Asmeniškai man žodis savanorystė siejasi su pagalba kitiems, nesiekiant sau naudos. Ankščiau nesupratau, koks tai yra malonumas padėti kitiems ir už tai nieko negauti, bet laikui bėgant, besikeičiant man ir mano mąstymui supratau, kad tai yra malonu ir tau ir tam žmogui, kuriam padedi.
Savanoryste neturi būti naudinga tau, nebent naudinga yra tam, kam tu padėsi. Paprasčiausias pavyzdys būtu toks, kad jeigu pas mane į duris pasibeldžia išalkęs benamis ir manęs paprašo duoti ką nors užkąsti, man iš to jokios naudos, ar aš jam duosiu, ar ne, bet tam žmogui labai padėsiu ir jam bus tikrai nauda. Jis tą diena išgyvens.
Visada, kai užklysta pas mus koks išalkęs vargšas, jei turiu galimybę, padedu jam, bet įsimintiniausia man buvo, kai, dalyvaudama savanorystę skatinančioje programoje „Tu ir aš – kartu mes galia“ 2011 metais prieš Kalėdas su savanoriu grupele ėjau į Mažeikų bažnyčios valgyklą, kur ateina Mažeikių benamiai valgyti pietų. Ir mes ten jiems nešėm prie stalų lėkštes su šilta sriuba. Nunešėme ir savo dovanėlių. Kam šalikėlį, kam kepurėlę ir, žinoma, kartu pasisaldinti porą saldainių. Iš pradžių, kai jie atėjo – visi purvini, su nemaloniu kvapu, nepasakyčiau, kad man buvo jau labai linksma, bet bežiūrėdama, kaip jie tarpusavy bendrauja, kartu šypsosi pradėjau galvoti: juk jie tokie patys kaip ir mes. Ir man taip paliko pačiai šilta iš vidaus, net nemoku apibūdinti to jausmo. Žiūrėjau į juos ir viena pati šypsojausi. Geras jausmas, kai gali padėti kitiems, kuriems reikia tavo menkutės pagalbos.
Tačiau projektas pasibaigė…Ir savanystei, atvirai pasakius, mažiau beskiriu dėmesio. Mažiau turiu laisvo laiko. Kelis kartus šiais metais surinkau savo draugų būrelį, pastatėme nedidelį spektakliuką ir ėjome į senelių namus, ten su jais bendravome. Buvo kas kartu su vyresniaisiais darė rankdarbius. Buvo tikrai labai malonūs apsilankymai.
Neda Jecytė
