kiti – tai jo niūrus pareiškimas kritikams, maniusiems, kad Spenglerio militarizmas sunkiai pateisinamas ir gerokai perdėtas.

Bet tai detalė, nes gerokai nemalonesnė tiesa yra ta, kad Spengleris pačiu netikėčiausiu būdu tapo rutinizuotas, subanalintas, suvulgarintas, net sukomercintas ir paverstas konvencinės išminties dalimi. „Europa žlunga“ ir „barbarai prie vartų“ – tai ne kas kita, o Spenglerio istorinio pesimizmo pavertimas kažkuo, kas atkeliauja iš politinio anekdoto srities. Apie gęstančią ir žlungančią Europą šiandien pakylėtai ir su džiaugsmu kalba visų pirma tie, kurie nėra net priartėję prie didžiosios Europos tradicijos ir apskritai mažai ką bendra turi su klasikiniu kanonu ir ankstyvąja modernybe. Europa šitiems žmonėms yra ne Dante, Masaccio, Rembrandtas ir Bachas, o vaizduotės teritorija, kurią reikia žūtbūt apsaugoti nuo imigrantų (žinoma, ne nuo jų kaip darbo jėgos, suprantama, o nuo jų pasirodymo miesto gatvėse, fizinio buvimo ir tiesiog egzistavimo fakto).

Smulkiaburžuazinis kultūrinis mažaraštis, prieš Antrąjį pasaulinį karą keikęs pasaulio žydiją, o dabar keikiantis ne tik ją, bet kartu dar ir romus, turkus, kurdus, marokiečius ir apskritai visus musulmonus, yra pats garsiausias dabartinis Spenglerio kultūrinio pesimizmo aidas mūsų masinėje visuomenėje ir kultūroje, kurias jis pats akivaizdžiai niekino – tai gluminanti istorijos ironija, ypač žinant uždaro matematikos mokytojo, nuostabiu poetišku stiliumi parašiusio sensacingą veikalą, tuo metu atmestą akademikų (ypač Maxo Weberio, kuris pavadino Spenglerį pačia nuostabiausia mūsų laikų vidutinybe), bet entuziastingai priimtą menininkų, žurnalistų ir politikų, prieštaringas politines pažiūras ir idėjas, kurios vis dėlto buvo veikiau konservatyvios, o ne fašistinės ir rasistinės.

Po Pirmojo pasaulinio karo Spenglerį godžiai skaitė ir juo žavėjosi Johanno Wolfgango von Goethe’s, Thomo Manno, vėliau – Hermanno Hesse’s literatūros, t.y. Bildungsroman, skaitytojai. Šiandien Spenglerio tezes, išpeštas iš gan rafinuoto jo teorijos konteksto, kaip papūgos kartoja su musulmonais, romais, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos imigrantais visą pasaulio blogį tapatinantys Geerto Wilderso ir Jeano-Marie Le Peno (o netrukus – jo dukrelės Marine’os Le Pen) rinkėjai. Tai istorijos ironija ir liūdnas špengleriškas Schicksal, jo nepermaldaujamas likimas, kad špenglerizmas – ši fatalistinė savojo likimo meilės ir nesipriešinimo jam filosofija, amor fati atsaja ir istorinis pesimizmas – tapo rasistų ir ksenofobų marksizmu, arba tiesiog neapykantos socializmu, tik veikiančiu ne klasės, o rasės ir kilmės pagrindu.

Šiandien Spenglerio, kaip tuo metu atrodė, kone sukrečiančios įžvalgos tapo banalybe ir save aptarnaujančiu bei eksploatuojančiu diskursu – juk dažniausiai kalbama apie neįrodomus dalykus, kurie iš esmės nedaug kuo skiriasi nuo kitų moralinės panikos formų ir sensacionalistinių spėlionių, įskaitant ir sąmokslo teorijas. Stipriausia Spenglerio teorijos dalis yra būtent ne teorijos naujumas ar rišlumas, o jo įžvalgos apie dabartį, nes originalios teorijos konstravimo sferoje jis nieko nauja nepasakė – po G. W. F. Hegelio istorijos filosofijos, Friedricho Nietzsche’s amžinojo sugrįžimo idėjos, morfologinės kultūros teorijos pėdsakų rusų istoriko panslavisto Nikolajaus Danilevskio ir jam didelę įtaką padariusio vokiečių istoriko Heinricho Rückerto darbuose išsakytų idėjų.

