Spektaklio „Lūšies valanda“ procesas: nuo karavadžiško apšvietimo iki sapniškų kostiumų

Vilniaus senajame teatre įvykus režisieriaus Artūro Areimos spektaklio pagal Pero Olovo Enquisto pjesę „Lūšies valanda“ premjerai įžvalgomis apie kūrybos procesą dalinasi scenografas Olesis Makukhinas ir kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė.

„Lūšies valanda“ čiuopia pilkąsias žmogaus psichikos zonas, visuomenei aktualias temas: žmogaus atskirtis, meilės, empatijos trūkumas, savižudybė, užuovėjos, supratimo ir namų-dievo paieškos.

Spektaklį galite pamatyti kovo 19, 20 dienomis. Kovo 19-ąją iškart po spektaklio įvyks pokalbis su kūrybine komanda apie pjesėje keliamus aktualius klausimus, apie tai, ką scena nori ir gali pasakyti visuomenei.

„Lūšies valanda“ – tai Vilniaus senojo teatro ir AAT | Artūro Areimos teatro bendradarbiavimo rezultatas.

„Lūšies valanda“ į Lietuvos teatrą grąžina sapnų, fantazijos žaismą, čia kuriama mistiška, sapniška, siurreali atmosfera. Kaip gimė jūsų, spektaklio dailininkų, vizualiniai spektaklio sprendimai?

Oles Makukhin. Pradžioje proceso, ji atrodė visai kitaip, vėliau, prasidėjus repeticijoms ir supratus, kaip dėliojasi sceninis vyksmas, kokią nuotaiką kuria režisierius su aktoriais, atsirado ir supratimas, kaip šį pasaulį galėčiau įprasminti ir aš. Daug kalbėjome, tarėmės ir diskutavome su režisieriumi apie galutinį scenografijos įgyvendinimą. Galbūt nuskambės labai neįtikėtinai, bet taip, kaip atrodys scenografija, kurią dabar žiūrovas mato scenoje, susapnavau. Žinoma, rezultatas scenoje smarkiai skiriasi ir tai neabejotinai natūralu, nes kūrybos procese idėjos nusišlifuoja. Tačiau tai, kas liko, ir yra svarbiausia – požiūris į scenografiją ir bendras jausmas.

Valdemara Jasulaitytė. Vizualus dažniausiai kuriu be griežto plano – vadovaujuosi jausmu, eksperimentuoju su eskizais. Šį kartą procesas truko ilgiau nei įprastai, o tai man buvo nauja ir įdomu. Pirminiai jausmai ir vizualiniai sprendimai nuolat keitėsi stebint repeticijas, kurios įkvėpdavo vis naujų idėjų. Man svarbu ne tik estetika, bet ir tai, kaip vizualai derės su spektaklio atmosfera, todėl leidau sau ieškoti. Procesui pasibaigus įdomu atsigręžti atgal, paanalizuoti, nuo ko pradėjome ir koks išėjo galutinis rezultatas.

Kuo išsiskiria kūrybinis dialogas su režisieriumi Artūru Areima?

O. M. Pati dialogo prigimtis yra gebėjimas vienas kito klausytis, gebėjimas būti išgirstam ir suprastam. Dirbdamas su Artūru jaučiuosi būtent taip. Gyvenime nėra nieko intymesnio nei tiesiog būti suprastam.

V. J. Manau, mokėjimas neapriboti, pasitikėti – duodant tam tikras nuorodas, kurios inspiruoja, suteikia laisvę kurti.

Kiek jus inspiravo spektaklio dramaturginė medžiaga? Kaip kertinės „Lūšies valandos“ temos – tikėjimas, beprotybė, identitetas – atsiskleidė jūsų darbuose?

O. M. Turbūt negaliu pasakyti, kad pati dramaturgija man buvo pagrindinis įkvėpimo šaltinis. Žinoma, ji paskatino labiau jausti, atsiverti, pamatyti tai, ką mato pjesės veikėjai. Prasidėjus repeticijoms visa tai buvo galima stebėti realybėje, scenoje, todėl sakyčiau, kad ji labiausiai įkvėpė – gyvas susitikimas su aktoriais ir kūrybinio proceso stebėjimas. Galiausiai, tik žiūrovas gali pasakyti, kaip visos temos atsispindėjo mano kurtoje scenografijoje. Kiekvienam skirtingai. Tai yra esmė.

V. J. Su šia medžiaga atradau daug sąsajų ir tai atvėrė galbūt seniai pamirštų išgyvenimų, buvo sunku, bet tai man padėjo kurti, o ir kaip žmogui, asmenybei. Tas temas, jausmus perleidau per save, taip atrasdama ir įkvėpimą kostiumams.

Kaip vyko bendradarbiavimas? Ar scenografija ir kostiumai lėmė režisūrinius sprendimus?

O. M. Kaip jau sakiau, bendravimas su komanda grindžiamas labai paprastu dalyku – mes girdime vienas kitą. Kaip paprastai tai beskambėtų, deja, kūrybos procese tai patiri ne visada, ypač kai kiekvienas yra menininkas, turintis tvirtą ir savitą viziją. Manau, man labai pasisekė, jog galiu dirbti su tokiais žmonėmis. Kai bendrauji su menininkais negali vienas kito neįkvėpti. Idėjos ir sprendimai mūsų rate tiesiog virė. Dabar net sunku pasakyti, kas ką įsivaizdavo.

