Specialistai pripažįsta: viešoji kalba vis labiau buitiškėja ir vulgarėja

Lituanistai, diplomatai, komunikacijos ir etiketo specialistai vasario 26 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) surengtame forume „Kalbos stiliai ir etiketas: ar mokame pasirinkti?“ diskutavo apie nūdienos viešosios retorikos tendencijas.

Forumo moderatorius Aurimas Perednis jau pokalbio pradžioje pripažino, kad pasaulis sparčiai keičiasi, ne išimtis ir mūsų kalba. Turėdami žodžio laisvę ir daugybę „mikrofonų“, galime pasakyti daug – kartais karščiau, aštriau, kartais priartėdami prie ribinių dalykų norminės kalbos požiūriu. Todėl verta aptarti, kaip keičiasi kalbos stiliai šiais laikais, kur link krypsta viešasis kalbėjimas ir ar netinkama retorika gali sukelti gilesnių problemų. Koks stilius tinkamas vienoje ar kitoje situacijoje ir kas tai lemia.

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VU KF) docentė, Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto mokslininkė dr. Eglė Gabrėnaitė savo pranešime priminė viešosios retorikos pagrindus, kurių ištakos glūdi dar Senovės Graikijoje. Anot jos, paveikaus kalbėjimo formulė yra labai paprasta – tinkamu laiku, tinkamoje vietoje prabilti tinkamai pasirinktais žodžiais. Tinkamą momentą pirmieji apibrėžė sofistai, jie išskyrė ir pragmatinę retorikos paskirtį – kalbos lankstumą, gebėjimą prisitaikyti. „Tad ar gebame pasirinkti tinkamą stilių, minties įžodinimo raišką?“ – kurstė diskusiją mokslininkė. Vienas iš esminių šio klausimo aspektų, akcentavo ji, yra kalbos taisyklingumo, stilingumo ir retorinio tinkamumo santykis.

Skirtingas požiūris į funkcinių stilių slinktis

Funkcinių stilių slinktys nėra naujas reiškinys, tvirtino pranešėja. Pastaraisiais dešimtmečiais retorikos tyrėjai konstatuoja viešosios kalbos vulgarėjimo, buitiškėjimo polinkius, stiprėjančias vadinamojo kalbinio chamizmo tendencijas. Viena žymiausių šios srities profesionalių Regina Koženiauskienė 2009 m. rašė, kad „šiuolaikinėse medijose nyksta viešumo ir privatumo, analitinio vertinamojo ir satyrinio žanro takoskyra“. Kaip pavyzdį ji buvo pateikusi politikos apžvalgininko, žurnalisto Rimvydo Valatkos viešus komentarus, kuriuose, kaip teigė, kartais priartėjama prie zekams būdingos leksikos. E. Gabrėnaitės pastebėjimu, ir dabartiniai šio žurnalisto komentarai neką mažiau šokiruojantys. „Vieni kalbininkai familiarų oficialių asmenų, politikų, žiniasklaidos atstovų, nuomonės formuotojų kalbėjimą viešojoje erdvėje sieja su nepateisinamu kalbos darkymu, kompetencijos stoka, o štai stilistai, retorikos specialistai yra nuosaikesni ir užribio leksikos kupinus pasakymus linkę analizuoti kaip individualaus stiliaus raišką“, – skirtingus požiūrius apibūdino pranešimo autorė. Bene pirmieji, susitaikę „su kalbinio antinormiškumo cunamiu“ viešojoje erdvėje, buvo jos kolegos, tiriantys kalbos raišką socialinėse medijose, reklamose. Kauno fakulteto docentė dr. Rita Baranauskienė viename iš VLKK forumų buvo pateikusi įžvalgą, kad dalis nukrypimų nuo vientisos funkcinės kalbos, ypač reklamose, vertintini kaip „sąmoningas, stilistiškai ir pragmatiškai motyvuotas, o ne prasto kalbos sistemos išmanymo nulemtas kalbos normų ar stiliaus pažeidimas“. Tikėtina, kad didžioji visuomenės dalis tokią tyčinio normos pažeidimo strategiją, skirtą dėmesiui atkreipti, yra perpratusi, darė prielaidą E. Gabrėnaitė. Bet vis tiek kyla klausimas: ar efektinga visada yra efektyvu?

