Sociolingvistai triuškina mitus: dvikalbystė naudinga ir jau betampanti norma

Iliustracija iš unplash

Dvikalbystė globaliame pasaulyje tampa norma, o vienakalbystė kone išimtimi, tvirtina šį kalbinį ir socialinį reiškinį tiriantys mokslininkai. Tokia išvada skambėjo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) balandžio 30 d.organizuotame kalbos forume „Dvikalbystė – likimo dovana ar iššūkis?“

Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros mokslininkė doc. dr. Inga Hilbig savo pranešime „Vienakalbystė – išgydoma! Dvikalbystės paradoksai“ apibrėžė, kas yra dvikalbis žmogus: sociolingvistikoje juo laikomas tas, kurias moka dvi ar daugiau kalbų, vartoja jas kasdieniame gyvenime arba geba palaikyti jomis bent paprastą kasdienį pokalbį, arba geba bent suprasti daugiau nei vieną kalbą. Pasak pranešėjos, dvikalbių yra didesnė pasaulio gyventojų dalis. Manoma, kad Europoje apie 20–25 proc. vaikų nuo mažumės auga ne su viena kalba – su mokyklos, socialinės daugumos,kartais ir su mažumos kalba. Vaikų dvikalbystė – įprastas, bet kartu tarsi nepastebimas, dažnai ir nuvertintas reiškinys ir Lietuvoje. Dvikalbiai yra Lietuvos etninių mažumų vaikai, taip pat (potencialūs) dvikalbiai ir mūsų diasporos vaikai. Dvikalbystę iki šiol gaubia nemažai su tam tikrais mitais susijusių „vox populi“ nuomonių. Kai kurios jų viena kitai priešingos – nuo įsitikinimo, kad dvikalbystė yra kažkas ypatingo ir dovana vaikui, tad „kuo anksčiau, tuo geriau“, iki nuogąstavimų, kad vaiko smegenys nesusitvarkys, „nereikia mažo vaiko taipapkrauti“,„užaugęs nemokės nė vienos kalbos normaliai“ ir pan. Ypač nerimaujama, jei kalbėdamas vaikas maišo kalbas – „vadinasi, nesusitvarko“. Nors mišrus kalbėjimas, pastebi I. Hilbig, yra normalus etapas, kalbų maišymas būdingas ir suaugusiems dvikalbiams, beje, tai gera treniruotė smegenims.

Mokslininkė tikina, kad dvikalbystėnesukelia jokių kalbinės raidos sutrikimų. Priešingai,dvikalbystė, ypač su paveldėtąja kalba, teikia praktinę, psichologinę, socialinę ir simbolinę naudą. Pastebėta, kad kalbėjimas keliomis kalbomis didina kognityvinį smegenų rezervą – gebėjimą sutelkti dėmesį, persijungti nuo vienos užduoties prie kitos, plėsti darbinę atmintį. Yra atrasta, kad demencijos simptomus dvikalbiai žmonės senatvėje pajunta vėliau ir ne taip stipriai. Tačiau docentė sutinka, kad tėvams kyla daug sunkumų einant dvikalbystės keliu, todėl ji su kolegėmis Egle Gudavičiene, Kristina Jakaite-Bulbukiene, Meilute Ramoniene ir Egle Vaisėtaite-Žiūke išleido knygelę „Kalba kaip galimybė.Lietuvių kalba gyvenant svetur“, kurioje pateikia apibendrintus ne vienų metų lietuvių kalbos tyrimų emigracijoje rezultatus, praktinių patarimų tėvams.

Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros mokslininkės doc. dr. Ingos Hilbig pranešimas

Kad dvikalbystė arba daugiakalbystė nelemia kalbos sutrikimų, pritaria ir Vytauto Didžiojo universiteto docentė dr. Laura Kamandulytė-Merfeldienė. Ji atkreipė dėmesį, kad daugiakalbiai žmonės yra empatiškesni, kūrybiškesni, geriau sprendžia problemas, lengviau išmoksta naujų dalykų ir prisitaiko prie pokyčių – tą rodo tyrimų rezultatai. Tačiau reikia žinoti, kad dvikalbio vaiko kalbos raida iki tam tikro amžiaus yra kitokia. Kalbėdama apie paveldėtosios kalbos perdavimą ir netgi gimtakalbių mokymą docentė pabrėžė, jog labai svarbu, kad lietuvių kalba būtų siejama su malonia patirtimi, teigiamu mikroklimatu, kad būtų skatinamas vaiko noras išreikšti save per lietuvių kalbą.

