Spektaklis, teikiantis šviesą per kančią ir tikėjimą

Seniai norėjau pamatyti Vilniaus senojo teatro spektaklį „Tėtis“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Vytautas Anužis. Tokia galimybė atsirado spalio pradžioje.

„Tėtis“ – režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis sukurtas pagal prancūzų romanisto ir dramaturgo Floriano Zellerio pjesę „Tėvas“. Tai įtaigus, gilus ir jausmingas pasakojimas apie žmogaus, sergančio Azheimeriu virsmą, besikeičiančius santykius su artimaisiais. Aktorius Vytautas Anužis kiekviena fraze, kiekvienu judesiu perteikė sąmonės deformacijas, kai pamažu prarandama atmintis, ryšys su pasauliu ir artimaisiais ir kai žmogus laipsniškai grimzta į pasaulį, susidedantį iš mažyčių ir vienas su kitus nebesusilipdančių buvusio gyvenimo gabalėlių. Vieni jie iš vaikystės, kiti iš skausmingų praradimų, iš artimo žmogaus pasakyto žodžio. Skausmingas tas žmogaus virsmas. Iš pradžių ir jam, ir jo artimiesiems, vėliau – galbūt skausmingesnis artimiesiems, nes vis skaudesnė praraja atsiranda. Ją vis labiau gilina jausmų maišatis, kai supranti, kad artimas žmogus jau seniai savame pasaulyje, kuriame tu mažytis epizodas, atklystantis iš praeities, bet iki širdies gelmių pajunti skausmą, kad jis tavęs nebepažįsta ir kad net tavo vardo jis nebeprisimena. „Šis spektaklis teikia šviesą ir tikėjimą. Jis – apie beprotišką norą gyventi! Herojus kabinasi už šviesos, jis nori šviesos savo vaikams, savo namams, sau pačiam. „Aš noriu pas mamą, noriu namo“, – šaukia Andrė. Artimųjų buvimas ir laikas, kai dar suvokiame save ir mylimus žmones – didžiausia vertybė. Kiekvienas žmogus savyje turi saulę, tik netrukdykit jai šviesti“, – sako Sokratas. Tėtis Andrė yra ta saulė, kuri spindi akimirkose, nušvitus sąmonei. Tos akimirkos yra absoliučiai vertingos, kaip ir kiekvieno žmogaus“, – prieš 2023 m. pradžioje vykusią premjerą Laurynai Lopaitei sakė aktorius Vytautas Anužis, atsakydamas į klausimą, kodėl žiūrovas turi eiti į spektaklį, kuriame apnuoginama senatvė ir jos tamsiosios pusės.

Ir nors spektaklis sukėlė skaudžius prisiminimus, kartu jis paliko ir šviesų įspūdį. „Kiekvienam žmogui tenka su tuo susidurti, tai neišvengiama. Ir su savimi – senstančiu. Gerai, kad senatvė sąmoninga, suvokiant, kad kūnas silpsta ir vieno ar kito dalyko nebegali, matai save iš šalies, tuomet ji kitokia. Labai svarbu, kaip tą negalėjimo barjerą peršoka. Apie senatvę galvot priverčia pats gyvenimas – aplink iš gyvenimo išeina žmonės, tai vyksta labai organiškai. Tai veikia baimingai, o kad tą baimę įveiktum – griebiesi apie tai svarstyti… Pjesės atveju, jei neištiktų šis senatvinis užtemimas, šviesioji pusė niekada ir nebūtų atsivėrusi“, – taip spektaklyje nagrinėjamą temą prieš premjerą apibūdino režisierius Jonas Vaitkus.