Šiame sudėtingame pasaulyje stenkimės daugiau pamatyti savo širdimi

Rugsėjo 30 dieną kalbininkui, žemaičių kalbos puoselėtojui, humanitarinių mokslų daktarui Juozui Pabrėžia sukako 70 metų. Su juo ir kalbamės apie jo veiklą, žemaičių kalbą, aukštojo mokslo reformą, motyvus, atvedusius į politiką.

Gerb. dr. Juozai, neseniai atšventėte nedidelį, bet prie garbingų jau priskiriamą jubiliejų, kokie reikšmingiausi šios gyvenimo atkarpos įvykiai?

Manau, šios gyvenimo atkarpos reikšmingiausia dalis – mano darbas vienoje ir toje pačioje darbovietėje – Šiaulių universitete, kuriam atidaviau daugiau kaip 40 metų. Jame dirbdamas ir mokslinių darbų parengiau, ir administracinėje veikloje įgijau puikios patirties. Taigi  įsimintiniausi metai yra susiję su mano darbu Šiaulių universitete.

Kitas man svarbus dalykas – dar studijų Vilniaus universitete metais pradėjau tarnauti Žemaitijai ir žemaičių kalbai. Kai mano Didysis  Mokytojas profesorius Aleksas Girdenis mane pastebėjo ir įtraukė į tą verpetą, iki šiol sukuosi žemaičių kalbos labirintuose. Šiai temai skirti didžioji dalis mano darbų.

Ir trečias akcentas – kai manęs kas paklausia, kaip gyvenu, sulaukęs tiek metų, atsakau: „Gyvenu, kaip niekada, puikiai“, nes dabar yra toks gyvenimo etapas, kai darau, kas man malonu ir kas man teikia didžiausią pasitenkinimą. Ir vėl, visi tie mano pastarųjų metų darbai susiję su žemaičių kalbos tvirtinimu. Su tuo susijusius skaitau pranešimus, rengiu straipsnius ir džiaugiuosi šiuo gyvenimo etapu.

Jūsų manymu, kodėl vis tik sunkiai sekasi įteisinti žemaičių kalbą?

Tai labai didelė istorija. Jau XIX amžiaus pradžioje, kai mūsų valstybė rinkosi bendrinę kalbą, vyko labai aktyvūs svarstymai tarp dviejų pusių: ar bendrinei kalbai turi būti pasirinkta aukštaitiškoji, ta vadinama lietuviškoji pusė, ar žemaičių, nes buvo dvi aiškios kalbinės sistemos, pasak Antano Baranausko, žemaičiai ir lietuviai. Jau tada niekam nekilo abejonių, kad yra žemaičių kalba, bet nulėmė tam tikros sąlygos, dėl kurių ir buvo pasirinktas aukštaitiškasis variantas. Bendrinės kalbos pagrindu tapo vakarų aukštaičių tarmė. Žemaičiai tokį sprendimą pripažino. Kai kūrėsi mūsų jauna valstybė, žemaičiai, kad išlaikytume jaunos valstybės vienovę, atsitraukė dėl jiems labai svarbių tapatybinių dalykų. To meto Žemaitijos šviesuoliai tarp kitų tapatybinių dalykų aukojo ir kalbą, nes reikėjo vienos valstybinės lietuvių kalbos.

Atėjo atgimimas ir mes matome, kad jau galime grąžinti žemaičiams svarbius dalykus. Todėl ir pakilome į gražų judėjimą, kad žemaičių kalba būtų pripažinta ne kaip tarmė, o kaip kalba. Ir ne kaip antroji valstybinė kalba. Lietuva turime vienintelę valstybinę kalbą. Žemaičių kalba turi būti pripažinta kaip istorinio Žemaitijos regiono kalba. Latvijoje tokį statusą turi latgalių kalba, Lenkijoje – kašubų kalba. Daugelyje pasaulio valstybių tai yra normalu. Regioninės kalbos yra gerbiamos, pripažįstamos. Mano visi pagrindiniai darbai, o ypač monografija „Žemaičių kalba ir rašyba“ yra įrodymas, kad mes, žemaičiai, turime kalbą. Visi kriterijai (fonetika, morfologija, sintaksė, leksika), kurie reikalingi kalbos pagrindimui, yra. Jei viskas yra ir istoriškai viskas buvo, kodėl mes bijome tuos dalykus sudėlioti į normalias vietas ir atstatyti paprastą istorinę teisybę – įteisinti žemaičių kalbą. Juo labiau, kad daug padaryta: žemaitiškos knygos spausdinamos, raštas juda į priekį. Labai tikiuosi, kad tas žemaičiams svarbus  sprendimas gali būti priimtas gan greitai. Lapkričio 12 dieną Seime rengiama konferencija, skirta dviem klausimams: istorinio Žemaitijos regiono pripažinimas ir žemaičių kalbos įteisinimas. Konferencija bus tas taškas, nuo kurio mes arba išeiname į finišo tiesiąją, arba ne, nes sprendimą turi padaryti aukščiausios valdžios institucija.

