Šiauliuose dėstanti kineziterapeutė: mano profesijos pamatas – meilė žmogui

Gerą nuotaiką spinduliuojanti, iš pažiūros nenuspėjama, mėgstanti humorą ir šokį – taip save apibūdina docentė dr. Vaida Aleknavičiūtė-Ablonskė. Kineziterapeutės kelią ji pasirinko dar mokykloje, o kryptingas tikslo siekimas atvedė ją iki šiandienos – ji ne tik klinikos įkūrėja ir praktikuojanti specialistė, bet jau penkiolika metų dalijasi žiniomis su studentais, siekdama užauginti naują stiprių kineziterapeutų kartą. 

Profesija užbūrė 

„Aš labai aiškiai žinojau, kad noriu būti kineziterapeute jau aštuntoje klasėje. Pati turėjau problemų su stuburu, lankiausi reabilitacinėse mankštose, baseine. Šių specialistų darbas man pasirodė be galo įdomus. Norėjau padėti žmonėms, juos gydyti. Tiesa, nei operuoti, nei mokytis vaistų pavadinimų nesinorėjo – juokiasi. – Perskaičiusi apie kineziterapeuto specialybę, supratau: tai mano kelias.“ 

Studijos tik dar labiau sustiprino šį jausmą. Paskaitos apie žmogaus kūną, organų tarpusavio ryšius ją visiškai įtraukė. 

„Man atrodė protu nesuvokiama, kaip galvos skausmas gali būti susijęs su netaisyklinga pėdos padėtimi. Aš buvau pakerėta. Kuo daugiau mokiausi, tuo labiau jaučiau, kad einu savu keliu. Net ir dabar, su visa pagarba kitoms profesijoms, sakau – geresnės srities už kineziterapiją nėra“, – įsitikinusi pašnekovė. 

Profesinis kelias iš Kauno ją atvedė į Palangą, vėliau – atgal į laikinąją sostinę, o netikėtas pasiūlymas dėstyti Šiaulių valstybinėje kolegijoje tapo lūžio tašku. Šiame mieste ji pradėjo ne tik dėstyti, bet ir dirbti Šiaulių kineziterapijos centre, vėliau sukūrė šeimą.  

Sukaupta patirtis įvairiose privačiose įstaigose prieš dvejus metus paskatino žengti drąsų žingsnį – kartu su kolege įkurti nuosavą kliniką. Šiaulietė pripažįsta, kad baimų buvo daug – atsakomybė, abejonės, finansinė rizika – visa tai reikėjo įveikti. Tačiau pasitikėjimas savimi, erdvės troškimas ir siekis padėti žmonėms, nugalėjo.  

Perduoda žmogiškas vertybes 

Dėstytoja V. Aleknavičiūtė-Ablonskė dirba jau penkiolika metų. Paklausta, ką reiškia būti akademinės bendruomenės dalimi, ji pabrėžia ne tik dalijimąsi žiniomis, bet ir vertybes, kurias siekia įskiepyti studentams. 

„Man sekėsi ir praktika, ir mokslinė veikla – straipsnių rašymas, tyrimai. Vienu metu dirbau žmonių fizinių ir funkcinių ypatybių laboratorijoje, dirbau klinikoje su pacientais, studijavau magistro studijose. Gaudavau stipendiją, o dar ir pasilinksminti spėdavau“, – šypteli ŠVK dėstytoja. 

Anot jos, visuomenės požiūris į kineziterapeutus per pastaruosius metus pasikeitė: „Anksčiau daug kas mus laikė tiesiog masažuotojais. Dabar žmonės žino, kad mes padedame grįžti į gyvenimą po traumų, ruošiame kūną operacijai ar padedame po jos atsistatyti. Visa tai norisi perduoti studentams.“ 

Be profesinių žinių, dėstytoja studentams akcentuoja tris svarbiausius principus: 

„Pirma – visada klausk savęs: ar norėtum, kad tavo artimą žmogų gydytų specialistas, turintis tiek žinių, kiek tu? Jei ne – mokykis daugiau. Antra – nors esame konkurencingoje srityje, niekas negali žinoti visko. Dalinkis žiniomis su kolegomis – dalinsis ir su tavimi. Trečia – šis darbas netinkamas tiems, kurie nemyli žmogaus.“ 

Ieško naujų patirčių 

Nepaisant aiškaus tikslo, V. Aleknavičiūtė-Ablonskė niekada nebijodavo išeiti iš komforto zonos. Studijų metais ji ne tik dirbo padavėja, bet ir buvo vietinės Kauno radijo stoties laidų vedėja. 

„Studentavimo laikas – metas pakvailioti. Man reikėjo papildomų pajamų, o ir patirties norėjosi. Radijas buvo įdomus nuotykis, bet greit supratau, kad tai ne man“, – sako pašnekovė.  

Vėliau sekė kiti iššūkiai. Vienas ryškiausių – tarptautinių projektų vadovės darbas, susijęs su gyvūnų terapijos poveikiu žmogaus sveikatai. Taip pat neseniai baigtas projektas su kolegomis iš Turkijos ir Rumunijos, apie „Klinikinės elektros stimuliacijos svarbą kineziterapeuto darbe“ . 

Nors šiaulietės biografija kupina rimtų laimėjimų, pokalbio metu ji atsiskleidžia kaip atvira, linksma ir šmaikšti asmenybė. 

„Man patinka juodas humoras ir sarkazmas. Beje, tai irgi ugdo intelektą. Suprasti, ką pajuokavo kitas ar mokėti pačiam tai perteikti, yra savęs tobulinimas ir mokymąsis. Jeigu sutiktumėte mane kasdienybėje, tikrai nepagalvotumėte, kad po manimi slepiasi visi šie titulai ir pasiekimai, apie kuriuos kalbėjome. Aš neturiu jokios rimtumo kaukės. Man patinka, kai žmonės šalia manęs būna atsipalaidavę. O taip būna, kai jie mane priima kaip kineziterapeutę, o ne docentę, mokslų daktarę, knygų, monografijų ir straipsnių autorę“, – šypsosi.  

Šalia darbo klinikoje ir dėstytojavimo aukštojoje mokykloje, V. Aleknavičiūtė-Ablonskė nepamiršta ir savęs. Ji dievina šokį, laisvalaikiu važinėja dviračiu, žaidžia padelį.  

„Kai šoku, viskas aplink sustoja. Tai mano būdas paleisti stresą ir atsipalaiduoti.“ 

Paklausta, ar jaučiasi pasiekusi karjeros viršūnę, moteris tik numoja ranka: 

„Nė iš tolo. Žinau, ką dar galiu padaryti. Turiu svajonių ir planų. Lieka tik vienas klausimas – kada visa tai įgyvendinsiu.“ 

Straipsnis paskelbtas www.etaplius.lt