Spengleris nebuvo vienintelis, po Pirmojo pasaulinio karo aprašęs Europos žlugimą. Jo opus magnum, dviejų tomų veikalas iš istorijos ir kultūros filosofijos Vakarų [Europos] saulėlydis (Der Untergang des Abendlandes, pirmasis tomas – 1918 m., antrasis – 1922 m.) itin greitai susilaukė pripažinimo. Jo amžininkas, išsakęs kultūros savaiminės, savipakankamos ir racionaliai nepaaiškinamos sklaidos idėją ir sukūręs kultūros organinio augimo teoriją, buvo Afrikos tyrinėtojas Leo Frobenius, tikėjęs, kad kiekviena kultūra turi paslaptingą substanciją ar sielą, iš kurios sklinda jos unikalios formos – tą mistinę kultūros sielą Frobenius vadino paideuma.

Iki Antrojo pasaulinio karo panašią kultūros organinio augimo teoriją ir morfologinę istorijos interpretaciją sukūrė minėtasis genialus austrų žurnalistas, kabareto aktorius, istorikas ir filosofas Egonas Friedellis. Kaip ir kiti Austrijos, Vokietijos ir visos Europos žydai, jis negalėjo pakeisti ir pergudrauti savo likimo. Europos užgesimo, kurį Friedellis pavadino Europos sielos krize, nuojauta tebuvo jo asmeninės tragedijos preliudija – naciams atėjus jo suimti, Egonas Friedellis nusižudė iššokdamas pro langą.

Ką gi skelbė Spengleris? Visų pirma jis pakartojo gan seną vokiečių kultūrfilosofinę teoriją apie kultūros ir civilizacijos esminį skirtumą – tai, kas Immanuelio Kanto buvo atskirta dar 1784 m. jo politiniame traktateVisuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu. Kantas tikėjo, kad mes esame civilizuoti manierų ir mandagumo požiūriu, lygiai kaip netrūksta mums kultūros bei su ja susijusių meno ir mokslo pasiekimų, bet ilgas kelias dar mūsų laukia iki mes tapsime iš tikrųjų moraliomis būtybėmis. Vėliau kultūrą ir civilizaciją atskyrė ir kiti vokiečių filosofai, bet Spenglerio versijai artimos buvo ne Wilhelmo von Humboldto, o Alfredo Weberio ir Ferdinando Tönnieso teorijos – ypač Tönnieso, atskyrusio organišką, tradicija pagrįstą bendruomenę (Gemeinschaft) ir mechanišką, fragmentuotą ir atomizuotą visuomenę (Gesellschaft).

Civilizacija Spengleriui – tai ne katastrofos, o kūrybingumo išsekimas ir tyli kultūros mirtis. Kultūra nėra intelektuali ir teoriškai rafinuota. Ji yra istorijos prafenomenas, iš kurio gimsta viskas, ką mes matome ir skaitome istorijos analuose. Ne istorija gimdo kultūrą, o priešingai – kultūra yra galimybė ir tikrovė. Todėl galima kultūra (mögliche Kultur) yra istorijos galimybė, o tikroji kultūra (wirkliche Kultur) – pati istorija, arba istorija virtusi kultūra. Nes prieš mus veriasi pasaulis-kaip-gamta ir pasaulis-kaip-istorija. Pasaulis-kaip-gamta yra valdomas priežastingumo, o pasaulis-kaip-istorija – aklo ir nepaaiškinamo likimo. Kultūra neturi jokios priežasties, ji skleidžiasi kaip gėlė, kuri mums teikia grožį, bet tikrai ne dėl mūsų egzistuoja. Kultūra pati savęs nemąsto ir nepaaiškina – už jos glūdi tikėjimas, spontaniškas prasmės pojūtis ir noras būti. Būti nenori, bet save ir visą pasaulį puikiai paaiškina civilizacija – šitie mirties ir tuščio, bedvasio, bet kokią buvimo pasaulyje prasmę praradusio intelektualumo ir savęs interpretavimo namai.

Civilizacija yra paskutinė cikliškai gyvuojančios kultūros pakopa, jos tylus užgesimas ir mirtis. Kaip tai vyksta? Užgęsta tikėjimas, miršta filosofija, išsigimsta menas. Nebelieka kultūros formas persmelkiančio stiliaus, viskas lieka padrika ir valdoma savavališko vertinimo bei skonio. Filosofija išsigimsta į kabinetinį užsiėmimą. Didesnis filosofas, anot Spenglerio, slypi mokslininke, finansininke ar politike nei filosofijos profesoriuje. (Lygiai kaip JAV politikų veidai Spengleriui stulbinančiai priminė Romos imperijos senatorių veidus, tuo iliustruodami cikliškai besikartojančios istorijos pabaigos idėją, taip ir filosofuojantis finansininkas – toks kaip George’as Sorosas – jam greičiausiai būtų tapęs įrodymu, kad ši įžvalga nėra pramanas.) Menas virsta įkyriu ir beprasmišku aukštos atlikimo technikos eksponavimu arba destruktyvia ir save ardančia raiška. Kultūros formos atsiskiria viena nuo kitos ir nieko bendra nebeturi su istorija ir egzistencija. Vienintele problema, kurią iš tikrųjų skaudžiai išgyvena žmonija, virsta pats gyvenimas – tiksliau tariant, pragyvenimas ir išgyvenimas. Sunku jam nepritarti. Il a raison.