Neretai pradėjus diskusiją su politikais, netgi kai kuriais kalbininkais, išgirsti klausimą, kuriai žemaičių tarmei – dounininkams, dūnininkams ar donininkams – norima suteikti kalbos statusą.

Į šį klausimą taip pat turiu atsakymų. Apie tai labai daug esame diskutavę ir su profesoriumi Aleksu Girdeniu. Atsakymas paprastas: yra kalba ir jos tarmės. Taigi yra žemaičių kalba ir trys jos pagrindinės tarmės: šiaurės žemaičiai, pietų žemaičiai ir vakarų žemaičiai. Tos trys tarmės skirstosi į patarmes ir šnektas. Lygiai tas pats, kaip ir su lietuvių kalba. Yra lietuvių kalba, tarmės (vakarų aukštaičiai, pietų aukštaičiai, rytų aukštaičiai), patarmės ir šnektos.

Esame apsisprendę ir dėl rašto. Mes nenorime vieno unifikuoto žemaičių rašto, nes pasirinkdami vieną tarmę nuskriaustume kitus. Mūsų pagrindinis rašybos principas toks: rašome taip, kaip toje vietoje kalbama. Mes norime rašte palikti daugiau laisvės, kad išliktų žemaičių tarmių, patarmių ir šnektų savitumas, įvairumas ir gražumas.

O kaip bus su kompiuterių klaviatūra? Palemonas gal nelabai tinkama programa?

Išties Palemonas yra sudėtingesnė sistema, reikalaujanti didesnių darbo su ja įgūdžių. Ši programa tinkama kalbininkams, kompiuterininkams, kurie tuos dalykus išmano ir gali dėlioti taškelius, brūkšnelius, priegaides. Tačiau yra galimybė įsivesti iš šios programos balsių žymėjimą. Instrukcija telpa viename lape. Nemaža dalis žemaičių ja naudojasi. Tai labai paprasta kelių žingsnių sistemėlė.

Šnekamės apie žemaičių kalbos įteisinimą, bet vis dažniau pasigirsta nuogąstavimų dėl lietuvių kalbai kylančių grėsmių. Ką Jūs apie tai manote?

Žinoma, grėsmių yra. Viena tokių, kai buvo pasikėsinta į mūsų abėcėlę ir per prievartą įbruktos trys svetimos raidės. Mano manymu, toks žingsnis veda prie kitų pavojų lietuvių kalbai, nes po to seka reikalavimas leisti naudoti daugybę diakritinių ženklų ir t. t.

Tačiau aš esu optimistas ir matau, kad bandoma tam atsilaikyti. Tos trys raidės gal ir nepadarys revoliucijos, kuri sunaikintų lietuvių kalbą. Niekada nesutiksiu su tais, kurie teigia, kad mūsų vaikų vaikaičiai nebekalbės lietuviškai. Tikrai taip nebus. Remiuosi didžiaisiais pasaulio kalbininkais, sakančiais, kad, jei tauta turi kelis milijonus kalbančių ta kalba, kalba neišnyks. O jei visus lietuvius suskaičiuotume per pasaulį, laisvai kokius penkis milijonus priskaičiuojame. Tokiai kalbai nėra pavojaus greitai išnykti. Žinoma, ir rankas sudėję negalime ramiai sėdėti. Turime budėti ir saugoti savo kalbą.

Be jokių abejonių valstybinė lietuvių kalba yra mūsų tautos pagrindas ir ašis. Bet turime gerbti ir kitas kalbines sistemas, ką mes žemaičiai ir darome. Ir mes aiškiai parodome, kad dėl žemaičių kalbos įteisinimo nėra jokio pavojaus valstybinei lietuvių kalbai. Mes kaip tik norime parodyti, kokia turtinga lietuvių kalba ir kiek ji turi atmainų. Mes darome darbus, kurie svarbūs visai Lietuvai, bet šiuo atveju labiau orientuojamės į tuos, kurie daugiau svarbūs Žemaitijai.

Šioks toks klausimukas dėl trijų raidžių. Neseniai kalbėjausi  su signataru Česlavu Okinčicu. Pakrypus pokalbiui apie Seimo sprendimą dėl tų raidžių, jis pabrėžė, kad jokios intervencijos į lietuvių kalbos abėcėlę lenkai nesiekė ir nesiekia. „Vienintelis mūsų tikslas – leiskite pase rašyti vardą ir pavardę taip, kaip rašoma Lenkijoje“, – teigė signataras. Gal mes patys per daug baimingai į viską žiūrime ir visur įžiūrime grėsmes?

