Gyvenimas pilnas stebuklų. O tie stebuklai atkeliauja per žmones. Ir kai kalbėdamasi su Mažeikių rajono verslininkų asociacijos vykdančiąją direktore Diliara Zarifoja pasiguodžiau, kad sunkiai sekasi surasti kavinę, kuri vienu metu pamaitintų kelis šimtus konferencijos dalyvių, kaip tvirtino jau kalbintųjų įmonių vadovai, už juokingai mažą sumą, ji ilgai negalvojo. „Susisiekite su mūsų „Piropu“. Rasita Mikelaitienė labai puiki ir geranoriška moteris. Manau, ji tikrai ras abipusiai tinkamiausią variantą.“ Jau tą pačią dieną susisiekiau su Rasita. Taip prasidėjo pažintis su uždarosios akcinės bendrovės „Piropas“ direktore Rasita Mikelaitiene.
Pirmasis bandymas – sluoksniuota manų košė
Sakoma, kad didžiausi rezultatai pasiekiami ne tada, kai tu dirbi, bet kai tavo darbas sutampa su pomėgiu. Rasita – viena iš tų. Konditerija – jos pomėgis. „Nuo vaikystės mėgau kepti, eksperimentuoti. Ir mano mama mėgo palepinti šeimą skanumynais. Sekmadieniais visada būdavo iškeptas pyragas, tortelis. Tokios buvo susiklosčiusios šeimos, kurioje augome trys vaikai, tradicijos, – pasakoja Rasita ir prisiminusi pirmąjį savo konditerinį bandymą, smagiai nusišypso. –Neprisimenu, kiek tada man buvo metų. Gal kokioje penktoje ar šeštoje klasėje mokiausi. Pasidariau spalvotą manų košę. Prisimenu, radau kažkokius maistinius dažus, pasidariau kelias spalvas, sluoksniavau, bet paskui viską išmečiau. Nelabai jau skani buvo ta mano košė. Per daug dažų buvau įdėjusi.“
Kelią parinko širdis
Tačiau apie konditerės darbą baigdama vidurinę mokyklą Rasita negalvojo. „Žinojau tik, kad studijuosiu anuometiniame Kauno politechnikos institute, kad stosiu į Chemijos fakultetą, nes buvau baigusi sustiprintą chemijos klasę. Galvojau, kad baigusi studijas galbūt dirbsiu tekstilės srityje, nes visą laiką jutau potraukį menui. Buvau baigusi muzikos mokyklą, fortepijono klasę, – pasakoja Rasita. – Važiuodama į Kauną paduoti dokumentų galvojau, kad jau kur kur, bet į naftos specialybę tikrai įstosiu. Tačiau nuvažiavusi į institutą pamačiau specialybę „Visuomeninis maitinimas, technologijos ir organizavimas“. Man tas pavadinimas labai patiko. Pati nepajutau, kaip parašiau prašymą į šią specialybę. Kai grįžusi iš Kauno apie savo pasirinkimą papasakojau mamai, ji nebuvo labai sužavėta: „Tu ką, vaikeli, koks konkursas į tą specialybę, kaip tu ten įstosi.“ Įstojau. Tiesa, nebuvau ten viena pirmųjų, bet patekau. Baigiau maisto technologijos specialybę.“
Šiandieniniam jaunimui gal ir sunku suvokti, kad sovietiniais metais baigdamas studijas galvojai ne apie savo verslą, ne apie galimybes išvykti kažkur į užsienį, bet apie geresnį paskyrimą. Tad ir Rasita apie nuosavą verslą pradėjo galvoti tik nepriklausomybės metais, reabilitavus nuosavybę ir privačią iniciatyvą. „Buvo minčių steigti kavinę, bet susidarė tokia situacija, kad atsidūriau prekybos centre, nes brolis įsigijo prekybos tinklą ir aš nuėjau broliui padėti, – prisimena Rasita. – Kadangi broliui priklausė ir nebaigta statyti duonos kepykla, aš pradėjau svajoti apie nuosavą kepyklėlę. Labai daug svajojau. Naktimis nemiegodavau, galvodavau, kaip norėčiau toje duonos kepykloje darbuotis taip, kaip aš noriu. Po kurio laiko vienas draugas Šiauliuose įsirengė kepyklą su daniška įranga. Nuvažiavau pasižiūrėti. Man ta įranga labai patiko. Nuo to viskas ir prasidėjo. Kai pamačiau, kad brolis jau emigruoja iš Lietuvos, kad darbas prekybos centre baigiasi, mes su vyru pradėjome ieškoti patalpų. Pati važiavau į Daniją. Susitikau su pačiu įrangos gamintoju. Užsisakiau tą įrangą. Taip ir prasidėjo.“
Sėkmės kodas – pavadinimas?
1995 metais Mažeikiuose atsidaro kepykla, mažeikiškius nustebinusi dar nematytais ir neragautais konditerijos, pyrago ir duonos gaminiais. Ne mažiau stebino ir negirdėtas pavadinimas. „Permąstėme daug pavadinimų, susijusių su duonos kepimu, pyragais, bet kai nuėjome registruoti įmonės, mums pasakė, kad nė vienas sugalvotas pavadinimas jau nebetinka – visi panaudoti. Sako, jei norite, rinkitės piropą. Klausiu, kas tas piropas. Sako: pusiau brangus akmuo. Kadangi reikėjo labai greitai apsispręsti, sakau, tegul būna piropas. Po kokio dešimtmečio, kai labai išsivystė google paieška, pradėjau apie jį ieškoti informacijos. Ir išsiaiškinau, kad tai yra raudonasis granatas, akmuo, skatinantis draugystę, simbolizuojantis ištikimybę ir suteikiantis jėgų įgyvendinti troškimus, kad anksčiau šiais akmenimis žmonės apsikeisdavo, kai norėdavo parodyti savo draugiškumą ir prisirišimą. Kai įmonei sukako 15 metų, mano darbuotojai man padovanojo piropą.“
Dabar iš darbuotojų dovanoto akmens Rasita ketina pasidaryti subtilų papuošalą, tik vis nesutinka meistro, kuriam šį darbą patikėtų. Bet yra ketinimas, atsiras ir meistras.