Spengleris tikėjo kultūros siela ir joje slypinčia pirmaprade integraline idėja. Iš čia įžvalgos apie Faustiškajai sielai (Europos kultūrai) imanentišką begalybės idėją. Pasak jo, Apoloniškojoje sieloje (antikinėje graikų kultūroje) neegzistavusi begalybės idėja virsta Faustiškosios sielos esme ir persmelkia Europos moderniąją matematiką, fiziką, perspektyvinę tapybą ir barokinę muziką – ypač kontrapunkto principu sukurtą muziką, kurioje keletas temų galėtų būti plėtojamos iki begalybės, tik kūrinio forma verčia viską reziumuoti galinga koda. Spengleris išskyrė Johanno Sebastiano Bacho kantatas, fugas, choralines preliudijas ir koncertus, bet sykiu jis pabrėžė concerto grosso formą ir tema con variazioni kaip begalybės manifestacijas muzikoje. Įdomu, kad Romainas Rolland’as savo parašytoje Ludwigo van Beethoveno biografijoje kone identiškai apibūdino sonatos formą – kaip begalybės idėjos formą.

Politiškai pavojinga ir, beje, teoriškai silpna, labiausiai pažeidžiama Spenglerio teorijos vieta – kultūrų uždarumo ir izoliacionizmo idėja. Tiesą sakant, ji stipriai primena rasizmo tėvo grafo Josepho Arthuro de Gobineau idėją apie tai, kad rasių maišymasis kada nors taps baltosios rasės tragedija ir visos Europos pabaiga. Mintis, kad kultūros gyvena tik savo paralelinius gyvenimus ir tarpusavyje niekada nesusitinka, kad mėginimas gyventi kitos kultūros gyvenimą visada baigiasi pseudomorfoze (t.y. melaginga formų sklaida ir atmetimo reakcija – kaip, pasak jo, Rusijos atveju, kada slavofilų idėjos tampa geriausiu įrodymu, kad Rusija niekada nebuvo ir nebus Europa), turi savo provokatyvaus žavesio, bet vis dėlto slysta paviršiumi ir neužčiuopia gelminio kultūrų dialogo ir glaudaus jų persipynimo istorijoje. Tam net nereikia teorijos, tiesą sakant – ne tik be senovės graikų, romėnų ir žydų, bet ir be arabų, persų, turkų, armėnų, rusų kultūrinių įtakų dabartinė Europa būtų paprasčiausia fikcija.

Spengleris išpranašavo dešiniojo intelektualo susiformavimą ir net jo populiarumą neramiais laikais, kada reikia stipraus politinio ir moralinio žodyno, sykiu stiprios teorijos ir atsakymų į visus kertinius egzistencijos klausimus (panašus stiprių atsakymų į aštrius klausimus sindromas Rusijoje baigėsi istoriniu marksizmo triumfu ir radikalios revoliucinės rusų inteligentijos susiformavimu – būtent jai už lemtingą dramatiškų ir tragiškų dalykų supaprastinimą negalėjo atleisti rusų literatūros istoriko Michailo Geršenzono 1909 m. redaguoto septynių esė rinkinio Vechi (rusų k. – Barai) autoriai, ypač – Nikolajus Berdiajevas). Neaiškumas, netikrumas ir nesaugumas – ši nešventoji ir nelemtoji modernybės trejybė – Rusijoje atvedė į revoliuciją, kuri atvėrė visus kelius į ultrakairįjį totalitarizmą. Vakaruose ši trejybė atvedė į ultradešinįjį totalitarizmą (nors tikrovė buvo tokia, kad abu jie iškrito iš politinio spektro ir virto sunkiai identifikuojama tolimos kairės ir dešinės amalgama).

Neapgaudinėkime savęs – nors ir gyvename iš pirmo žvilgsnio tarsi ramesniais ir saugesniais laikais, esame panašioje situacijoje į tą, kuri klostėsi Europoje XX amžiaus pirmojoje pusėje. Vėl ateina kontraliberalizmo laikai. Vėl nedaug ką Europoje beįtikina skeptiški, abejojantys ir rafinuotas išlygas darantys mąstytojai. Vėl nepopuliarus tampa liberalus reliatyvizmas ir jo antropocentrizmas su visa žmogaus teisių ideologija, tokia atgrasia tolimajai dešinei ir jos teoretikams. Mūsų skirtumai su ana epocha kyla ne iš didesnės gėrio stiprybės ir aukštesnio humanizmo mūsų dienomis, o viso labo tik iš blogio silpnumo, bejėgiškumo ir efemeriškumo. Blogis dabar renkasi ne Hitlerį ir Staliną, o anonimines nejautros ir nepripažinimo formas. Blogis mūsų dienomis daug sunkiau atpažįstamas ir daug sėkmingiau slapstosi maskuodamasis įvairiomis anonimiškumo kaukėmis bei kvaziliberalia retorika, nei tada, kada jis stodavo apsinuoginęs ir be jokių kaukių.