Tačiau tai buvo galima padaryti taip, kaip padarė latviai. Kam reikėjo keisti įstatymus? Juk užteko paso kitame puslapyje asmens vardą ir pavardę įrašyti jo gimtąja kalba, nejaukiant mūsų kalbinės sistemos. Kadangi lietuvių kalba yra valstybinė, be abejo, pirmumas turi būti teikiamas šiai kalbai, bet kitame puslapyje galima rašyti ir kitais ženklais. Tam nereikia jokių Seimo sprendimų. Ir kodėl Seimas nueina į tokias tolumas, kad jie net nebereaguoja į tai, ką sako Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kurioje dirba profesionalai. Deja, Seimo nariai ima ir nusprendžia, nepaisydami profesionalų motyvų. Kalbininkai aiškiai buvo pasakę savo nuomonę dėl trijų raidžių, nes yra ir kitokių kelių kitakalbių norui pase rašyti vardą ir pavardę jų gimtąja kalba patenkinti.

Šiek tiek grįžkime prie mūsų pokalbio pradžios, kai su pasididžiavimu pažymėjote, kad Šiaulių universitetas buvo Jūsų vienintelė darbovietė. Šis universitetas ilgus metus buvo puiki lituanistų kalvė, bet po visų reformų šių specialistų rengimas tapo lyg ir nebereikalingu.

Tai man labai skaudi tema. Apskritai Lietuvoje su aukštuoju mokslu neturėjo taip atsitikti. Tiek su universitetais, tiek su lituanistų rengimu. Iki šiol esu šventai įsitikinęs, kad Šiaulių universitetas turėjo išlikti. Ne tokio dydžio, koks buvo, bet jis buvo svarbus, kaip buvo svarbus ir Edukologijos universitetas Vilniuje. Tai buvo aukštosios mokyklos, kurios Lietuvos mokykloms rengė labai gerus pedagogus, tarp jų ir lituanistus. Mano gražiausiais metais Šiaulių universitete buvo labai malonu girdėti iš Vilniaus, iš mano paties Alma Mater – Vilniaus universiteto varpinės, kad antrasis lituanistikos židinys po Vilniaus yra Šiauliai. Šiaulių universitetas buvo pripažintas.

Kai buvo imtasi aukštojo mokslo reformos, buvome grupelė, kuri raginome išsaugoti šį regioninį universitetą, bet mums nepavyko. O pavyzdį turime puikų. Tai Klaipėdos universitetas. Tais laikais Šiaulių ir Klaipėdos universitetai buvo panašaus lygio. Klaipėdos universitetas galėjo išlikti ir dabar jis pradeda kilti ir su lituanistika, ir su pedagogika, o Šiaulių buvo priverstas prisijungti prie Vilniaus universiteto. Ir nebijau atvirai pasakyti, buvo sudraskyta daug kultūrinių, techninių, lituanistinių ir filologinių dalykų. Ir ši žaizda dar labiau atsivers po kokio dešimtmečio. Šiauliuose nebėra menininkų rengimo, kuo miestas garsėjo.  Kai teigiama, kad viso ko viršūnėje turi būti kultūra, reformos būtent ir smogė Šiaulių ir viso regiono kultūrai. Taip neturėjo atsitikti. Jei politika išmintinga, stengiamasi stiprinti regionų kultūrą. Stengiamasi, kad regione būtų universitetas. Nereikia, kad jame būtų 10–15 tūkst. studentų. Pakanka 3–5 tūkstančių. Ir tai jau yra visai kitas to regiono, tuo pačiu ir visos Lietuvos kvėpavimas. Deja, Šiauliuose taip neatsitiko.

Į Klaipėdos universiteto gynimą labai aktyviai buvo įsitraukusi ir Klaipėdos miesto bendruomenė, ir regiono savivaldybės.

Kai buvo sprendžiamas Šiaulių universiteto klausimas, buvau ir miesto tarybos narys, ir universiteto prorektorius, bet mes neturėjome tokio palaikymo, kokį turėjo Klaipėdos universitetas. Priešaky ginančių universitetą stojo tuometinis  Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas. Klaipėdiečiai mūrų stojo už universitetą. Meras važiavo pas premjerą ir sakė, jei universitetui trūks išgyvenimui, miesto savivaldybė skirs vieną kitą milijoną. Šiauliuose, deja, tokių kovotojų iš valdžios ešelonų neatsirado.

Taigi esate ne tik mokslininkas, esate ir politikas. Koks nelabasis Jus nešė į tą galerą?