Knygos „Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams: emigravusių šeimų patirtis, moksliniai tyrimai, praktiniai patarimai“ autorė Loreta Vilkytėpasakojo, kademigracijoje vaikus auginantiems tėvams gali pasirodyti „atsivežtas lagaminas“ (taip ji vadino iš Lietuvos atsivežtą patirtį) per sunkus ir norėsis iš jo ką nors išmesti.„Tai gali būti kalba, gali būti pakeistas vardas, pavardė, gali pradėti nykti ryšiai su artimaisiais“, – teigė ji. Kartais turima nepasvertų lūkesčių,jog jų vaikas kalbės abiem kalbomis tobulai. Tačiau L. Vilkytė siūlė priminti sau, kad dvikalbystė yra procesas, jo teikiami iššūkiai turi tapti kasdieniu džiaugsmu, daugiau individualiu nei kolektyviniu, vienijančiu visą šeimą dėl bendro tikslo.

Vertėja, rašytoja Audronė Kvietkutė net neabejoja, kad dvikalbystė yra dovana. Ji džiaugėsi turinti galimybęiš Jungtinės Karalystėskiekvieną vasarą su sūnumi grįžti į Lietuvą, ir tai yra vienas geriausių būdų mokytis kalbos – po kiekvieno karto mato didžiulį pokytį. Ji užsiminė apie dažnai pasitaikantį spaudimą mamai, nes jai tenka svarbiausias kalbos mokymo, palaikymo vaidmuo. Teigė ir pati perėjusi įvairius etapus, kol supratusi, kas yra svarbiausia: kad vaikas didžiuotųsi savo kilme, turėtų šiltus santykius su giminaičiais Lietuvoje ir norėtų ten važiuoti, kad pažintų dabartinę Lietuvą ir rastų joje įdomių veiklų.

Teiginį, kad ankstyvame amžiuje daug lengviau išmokti kelias kalbas vienu metu, patvirtino Belgijos Briuselio II Europos mokyklos mokinys Sebastianas Kisielius, mokantis lietuvių, anglų ir prancūzų kalbas. Pernai tarp užsienio lituanistinių mokyklų Lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje jis laimėjo pirmąją vietą. Skirtingos kalbos, pripažino jis, jam padeda geriau išreikšti pasaulį, tik svarbu mokėti atsirinkti, kuri kalba kur tinka. Sebastiano lietuvių kalbos mokytoja Audronė Anulienė sakė, kad Briuselio II Europos mokykloje yra sukurta gera kalbų mokymosi sistema, todėl mokiniai pasiekia aukštų rezultatų.

Alikantės (Ispanija) lituanistinės mokyklos „Draugystė“vadovėElena Vaičiulytė pripažino, kad pamesti atsivežtąją kalbą gyvenant svetur yra natūralu, nes sumažėja jos vartojimo laukas. Tačiau kylančius iššūkius ji labiau linkusi laikyti dovana. Svarbu neprisiimti aukos vaidmens, o dėmesį ir energiją nukreipti į veiksmus, įsitikinusi ji. „Kur dėmesys, ten augimas“, – priminė vieno savo dėstytojo mintį ir pridėjo, kad šiam procesui labai reikia bendraminčių. Taip jos iniciatyva buvo įkurta gimtosios kalbos palaikymo grupė„Tėvai – tėvams“, remiama Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, atvira visiems, ne tik lituanistinėms mokykloms.

Vilniaus Užupio gimnazijos mokytojui, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkui Aliui Avčininkui nerimą kelia kitokio pobūdžio dvikalbystė – tai, kad Lietuvos mokiniai pamokose bando savo skaitymo ar gyvenimo patirtis atspindėti svetima, tiksliau, išmokta kalba. Stengdamiesi įvardyti kokį nors jausmą, pasakoja lituanistas, jie greičiau griebiasi anglų kalbos, tik po to bando ieškoti lietuviškų atitikmenų ir dažnai jų neranda. „Jiems neišeina kalbėti ir mąstyti apie save lietuviškai“, – pastebi lituanistas.

Forumą moderavo dr. Tomas Riklius, vienas iš LRTradijo laidos „Kalbos rytas“ vedėjų.

Forumo diskusija