Pokyčių kaltininkas – komunikacijos medijose proveržis

Kalbininkė pripažino, kad pagrindinis veiksnys, inspiravęs viešosios retorikos pokyčius ir lemiantis tam tikras tradicinių stilių, žanrų korekcijas, neabejotinai yra komunikacijos medijose proveržis. Atsivėrė iš esmės neribotos erdvės tiek aprėpties, tiek kalbinės raiškos prasme. Bet nuogąstavimų pagrįstumas, sakė ji, netgi „apokaliptinės kalbos slinkties požymių“ įžvelgimas yra ginčytinas, juk užgaulios, menkinamosios konotacijos žodynas viešuose komentaruose nėra jokia naujiena. „Agresyvi prastakalbė, feljetonų, anekdotų žanro kalba rado savo vietą viešumoje senų seniausiai, dar iki interneto amžiaus. Tik išsiplėtė tokios prastakalbės aprėptis – iš apibrėžto žanro rėmų ji pasklido po plačiuosius internetus, tapdama viešo bendravimo norma“, – teigė savo pranešime lituanistė. Svarbiausias tokios kalbos požymis yra laisvumas. Medijose dažniausiai susiduriame su komentaro žanru, o čia užsikuria, E. Gabrėnaitės žodžiais, „tikra kalbinių eksperimentų pasiutpolkė“. Viešoji retorika iš prigimties yra dėmesio atkreipimo retorika, todėl, pažymi kalbos specialistė, grubi nenorminė leksika čia vartojama kaip iššūkio, drąsos laužyti standartus ženklas. Socialinių, politinių, net kultūrinių realijų komentatoriai gausiai vartoja sodrią, ironišką leksiką, kuriai būdingi tokie elementai kaip žargoniški perdirbiniai, slengas, naujažodžiai, vulgarybės, kitų kalbų intarpai, taip pat sintaksinės konstrukcijos, nulemtos kalbos ekonomijos arba priešingai – pertekliaus, kurias vadiname tuščiažodžiavimu. Tačiau provokuojančios kalbos nereikėtų tiesiogiai sieti su kalbos prastėjimu, buitiškėjimu, linkusi manyti doc. E. Gabrėnaitė. Mokslininkė daro išvadą, kad kalbos taisyklingumas yra būtinas, tačiau ne absoliutus pavyzdinės kalbos reikalavimas – tam tikrose situacijose jį nustelbia retorinis tinkamumas. Kita vertus, familiarumas, žargonas, vulgari leksika anaiptol nėra privalomieji paveikios retorikos dėmenys.

Idėjų badas veda prie tuščiažodžiavimo

Apie įsivyraujantį tuščiažodžiavimą kalbėjo ir kitas forumo dalyvis VšĮ „Bernardinai“ direktorius, komunikacijos, viešųjų ryšių ir krizių valdymo specialistas Juozas Ruzgys. Jis teigė per pastaruosius dvidešimt metų politikoje pasigendantis idėjų, o idėjų badas ir veda prie tuščių nereikšmingų kalbų. „Kai nėra stiprios idėjos, į kurią būtų galima atsiremti, tai ir nueinama lengviausiu keliu – siekiama parinkti šokiruojančius žodžius, kurie sukeltų efektą“, – sakė „Bernardinų“ vadovas. Idėjų stygius politiniame gyvenime, anot jo, pavojingai maišosi su socialinių tinklų gyvenimu, tada nepaisoma nei vietos, nei laiko, kur ir kaip pritiktų kalbėti. „Jaunimas visada turėjo savo slengą, tačiau bręsdamas iš jo išaugdavo. Dabar toks paprastas kalbėjimas – atsikalbėjimai, apsižodžiavimai pametant esmę – būdingas vis vyresniems“, – dėstė diskusijos dalyvis ir pripažino, kad prie to nemažai prisideda žiniasklaida, vis labiau pasiduodanti klikbaitų kultūrai. Medijos dažnai pasigauna aštresnį politiko pasisakymą ir jį tiražuoja, pastebi J. Ruzgys. Tokią tendenciją jis vadina bendros atsakomybės praradimu. Vis didėjantis informacijos srautas kaip lavina užpila pasaulį, paklaidina ir kėsinasi nužudyti mus kaip socialines asmenybes, sakė jis. Dar labiau pagilinti problemas gali dirbtinio intelekto įrankiai, nes – bent kol kas – visai neugdoma vartotojų atsakomybė.

Kalbinė raiška yra mūsų vidinės būsenos atspindys

Agresyvi socialinių tinklų kalbinė raiška rodo susikaupusį mūsų vidinį pyktį ir įtampą, nes kalba yra vidinės būsenos atspindys, forume teigė etiketo ir protokolo specialistė Alvyda Jasilionytė. Ji įsitikinusi, kad mandagumas neatsiejamas nuo dvasingumo, moralės. Elgesio modelį ir tam tikras etiketo spragas dažniausiai atsinešame iš namų. Dirbdama dėstytoja ji daug kalbasi su savo studentais apie pagrindinius bendravimo principus ir pastebi, kad jiems daug kas nežinoma. Etiketo specialistė spėja, kad greičiausiai dėl patiriamo netikrumo jausmo visuomenėje plinta ir tujinimo kultūra, ypač tarp jaunų žmonių, kai nepaisoma taisyklės į nepažįstamą ar mažai pažįstamą žmogų kreiptis „jūs“. Specialistė patarė daugiau dėmesio skirti savo elgsenai namuose, biure, viešajame transporte, ne visada išsakyti viską, ką jaučiame, pirmiau paieškoti tam tinkamų žodžių. Verta atsigręžti į savo tautos identitetą – lietuvis visada buvo paslaugus, dėmesingas, linkęs padėti.

