NAUJIENOS

„Liepsnojančios garstyčios“: gospelui roko estetika nesvetima

Kategorija:

Miestas:

Birželio 12-ąją 18.30 val. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto koncertų salėje mėgausimės kamerinės muzikos festivalio „Vasaros prieskoniai“ aitriuoju akcentu – koncertu „Liepsnojančios garstyčios“. 

 

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertui tonaciją užduos teatro vyriausiasis chormeisteris, dirigentas, kompozitorius, aranžuočių autorius Vladimiras Konstantinovas. Jo vadovaujamas teatro choras festivaliui parengė išskirtinę spiričiuelių programą. Koncerte skambės gerai žinomos ir rečiau girdimos šio žanro aranžuotės, gros koncertmeisterė Aušra Valentienė. Prisijungs kontrabosininkė ir vokalistė Martyna Rudelytė, sintezatoriumi gros Peter Yevchenko, mušamaisiais – Gintautas Stankevičius. 

Belaukiant koncerto keletas klausimų Vladimirui Konstantinovui.  

 Spiričiuèlis (angl. spiritual – dvasinis) – Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) juodaodžių liaudies muzikos pagrindinis žanras ar religinio turinio giesmė. Susiklostė XIX a. pradžioje JAV pietuose (iš afrikietiškojo, anglų ir keltų folkloro). Kokia muzika publika mėgausis spiričiuelių koncerte? 

Spiričiuelis tam tikra prasme išties yra „pagrindinis“ žanras. Tai ir bliuzo pirmtakas, taip pat ir daugybės vėlesnių žanrinių atšakų. Šių laikų džiazo, roko, soul muzikos šaknys yra būtent spiričiuelyje. Kita vertus, tai jau pasaulinės kultūros istorinis paveldas. Religinis giesmių turinys dažnai siejamas taip pat su protestu prieš vergiją, su išsilaisvinimo dvasia.  



Spiričueliai atliekami įvairiausiomis sudėtimis, jie aranžuojami naudojant labai plataus stilistinio spektro priemones.  Daugybė spiričiuelių aranžuota chorams. Aranžuotės taip pat stilistiškai įvairios – nuo unisono ar klasikinių harmonizacijų iki intensyviai išvystytų partitūrų, kada sodrių, daugiabalsių, o kada ir impresionistiškai skaidrių. Žanrui nesvetima ir mąslioji lyrika, ir roko ar net pop muzikos estetika. Koncerte skambės būtent chorinės spiričiuelių ir gospelų aranžuotės – a cappella, taip pat  pritariant fortepijonui, kartais prisijungs kontrabosas, mušamieji ir sintezatorius. Bus vokalinių solo epizodų. Čia, tikiuosi, klausytojai taps maloniai netikėtų choro solistų debiutų liudininkais. 

Pagal ką atrinkti kūriniai? Gal jus užbūrę išskirtiniu skambesiu?  

Tikrai taip, spiričueliai pasižymi išskirtiniu, užburiančiu skambėjimu – derminiu, intonaciniu, ir, kas taip pat yra labai svarbu – ritmikos specifika, siejančia šias giesmes su svingu, arba tuo, kas dabar vadinama „grūvu“ (angl. groove). Spiričiueliais rimtai domėjausi dar nuo studijų laikų. Nuo tada turiu Amerikoje išleisto natų dvitomio kopiją. Esu sukaupęs nemažą spiričiuelių natoteką. 

Programai parinkau kuo įvairesnius kūrinius – nuotaikų, spalvų, stilistikos, temų ir tempų prasme. 

Koncertą pradėsime spiričiueliu „Elijah Rock“, aranžuotu šio žanro puoselėtojo Jester Hairston. Šis 20 a. pradžioje gimęs kompozitorius, aranžuotojas, chorų dirigentas ir aktorius autentiškus spiričiuelius girdėjo dainuojant savo senelę, dar menančią  vergovės laikus. Jester Hairstonas (mirė sulaukęs 99-erių 2000 m.)  dėl rasinės diskriminacijos sunkiai besiskinančią kelią kultūrą kėlė naujam gyvenimui, jau ir akademinėje, chorinėje terpėje. (Turėjau laimės matyti jį gyvai, diriguojant jungtiniam chorui savo garsųjį „Amen“.) 

Kuo jums, kaip teatro vyriausiajam chormeisteriui, ypatingi choro soliniai koncertai?  

Atskiri teatro choro koncertai – labai nedažnas reiškinys. Suprantama, juk choras dažniausiai (praktiškai visada) būna užimtas spektakliuose. Kas koncertiniams chorams yra įprasta praktika, „kasdienybė“, mums – nemažas iššūkis. Jeigu spektaklyje, greta vokalo, veikia „vizualika“ – judesys, šokis, kostiumas, šviesa ir kita (be to – spektaklis rikiuojamas pagal konkrečią fabulą, istoriją, režisūrinę koncepciją, dainininkai patampa ir aktoriais), tai koncerte viskas turi būti sufokusuota į vokalinę raišką. Sakykime, spiričiuelio „I‘ve Got a Robe“ poetika yra nepaprastai įdomi savo užmaskuotu, alegoriniu turiniu. Ne paslaptis, kad protestą prieš priespaudą vergas negalėjo reikšti tiesiogiai. Taigi, vien jau kūną dengiantis rūbas – nepasiekiama prabanga ir neįgyvendinama svajonė – čia turi simbolinę reikšmę: gavau tai, ko realiame gyvenime niekada neturėsiu. Džiugi giesmės nuotaika čia tik pabrėžia, išryškina ironiją. Štai kur dainininkams turėtų praversti sceninė praktika, tik koncerto formatas verčia kūrinio „žinutę“ ištransliuoti vien balsais. Na, gal dar akimis (juokiasi)...  


Kuo ypatingas Muzikinio teatro choras: kiek jame šiuo metu choro artistų, koks amžiaus spektras? Gal chore gimsta, subręsta solistai vėliau atliekantys pagrindines partijas Muzikiniame teatre?  

Dainininkų skaičius Muzikinio teatro chore artėja prie 40. Moteriškų balsų daugiau. Amžiaus spektras gana platus – nuo virš trisdešimties metų dirbančių „veteranų“ iki ką tik studijas baigusio jaunimo. Dalis dainininkų atlieka solinius vaidmenis spektakliuose. Kelias į pagrindines partijas, manau, jiems taip pat yra atviras. Netrukus choras pasipildys dainininkais iš užsienio – Italijos, Lenkijos, Čilės ir Irano. Jie praėjo didelę atranką mūsų teatro paskelbtoje perklausoje.

 
Žaneta Skersytė 


Reklama