Paklausta, ar įmonės pavadinimas turi įtakos jos verslo sėkmei, Rasita susimąsto. „Nežinau. Vienareikšmiškai negaliu pasakyti. Per gyvenimą teko susidurti ir su pavydu, ir su kitais nemaloniais išgyvenimais.“
Tačiau nepaisant visų nemalonumų, Rasitos kepyklėlės savo gardžiais kvapais gundo Mažeikių ir Skuodo gyventojus. „Labai nesistengiame plėstis. Dirbame Mažeikiuose. Vienuolika metų esame Skuode. Turime savo klientus. Atsidarėme kepyklėlę Mažeikių centre ir kepame vietoje, kas labai pasiteisino. Ruošiamės kepyklėlę įsirengti Mažeikių turgelyje“, – pasakoja Rasita Mikelaitienė.
Klientai vertina sąžiningumą
Rasitos įsitikinimu, įsitvirtinti rinkoje jai padėjo tai, kad ji niekada negalvojo apie pelną, pinigus. „Kartais sakydavau, kad aš – ne verslininkė. Gal tai ir lėmė sėkmę? Visada stengiausi ir stengiuosi, kad būtų gerai žmogui, kad jam patiktų, kad jam būtų skanu, kad gaminys atitiktų mano vertybes ir kad gaminyje būtų kiek galima daugiau natūralumo. Pagaliau, kad kiekvienas gaminys būtų padarytas su meile. Niekada netaupiau kokybės sąskaita. Man visada buvo svarbu gaminio kokybė, švara, higiena“ – patirtimi dalijasi Rasita.
Žinoma, klientui reikalingos ir malonios staigmenos, naujovės, tad „Piropo“ asortimentas pildomas naujais gaminiais. „Vienus pati sugalvoju, kitus pasiūlo darbuotojai, stengiamės dalyvauti įvairiuose seminaruose. Priimame bet kokią naujovę. Žinoma, asortimentą tenka keisti. Kelis mūsų populiarius gaminius numarino konkurentai. Tiesiog juos nukopijavo, padarė pigiau ir prasčiau, o žmonės nelabai atskiria, kieno tas gaminys, – konditerijos verslo subtilumus praskleidžia Rasita ir pasidžiaugia. – Per 18 metų užsimezgė labai geri ryšiai su teikėjais. Tiesiog, kaip su giminėmis. Ir tai ne visada tokie santykiai susiklosto. Gera, kai žinai, kad tavimi pasitiki, kad tu esi patikimas. Žinoma, tam įtakos turi ir neapsiribojimas, naujovių norėjimas.“
Pasak R.Mikelaitienės, pats sunkiausias jos versle darbas yra klientų išsaugojimas. „Kitą kartą kad ir labai stengiesi, bet visko nutinka. Juk būna atvejų, kai ir namuose šeimininkei kažkoks patiekalas ima ir prisvylą. Mūsų verslas – maisto produktai, tad gaminio kokybė nuo labai daug ko priklauso. Kartais atrodo, kad net nuo oro sąlygų, nuo žmogaus, kuris tą gaminį daro, nuotaikos, – sako Rasita. –Labai smagu, kad savo klientus pavyksta išsaugoti. Manau, kad tam įtakos turi nuoširdumas, atvirumas ir sąžiningumas.“
Gelbsti viltis, tikėjimas, meilė
Pasak Rasitos, labai svarbu mokėti įžvelgti dieviškumą kiekviename žmoguje. „Kai ateina branda, supranti, kad nereikia laukti malonės iš valdžios ar aplinkinių. Žmogų gelbsti kūryba. Pats žmogus turi kurti savo likimą, savo gyvenimą. Ir viskas priklauso nuo to, kiek širdyje tuo, ką darai, nuoširdžiai tiki, kiek nuoširdžiai tai darai, ar darai tai su meile. Ir kai darai su meile širdyje, giliai išjausdamas, visada pasieksi sėkmę. Aš tuo tikiu, – kalba Rasita. – Kai gyvenimas moko sunkumais, gelbsti tikėjimas, viltis ir meilė. Šie trys dalykai, mano manymu, yra kertiniai žmogaus gyvenimo akmenys. Pirmąsias tikėjimo tiesas man įdiegė močiutė. Iš pradžių tas tikėjimas buvo kaip tradicijų perėmimas, o su branda ateina kitas suvokimas. Manau, tas suvokimas brandoje ir ateina todėl, kad tu ieškai atsakymo, kodėl yra taip, kodėl ne kitaip. Stengiuosi sąmoningai save keisti, tobulėti. Vaikai jau užaugę, daugiau laiko galiu skirti sau. Mėgaujuosi minutėmis, kai galiu paimti knygą, nueiti į mane dominantį seminarą, pažiūrėti video įrašą. Mūsų jaunystėje tokios informacijos nebuvo, todėl labai džiaugiuosi, kad dabar taip įdomiai galime gyventi.“
Genovaitė Paulikaitė
