Savanorystė labai dažnai siejasi su labdara. Šiandien apie labdarą labai daug rašoma ir kalbama, tad pasižiūrėkime, kas apie ją rašoma senuosiuose Toros raštuose. Senieji raštai įvardija aštuonis vienas už kitą aukštesnius labdaros ir gailestingumo lygius.
Pats aukščiausias lygis – tai pagalba žmogui, kai jis dar nepateko į bėdą, bet tik paslydo. Ir tada geriausia jam duoti arba paskolą, arba dovaną, arba padėti jam susirasti darbą, pakviesti į kompaniją. Tai aukščiausia labdara.
Žemiau jos – kai tu žmogui, kuriam reikalinga pagalba, tu duodi anksčiau negu jis paprašo.
Dar žemiau – kai jis jau paprašė, bet duodi taip, tarsi, tu nežinai, kam duodi, o jis nežino, iš ko ima. Kaip tai daroma? Paprastai kiekvienas turime kažkokį žmogų, kuris turi atsargų fondą. Ir jei jūsų draugijoje yra absoliučiai patikimas ir protingas žmogus, ir jis turi tokį atsargų fondą, jis ir yra tam tinkamiausias asmuo. Tik tuo žmogumi turite pasitikėti šimtu procentų.
Žemiau – kai žinai, kam duodi, o jis žino, kad jam duodi. Buvo išminčių, kurie paslapčia prie vargšų durų padėdavo pinigų.
Dar žemiau – kai jis žino, iš ko ima, o tu nežinai, kas iš tavęs ima: tiesiog per petį meti į ryšulėlį surištus pinigus, o tam, kam jų labiausiai reikia, ateina ir pasiima. Žinoma, šiuolaikiniame pasaulyje tai pavojinga.
Dar žemiau – kai tu labdarą žmogui duodi iš rankos į ranką, bet su malonia veido išraiška.
Dar žemiau – kai tu žmogui duodi, bet mažiau negu jam reikia. Ir visiškai blogai, jei tai darai su rūgščia veido išraiška.
Kiek reikia duoti? Kalbant bendrai, jei gali, duok jam tiek, kad jam užtektų sugrįžti į normalų gyvenimo lygį, prie kurio jis yra pripratęs. Išminčiai sako: jei jis įpratęs joti ir kad pirmą jo bėgtų tarnas, pasistenk jį sugrąžinti į tą lygį. Raštai pasakoja nuostabią istoriją, kaip Sanhedrino vadas Hillelis rado arklį, bet, negalėdamas surasti tarno, pats bėgo arklio priekyje iki kaimyninio miesto, nes tas žmogus buvo pratęs turėti tarną. Tačiau jei negali duoti tiek, kad patenkintumei visus žmogaus poreikius, duok bent dalį.
Labdarą turi duoti kiekvienas, net tas, kuris gyvena iš išmaldos. Toros įstatymais yra nustatytas mažiausias labdaros dydis. Jei kiekvienas žmogus, kiekvieną dieną duos po mažiausią to meto savo šalies monetą, jis minimaliai įvykdys Toros įstatymą.
Tačiau laikomasi nuostatos, kad kiekvienas žmogus dešimtadalį savo pajamų tai vargstantiems. Jei aš negaliu išgyventi iš man likusių 90 proc., vadinasi, aš esu pirmasis pagalbos vargšams klientas, tik mano poreikiai turi būti pamatuoti. Juk kiekvienas savaip neturtingas ir kiekvienas turi savų problemų: vieniems skysta sriuba, kitiems mažas perlas.
Žinoma, kiekvienas žmogus sprendžia laikytis jam ar ne senuosiuose raštuose pateiktų rekomendacijų. Juk kiekvienas esame atsakingas už savo gyvenimą ir savo veiksmus. Tik būtina prisiminti vieną. Tikime mes ar ne, Visatos dėsniai veikia, nepriklausomai nuo mūsų asmeniško suvokimo. Jie paprasčiausiai veikia ir viskas. Taip vadinamiems „nemokamo“ ir „chaliavo“ mėgėjams dar kartą noriu priminti, kad tokių nuostatų natūralioje gamtoje neegzistuoja. Bet kuriuo atveju jums teks sumokėti. Jei ne pinigais, tai kažkuo kitu. Pavyzdžiui, savo laiku, dėmesiu, nuotaika, energija arba, dar blogiau, savo ar savo artimųjų sveikata. Tik kaina tada jau bus visai kita.
Gailestingumo jums visiems.
Svetlana Radiul