Jaunimas pakantesnis viešiems nepagarbiems komentarams

Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lituanistikos katedros lektorius dr. Joris Kazlauskas pasakojo su savo studentais atlikęs nedidelę apklausą, kuri atskleidė, kad viešojoje erdvėje jų tolerancijos ribos daug didesnės negu privačiame bendravime. Uždaroje feisbuko grupėje grubius, nepagarbius komentarus toleruoja vienas iš dešimties studentų, tačiau viešus nepagarbius ir įžeidžiančius feisbuko komentarus, kai juos rašo tiek visuomenėje žinomi, tiek ir nežinomi asmenys, toleruoja devyni iš dešimties studentų. „Taigi matome, kad kai yra privatu, žmonės galbūt nedrįsta tiesiai šviesiai rėžti, bet kai vieša, leidžia sau daugiau, ypač kai kalbama apie karą ir pinigus“, – darė prielaidą pats jaunajai kartai priklausantis kalbininkas. Beje, lektorius yra pastebėjęs, kad kuo jaunesnis asmuo, tuo jo pakantumo laipsnis grubiai leksikai didesnis.

Pokyčiai matomi ir diplomatijos kalboje

Akivaizdu, kad keičiasi ir politinės diplomatijos kalba, teigė Tadas Kubilius, šešiolika metų dirbęs Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, šiuo metu vadovaujantis Užsienio reikalų ministerijos Globalios Lietuvos departamento Grįžimo į Lietuvą skyriui. Pastebimas komunikacijos kanalų pasikeitimas – diskusijos vyksta ne tik uždaruose susitikimuose, derybose, bet ir viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose. Tam tikri pamatiniai diplomatinės kalbos aspektai niekur nedingę, tvirtino jis, tai – mandagus bendravimas, pagarba pašnekovui, dėmesio išlaikymas ir gebėjimas klausytis kito. Visa tai galime taikyti ir kasdienėje dalykinėje kalboje. Pasak T. Kubiliaus, tinkama diplomato kalba yra pagrindinis įrankis užtikrinant sėkmingą ir sklandų šalių bendradarbiavimą. Ir tai ne tik mandagumo, pagarbos išraiška, bet ir būtinybė išlaikyti konstruktyvų dialogą, ypač esant sudėtingesnėms situacijoms, kuomet reikia rasti kompromisą. Todėl dažnai, siekiant išvengti neteisingų interpretacijų, diplomatinė kalba būna formali, iš anksto apgalvota. Nuosaikumas ir diplomatiškumas reikalauja kruopštaus žodžių parinkimo. Per daug tiesmuki žodžiai, grubūs pasisakymai gali pereiti į aukštesnio lygio konfliktą. „Mes, diplomatai, vengiame tiesioginių kaltinimų, agresyvių pareiškimų, pernelyg kategoriškų vertinimų – viską dedame į mandagumo ir pagarbos skraistę“, – sakė Lietuvos diplomatijos atstovas.

ES viešojoje komunikacijoje ima viršų jausmai

Europos Sąjungos Tarybos generalinio sekretoriato vertėjas Edgaras Platelis trumpam grįžo prie doc. dr. E. Gabrėnaitės pranešime nuskambėjusios Aristotelio teorijos, kur išskiriami trys kalbos paveikumo dėmenys: logos–ethos–pathos. Vertėjo teigimu, pathos (gr. „tai, kas jaučiama“) įgyja vis daugiau galios tarptautiniuose santykiuose, ir tiek ethos (gr. „paprotys“), tiek logos (gr. „žodis, kalba, protas“) nustumiami į antrąjį planą. Žinoma, gaila, bet tai paveiku, aiškino forumo dalyvis. „Tai patenka į žurnalistų akiratį, laki frazė ir šiurkšti metafora galiausiai nugula kaip antraštė. O ko politikoje daugiau ir reikia – užtvindyti medijų foną, gauti daugiau taškų, būti matomiems“, – sakė jis. Europos Sąjungos (ES) institucijose taip pat pastebimi tam tikri nukrypimai nuo tradicinio kalbėjimo. Žinoma, ES pristato save kaip tam tikrą moralinę sąjungą, kalba apie vertybes, žmogaus laisves ir teises, individualizmą, liberalumą, todėl įžeidimams čia tarsi nėra vietos. „Bet kartais, kai yra labai aštrūs posūkiai politikoje, išlenda ir aštresnė retorika. Karščiausios temos yra pinigai ir karas“, – sakė E. Platelis. Tai itin pasireiškė per pastarąjį ES biudžeto plano svarstymą 2020-aisiais ir per Brexito procesą. Pastaruoju metu matome, kad ir terminas „diktatorius“ įgauna kitokį reikšminį atspalvį. Tačiau nereikia pamiršti, kad kažkada pasakyta invektyva (lot. invectus „užsipultas, išbartas“) gali atsisukti prieš patį jos autorių.

Visą šio VLKK forumo įrašą siūlome žiūrėti čia.