NAUJIENOS

„Sieros magnolijų“ dramaturgas M. Algus: nereikėtų vengti senatvės baimės

Kategorija:

Miestas:
Sausio 13–15 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatys premjerą „Sieros magnolijos“, režisuojamą Eglės Švedkauskaitės. Spektaklis statomas pagal estų dramaturgo Martino Alguso kūrinį, su kuriuo LNDT lankytojai galėjo susipažinti pernai – dramaturgijos festivalyje „Versmė“ vyko šios pjesės skaitymas. „Sieros magnolijos“ atskleidžia vidutinio amžiaus Martos ir Ralfo poros gyvenimą, kurį sujaukia žinia apie staiga atsiradusį seną Martos tėvą, neišsiverčiantį be globos. Spektaklyje vaidina Jolanta Dapkūnaitė, Dainius Gavenonis, Ramutis Rimeikis. Artėjant premjerai Daiva Šabasevičienė kalbina pjesės autorių Martiną Algusą.


 
Džiaugiamės, kad po dramaturgijos festivalio „Versmė“ Lietuvos nacionalinis dramos teatras nusprendė statyti spektaklį pagal Jūsų pjesę. „Sieros magnolijas“ (Väävelmagnoooliad) parašėte 2013 m., remdamasis tikrais įvykiais. Kokie tai buvo įvykiai ir kodėl jie įkvėpė jus parašyti pjesę?
 
Netyčia išgirdau, kaip moteris, stovėdama eilėje prekybos centre, skundėsi, kad turi pradėti rūpintis senu ir ligotu tėvu, nors tėvas ją  vaikystėje paliko. Tada radau dar keletą kitų istorijų žurnaluose. Sukūriau veikėjus ir siužetą, bet viskas prasidėjo nuo to nugirsto tikro pokalbio.
 
Kaip kilo mintis pavadinti šią pjesę?
 
Kartą miške virš ežero pamačiau didžiulę sieros spalvos planetą, tarsi mėnulį, ir šis vaizdas yra veikėjos Martos monologų šaltinis. Tai gali būti Martos praeitis arba tiesiog ją persekiojanti vizija, reiškianti jos kaip keistos planetos nesaugumą. Paskiau pagalvojau apie magnolijas, o vėliau sierą ir magnolijas sujungiau, ir šis pavadinimas tiesiog tiko pjesei.
 
Pjesė pasirodė 2013 m. Kaip dažnai ji buvo statoma?
 
Pirmą kartą pjesė buvo pastatyta Taline 2014 m. ir buvo rodoma du sezonus. Spektaklis laimėjo Estijos teatro draugijos apdovanojimą už geriausią originalią pjesę ir prizą Estijos pjesių konkurse.
 
Ar režisieriai jus teisingai supranta?
 
Apskritai manau, kad taip.
 
Kai su kolegomis diskutavome, kokias pjeses pasirinkti „Versmės“ skaitymams, mums didelį įspūdį padarė Jūsų pjesės minimalistiniai dialogai ir tam tikras intuityvumas. Tekstas – tarsi pasąmonės kalba, nors ir labai šiuolaikiška. Praverkite duris į savo rašymo „laboratoriją“. Kaip kuriate dramaturgiją? Kas svarbiausia rašant?
 
Iš pradžių pradedu jausti atmosferą, paskui imu girdėti ir matyti veikėjus. Tada formuojasi pagrindinio teksto drobė – plona arba tvirtai suausta, atspindinti arba praleidžianti šviesą. Viską juntu intuityviai, nors daug dirbau su scenarijais, kurių tempas, struktūra ir dinamika labiau tinka kinui ar TV serialams. Rašydamas pjeses mėgstu save nustebinti, todėl nesilaikau kokio nors išankstinio plano ar griežtų terminų. Mano pjesės labai skirtingos, visada stengiuosi sugalvoti ką nors naujo ir sau pačiam netikėto.

 

Mano nuomone, pagrindinė Jūsų pjesės tema susijusi su klausimu, kaip atmintis formuoja mūsų dabartį. Psichologiniai, filosofiniai klausimai skamba jau pirmuosiuose Jūsų pjesės sakiniuose. Ar tai kyla iš Jūsų pasąmonės?
 
Nepageidaujamą, bauginantį ir taip pat išsigandusį tėvą pamačiau kaip „praeitį“, kuri buvo sąmoningai pamiršta ir kuri dabar iškyla tam, kad viską pakeistų. Tai trauma, kuri ilgą laiką buvo slepiama. Manau, kad tai gana būdinga mūsų regionui, nes daugelis mūsų šiandieninių sprendimų yra stipriai susieti su praeitimi arba nenoru ją pripažinti. Mūsų regiono praeityje daug smurto, neapmokėtų skolų, randų, baimių, joje maža meilės, ir manau, kad turėtume pabandyti tai pripažinti. Turime ieškoti galimybės susitaikyti, padaryti taip, kad priverstinė pareiga rūpintis taptų šiuo tuo daugiau. Klausimai apie šeimos ryšius ir įstatymus spektaklyje yra išoriniai, esmė – atleidimas. Vakarų gyventojai sparčiai sensta, o taip pat aštrėja klausimas, kaip susidoroti su visa ta mūsų praeitimi, kai mūsų gatvės ir namai pilni nelaimingų žmonių. Šios temos pradėjo ryškėti rašant pjesę. Praeinanti jaunystė, baimė pasenti, baimė, kad ištiks nesėkmė, baimė, kad nebūsi mylimas. Šių klausimų vengdamas ar juos pamiršdamas nieko neišspręsi. Turime stengtis, kad mūsų prisiminimai ateityje būtų gražesni.
 