V. J. Vyko sklandžiai, dirbame jau ne pirmą kartą, manau, esame pajautę vienas kito braižą ir kūrybinį procesą. Jei kostiumai kiek turėjo įtakos scenografijai, tai minimaliai, visuomet stengiuosi, kad kostiumai padėtų tiek aktoriams, tiek režisieriui išpildyti viziją, o ne kažkaip viską apsunkintų.

Olesi, kaip jūsų patirtis tarpdisciplininio meno projektuose atsispindi šiame spektaklyje?

O. M. Galbūt justi požiūris, sakyčiau. Bet kokiu atveju tai, ką suvoki ir pateiki scenoje, turi savo kontekstą ir patiria stiprią įtaką. Turiu omenyje teatrą. Tačiau visada esu linkęs šį kontekstą įveikti, kuo daugiau energijos įlieti iš kitų meno formų. Didžiausią spektaklio scenografijos dalį – sieną, sukūriau tiesiog suglamžydamas man nepatikusį eskizą. Tada tiesiog paėmiau šį suglamžytą popieriaus lapą, suteikiau jam tam tikrą formą, nufotografavau 360 laipsnių kampu ir padariau 3D modelį. Šis popierius dabar „stovi“ 4,5 m sienos pavidalu. Apšvietimo eskizus kūriau įkvėptas Caravaggio paveikslų. Nežinau, ar tai būtų galima pavadinti tarpdiscipliniškumu, bet kontekstu, inspiracijomis, priemonėmis – tai tikrai.

Valdemara, kokias idėjas ar simbolius perteikėte kostiumais, grimu, specifine avalyne? Kaip išnaudojote patirtis kuriant šiuolaikinę madą, skulptūrą?

V. J. Šįkart kūriau vadovaudamasi man nebūdingu minimalizmu – kiek klasikinį kirpimą jungiau su netikėtomis detalėmis. Savo patirtis stengiuosi naudoti kaip atskirus požiūrių kampus. Manau, kuo jos skirtingesnės, tuo jas apjungiant gali kurti inovatyviau.

Ar „Lūšies valandoje“ sąmoningai naudojote mitologinius, socialinius, politinius simbolius? Gal galite atskleisti keletą tik patiems akyliausiems žiūrovams pastebimų vizualinių ženklų, simbolių?

O. M. Esmė ta, kad kiekvienas tokius dalykus mato iš savo perspektyvos, supratimo ir patirties lygio. Tai brangiausia – turėkite savo požiūrį.

V. J. Kostiumuose sąmoningai integruotų detalių nemažai, svarbu pastebėti, kaip jos kinta. Viena iš tokių – iš kostiumų dingsta kišenės, užsegimas. Sapnuose dažnai regim nelogiškų, nepaaiškinamų vaizdinių, tą jausmą ir norėjau perteikti.

Kokius didžiausius iššūkius patyrėte?

O. M. Tai galbūt vidinis noras įveikti save, įveikti savo įprastą suvokimo ir mąstymo būdą. Visada norisi save nustebinti, tai sunkiausia, ir toli gražu ne visada pavyksta.

V. J. Su didžiausiu iššūkiu susidūriau pradžioje – turėjau labai daug įvairiausių idėjų, bet nebuvau tikra, su kuriomis eiti toliau. Tačiau dabar, praėjus kiek laiko, manau, be tų pirmųjų variantų nebūtų ir tokio galutinio rezultato. Tuo ir gražus procesas.

Kiek Vilniaus senojo teatro erdvė formavo, paveikė jūsų meninius sprendimus?

O. M. Teatro erdvės nesureikšminčiau. Tik su tavimi dirbusius žmones, o šie buvo be galo įkvepiantys. Žmonės kuria erdves. Tiesa, teatre buvo šalta.

V. J. Teatro erdvės galbūt labiau įtakojo savo energetika, kuri natūraliai paveikia kūrybą.

Ar teko keisti pradinę viziją dėl techninių ar meninių priežasčių?

O. M. Meluočiau sakydamas, kad Vilniaus senasis teatras turi visas technines galimybes pilnai įgyvendinti visas menines idėjas. Žinoma, tokia techninė „tapatybė“ veikė scenografijos kūrimą ir jos gyvavimą scenoje. Visgi buvo labai malonu matyti, kad teatre dirbantys žmonės turi daug potencialo – ryški tendencija scenografijos gamybą kilstelėti į naują, įmantresnį lygį. Tai aiškiai matėsi.

V. J. Teko keisti, visuomet kažkiek reikia. Šį kart vizija nuolatos kito, daugiau gal dėl meninių priežasčių, turėjome ilgą, penkių mėnesių repeticijų laikotarpį, per kurį vis gimdavo naujos idėjos.

Ar „Lūšies valanda“ Jus paskatino naujai permąstyti žmogaus psichologijos, tarpžmogiško ryšio temas?

O. M. Negaliu pasakyti, kad pjesė mane taip stipriai paveikė, bet dabar tikrai labiau myliu kates.

V. J. Paskatino, pirma išjausti, susitapatinti, tuomet apmąstyti. Vis dar analizuoju kaip mane paveikė spektaklis, pats procesas. Manau, pavyko patirti tą 25-ąją valandą.

Ko tikitės, kokią žinią žiūrovai išsineš iš spektaklio?

O. M. Na, atsakyti gali tik žiūrovai.

V. J. Nesinori primesti kažkokios vienos žinios. Svarbiau, kad kiekvienas žiūrovas pajaustų bei rastų tai, kas artima jam pačiam, kad paliestų asmeniškai. Verstų susimąstyti, koks jų ryšys su žmonėmis ir su pačiu savimi.