Vėl atgyja tolimos dešinės intelektualo poreikis, kuris atmestų nūdieną kaip fikciją ir mirtį, kaip pavojų tradicijai (kurią, beje, stengiamasi ne atkurti, o viso labo tik ja padabinti ir padekoruoti itin modernias retorikas ir praktikas) tapdamas naujosios moralinės panikos industrijos atramine figūra. O moralinės panikos industrija iš sociologų užfiksuoto perdėto reagavimo į smurtą, elgesio pokyčius ir socialinę kaitą fenomeno jau virto organizuotu dalyku – politikos dalimi, garantuojančia visuomenei saugų baimės, išgąsčio, šoko ir įteisintos neapykantos objektą. Akivaizdu, kad tokiu objektu tampa silpniausi ir sykiu tie, kuriems „moralinė dauguma“ jaučia mažiausia simpatijų bei užuojautos.

Kad ir kaip būtų, Spenglerio laikais vyko šekspyriška drama – Pirmasis pasaulinis karas, po jo sekęs Veimaro Respublikos susiformavimas 1919 m. ir jos krachas po 1930 m., kone visuotinė liberalios demokratijos krizė ir nacių atėjimas. Spengleris reagavo į tektoninius europinės politikos lūžius, kurie kardinaliai keitė pasaulį ir istoriją. Jis anaiptol nebuvo vienišas savo kraštutinio konservatyvumo reakcijomis – panašūs dešinieji intelektualai buvo Spenglerio politinis herojus Waltheris Rathenau, taip pat ankstyvasis Thomas Mannas ir Arthuras Moelleris van den Bruckas. Jie kai kuriais atžvilgiais nebuvo pažangūs savo laikotarpio mąstytojai, bet anaiptol nebuvo ir nacių pirmtakai; Spenglerio ir ypač Thomo Manno atveju, priešingai – veikiau jų būta konservatyvios inteligentijos, ieškojusios naujų pamatų vokiečių konservatizmui.

Pasaulio pabaiga jau ne kartą buvo atėjusi. Pritariu Tomui Venclovai, kartą pastebėjusiam, kad po Antrojo pasaulinio karo nebeverta abejoti, kad pasaulio pabaiga – jau įvykęs faktas. Nebėra ko pranašauti ir bijoti, nes baisiausia, kas galėjo būti, jau įvyko. Dabar kyla nebent tik pavojus visą tai organizuotai ir sąmoningai užmiršti arba tyčia subanalinti, suvulgarinti ir iškraipyti. Todėl lieka atviras klausimas, kur slypi didesnis pavojus – tragedijoje ar jos užmarštyje, pasaulio pabaigoje ar jos infliacijoje bei jos idėjos nuvertinime skelbiant ją ne tam, kad prisimintum jau įvykusiąją, o kad viso labo pagausintum savo elektorato gretas ir laimėtum rinkimus.

Gali būti, kad artėjame prie tokio politikos degradacijos masto, kada nepaskelbus pasaulio pabaigos ar mažų mažiausiai Europos žlugimo žinios, lydimos įtikinamos vaizdinės medžiagos, bus apskritai nebeįmanoma į save atkreipti dėmesio ir tapti vieša figūra. Situacija primintų Voltaire’o filosofinėje apysakoje Kandidas, arba Optimizmas aprašytą XVII a. Nyderlandų atmosferą, kada tik pasaulio pabaigos skelbimas garantavo jansenistams (paniekinamai vadintiems konvulsionistais) dėmesį Amsterdamo gatvėse. Tad Europos mirties ir pasaulio pabaigos skelbime esama kažkokios sekuliariai sektantiškos erzacteologijos – ne veltui S. N. Eisenstadtas teigė, jog įvairaus plauko mūsų dienų religiniai fundamentalistai neretai stulbinančiai primena eschatologines XVII a. sektas – žinoma, tik pastarosios nevaldė valstybių ir neturėjo masinio naikinimo ginklų…

Tad bloga žinia yra ne artėjanti Europos pabaiga, o liūdnas faktas, kad provokatyvią, įdomią ir daug debatų kažkada sukėlusią teoriją galima paversti politiniu anekdotu, šiandien gyvenančiu savo šešėlinį gyvenimą piktų vidutinybių galvose ir raštuose kaip moralinės panikos skleidimo įrankis. Bijau, kad tai ne tik pomirtinė paties Oswaldo Spenglerio drama, bet gal ir tikroji, jo paties neaprašytoji Europos tragedija.

Leonidas Donskis