Ar turite mėgstamus dramaturgus? Ar jaučiate jų įtaką?
 
Tuo metu, kai pradėjau rašyti pjeses, daug verčiau. XX a. paskutiniajame dešimtmetyje ieškojau medžiagos savo teatrui ir atradau judėjimą „in-yer-face“, kuris tuo metu Estijoje nebuvo gerai žinomas. Radau tikrai šiuolaikiškų autorių, žavėjausi jų drąsiomis temomis, kalba. Viskas prasidėjo nuo Marko Ravenhillo, Sarah Kane, Martino Crimpo. Man taip pat patinka Conoras McPhersonas, Naomi Wallace, Jez Butterworth. Manau, kad jie visi padarė man tam tikrą įtaką, daugiausia tuo, kad parodė, kokios įvairios ir atviros gali būti pjesės, kad taisyklių, kaip jas rašyti, tikrai nėra.
 
Esate laisvai samdomas aktorius, dramaturgas, režisierius, scenaristas ir televizijos serialų prodiuseris. Kiek šios skirtingos veiklos veikia viena kitą? Kurią iš jų laikote svarbiausia Jums kaip menininkui? Kodėl?
 

Pastebėjau, kad kasdienis darbas su televizijos serialais ir filmais leidžia man rašyti teatrui tik tas pjeses, kurias tikrai noriu parašyti, leisti tik tas knygas, kurias tiesiog privalau parašyti. Svarbiausia yra susitarti su pačiu savimi, tada rezultatas bus kur kas stipresnis nei dirbant pagal užsakymą.

 

Kaip vertimams atsirenkate užsienio dramaturgus? Galbūt Jūsų pasirinkimą lemia užsakovai? Kokie užsienio dramaturgai jums patinka?
 
Pastaruoju metu taip pat buvo užsakymų, bet iš pradžių tiesiog ieškojau šviežių ir aktualių tekstų, tuo metu mums trūko naujų dramų, visi statė klasikinius kūrinius ar komedijas, nebuvo daug aštrių šiuolaikinių pjesių.
 
Koks yra Estijos teatras šiandien? Ar jis atitinka Europos tendencijas?
 
Mūsų teatras derina vietines tradicijas su labiau kosmopolitinėmis Europos ar Rusijos teatro vizijomis. Taip pat turime stiprų fizinį teatrą ir keletą nepriklausomų grupių, kuriančių įdomius dalykus, kuriuos sunku įvardinti. Turime keletą įdomių režisierių, kai kurie dirba postdraminiais metodais, kiti naujai interpretuoja klasikinius tekstus.
 
Kokius teatro režisierius paminėtumėt kaip Jums svarbiausius?
 
Pavyzdžiui, Lauris Lagle, Ingomaras Vihmaras, Tiitas Ojasoo, Renate Keerd. Jie visi labai skirtingi, visi turi savo unikalų braižą.
 
Kadangi esate ir laisvai samdomas aktorius, kaip laisvai samdomiems aktoriams pavyksta išgyventi Estijoje? Kokia jų ekonominė padėtis?
 

Jau kurį laiką aktyviai nevaidinu, bet žinau, kad aktoriai labai užsiėmę net pandemijos metu. Dabar lyg važinėtume amerikietiškais kalneliais: kai kurie spektakliai buvo atšaukti dėl uždarymo, o dabar teatrai ir prodiuseriai stengiasi daugiau kurti, kad užbėgtų už akių kitam galimam ribojimų laikotarpiui, tad aktoriai sulaukia daugybės pasiūlymų.
 
Prieš kurį laiką Estiją veikė Suomijos kultūra. Kas šiandien daro įtaką Estijai? Vien tai, kad Estijoje yra išsami šiuolaikinių dramaturgų duomenų bazė, liudija, kad mokotės iš Suomijos, kuri turi stiprią šiuolaikinės dramos mokyklą.
 
Jaučiu, kad galėtume daugiau bendrauti su kaimynais, o pandemija šį norą perkėlė į visiškai naują lygį. Su Suomija neturime per daug glaudžių ryšių, nors mūsų teatrai dalyvauja Suomijos festivaliuose, verčiame kai kurias suomių pjeses. Bet bendradarbiavimas galėtų būti dinamiškesnis, taip pat ir su kitomis Baltijos šalimis. Turėtume daryti daugiau įtakos vieni kitiems, palyginti su tuo, kokią įtaką patiriame iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Japonijos ir kitų šalių. Mūsų teatro agentūra man sakė, kad pastaruoju metu teatro mainai tarp Baltijos šalių pradėjo augti, tai yra labai geras ženklas.
 

Ar esate susipažinęs su Lietuvos teatru?
 

Norėčiau žinoti apie jį daugiau.
 
Kaip išgyvenate pandemijos laikotarpį?
 

Iš pradžių jis šiek tiek gąsdino, paskui kažkaip išlaisvino, tada tapo gera pamoka, kaip būti kuklesniam ir kantresniam, o dabar tiesiog noriu, kad jis pasibaigtų.
 
Linkiu geros premjeros!


 
 
 
 

Reklama