Esu ne tik miesto tarybos narys, esu šiek tiek įsitraukęs į Valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Ir vien dėl vertybinių dalykų. Gyvenime ir politikoje vadovaujuosi mano supratimu pagrindinėmis vertybėmis: tradicinė šeima, mūsų kalba, mūsų papročiai. Aš esu prieš dabartinę globalizmo bangą. Matau, kaip viskas niveliuojama ir kokia didžiulė žala daroma mažoms tautoms, ypač turinčioms ypatingą kultūrą, kokia yra Lietuva. Ir kiek esu renkamas tarybos nariu, visada dirbu Švietimo, kultūros komitete, nes turiu šiek tiek kompetencijos pakovoti už tas vertybes Šiaulių mieste.

O ar negąsdina, kad lietuvių kalbos brandos egzamino rezultatai keliolika kartų prastesni nei anglų kalbos? Gal jau reikėtų skambinti pavojaus varpais?

Deja, pastaruoju metu kalbėti angliškai yra didžiulė vertybė ir tam tikra prasme tai vyksta mūsų gimtosios kalbos sąskaita. Kadangi esu labiau optimistas, manau, tokios grėsmės, dėl kurios reikėtų skambinti pavojaus varpais, nėra. Yra labai gražių lietuvybės puoselėjimo tradicijų: ir olimpiados, ir konkursai, ir dailieji skaitymai, ir kūrybiniai proveržiai. Turime dar nemažai tų perlų, kurie rodo, kad lietuvių kalba nėra nustumta į paraštes. Tačiau reikalingas dėmesys ir pastangos, kad visa tai nepradėtų slopti, kad jie būtų išlaikomi ir turėtų deramą vietą.

Esate LRT tarybos narys, ką manote apie pastarojo meto įvykius, nes vieni kaltina LRT savo pareigų nevykdymu, pašnekovų skirstymu, lėšų švaistymu, kiti ketinimą audituoti lėšų panaudojimą vadina kaip žiniasklaidos naikinimą. Ką Jūs manote?

LRT taryboje dirbu jau trejus metus ir šį tą matau. Tai, ką dabar girdžiu, yra dalis tiesos. Taryba jau esame suformulavę LRT koncepciją. Mūsų nuomone, LRT turi susivokti, kad ji yra nacionalinis transliuotojas. Tai reiškia, kad tai yra pagrindinis kanalas, kuriame turi būti išreiškiamos ir parodomos pagrindinės mūsų nacionalinės tautinės vertybės. O to Taryba kaip tik pasigendame. Ta spraga turi būti užpildyta, nes iš šalies biudžeto LRT skiriami nemaži pinigai.

Pasakysiu atvirai, kai kurių žmonių pozicija man yra nesuvokiama. Kad ir pastarieji įvykiai, susiję su kultūrininkais. Man visiškai nesuprantama ir kultūrininkų, ir Prezidentūros pozicija bei poelgiai. Manau, tai vyksta ne laiku ir ne vietoje. Mūsų šalies kultūra yra pasiekusi aukštą lygį ir nesuprantu, kur jie mato tą bėdą. Tik norą atsigroti iš pradžių prieš vieną žmogų, paskui – prieš vieną partiją ir kelti valstybėje sumaištį.

Ir pabaigoje gal ką norėtumėte pasakyti skaitytojams, ko neaptarėme?

Noriu pasidalinti vienu didžiausių pastarųjų metų džiaugsmu – daugiau kaip prieš metus išverčiau į žemaičių kalbą vieną populiariausių knygų „Mažasis princas“. Imdamasis šio vertimo net įsivaizduoti negalėjau, kad knyga bus tokia populiari, ypač Žemaitijoje. Per 2024-uosius metus dalyvavau 36 knygos „Mažasis princas“ žemaičių kalba pristatymuose – pradedant Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka ir baigiant Žemaitijos miestais ir miesteliais. Ir kai per susitikimus manęs klausdavo, kas iš „Mažojo princo“ man labiausiai įstrigo, visada prisimindavau Mažojo princo ir lapės dialogą, kuriame lapė atskleidžia savo gyvenimo paslaptį: „Vuot mona paslaptės. Ana īr dėdlē paprasta: matītė gal tiktā so šėrdė. Patis svarbiausė dalīkā akims nier matuomė“. Ir Mažasis princas prabyla: „Bet juk akis īr aklas. Rēk ėiškuotė so šėrdė“. Mano palinkėjimas – šiame sudėtingame pasaulyje stenkimės daugiau pamatyti savo širdele ir tada Lietuva ir Žemaitija, lietuvių ir žemaičių kalbos gyvuos per amžių amžius.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Nuotr. iš pašnekovo asm. archyvo