Sekmadienį „Versmėje“ – nauja Murauskaitės ir Grainytės pjesė „Skeveldros“

Sekmadienį, lapkričio 30 d., šiuolaikinės dramaturgijos festivalį „Versmė“ užbaigs pjesės „Skeveldros“ skaitymas Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė. Šį kūrinį laimėjusios STAGES meno ir mokslo rezidencijos konkursą parašė saugumo ekspertė, tekstų kūrėja Eglė Elena Murauskaitė ir rašytoja Vaiva Grainytė. Jos pačios ir režisuoja skaitymą.

Bendraautorių vizijoje LNDT fojė tampa belaike sanatorijos erdve, o ikoniška S. Kuzmos skulptūra – šios gydyklos terapeute. Čia susipina kariškių, civilių ir nežmogiškų būtybių išgyventų konfliktų patirtys. Afganistanas ir Jemenas, Ukraina ir Kosovas, pasauliniai karai ir kryžiaus žygiai – veikėjai reflektuoja istorinius ir geografinius herojinių naratyvų pasikartojimus, tendencijas nužmoginti priešą, kuris, susidūrus akis į akį, pasirodo nepatogiai artimas.

Autorės siekia plėsti Lietuvoje dominuojančius naratyvus ir atkreipti dėmesį į mažiau aptariamus karo, kaip reiškinio, kampus. Pjesėje kalbama ir apie visuomenės normų bei vertybių kaitą, veikėjų lūpomis pristatant buitinius, paradoksalius ir deheroizuotus karo aspektus.

Pjesę skaitys Povilas Budrys, Rasa Samuolytė, Jurga Kalvaitytė, Marius Repšys, Vaidilė Juozaitytė, Martynas Nedzinskas, Žygimantė Jakštaitė.

Pjesės „Skeveldros“ autores Eglę Eleną Murauskaitę ir rašytoją Vaivą Grainytę dar vystant kūrinio idėjas kalbino Agnė Pulokaitė.

„Stages“ rezidencijos konkurso kvietime buvo siūloma apmąstyti galimus ateities scenarijus, gal net įsivaizduoti, kuo galėtų virsti LNDT fojė po daugelio metų. Jūs pasirinkote kitą kelią – telktis į čia ir dabar, daugiau reflektuoti praeitį, o ne spėlioti ateitį. Kodėl jums pasirodė svarbiau kalbėti apie tai, kas arčiau mūsų dabarties laiko?

Vaiva Grainytė: Vienu metu įvyko daug sinchronizacijų: „Stages“ kvietimas iššoko tuo metu, kai Eglė dalinosi idėjomis pjesei karo tema. Tarp mūsų užsimezgė diskusija, ji atsišakodavo tai į ginčus, tai į unisoną. Tokia dinamika užkabino kaip potenciali versmė bendrai kūrybai. Pjesės veiksmui renkamės liminalų laiką – tašką, kuriame galėtų tilpti tiek praeitis, tiek ateitis, tiek dabartis. Nulinė koordinačių ašis leidžia disponuoti paralelėmis, karinių konfliktų sąsajomis bei žmogiškųjų patirčių universalumu. LNDT fojė erdvė pasirodė tinkanti tokiai vizijai: stiklinės lubos, „baseino dauba“ ir į asaną susisukusi „Versmės“ skulptūra – vienu metu labai dinamiška, plastiška ir sustingusi – kuria oazės, užuovėjos, poilsio atmosferą. Limbo aplinka, kurioje patirdami ankstesnių laikų žyme galime ją reflektuoti, pildyti esamais ir būsimais ženklais.

Savo kūrinyje vienaip ar kitaip kalbėsite apie karą. Kaip jums atrodo – ar menininkai Lietuvoje nevengia karo, klimato kaitos ir kitų degančių mūsų laikmečio temų?

Eglė Elena Murauskaitė: Šimtmečių klausimas! Lietuvoje pasigendu daugialypiškesnių pozicijų. Man neatrodo, kad aktyvizmas – kūrėjų pareiga, veikiau atvirkščiai – nuosaikumo ir situacijų daugiabriauniškumo parodymas, skatinimas ir (ar) pagalba žmonėms pamatyti neapsvarstytus kampus. Tačiau Lietuvos kultūros lauką matau kaip susiskaidžiusią uždarų burbulų aibę, kur kiekvieno burbuliuko idėjinės pozicijos gan aštrios, kaip skiriamasis priklausymo ženklas, – lengva suradikalėti ir užsimiršti, kad ne visos(-i) taip mano. Valstybei gan patogu ieškoti kūrėjų vėliavnešių, ar tai būtų Sąjūdžio poetų kalbos aikštėse, ar patriotiniai spektakliai sovietmečiu, o ir kūrėjų ego pasimaitina ošiant minioms. Tačiau nuosaikesnė vidinė refleksija, dėmesys tiesiogiai viduje išgyvenamiems egzistencijos ir buities klausimams man atrodo tikresnis kūrėjo(s) kelias. Man atrodo, žmonės žvalgosi į kultūros lauką atramos, ko nors didesnio, persisotinę aktualijų sūkuryje. Tikrai nesu už galvos kišimą į smėlį, bet jei jau norisi prabilti apie karus ar klimato kaitą, kartelė gan aukšta norint rasti kitokią prieigą ir netapti mascot (komandos atributu). Dirbdama saugumo srityje taip pat nuolat ieškodavau alternatyvių prieigų, pavyzdžių, iš mažiau žinomų regionų, kitokio žodyno, o šis kūrybinis projektas – tokios pastangos tąsa.

V. G.: Ne visai sutinku su Egle dėl tikresnio ar mažiau tikro kūrėjo kelio. Vienos menininkės visa veikla gali būti giliai aktyvistinė, o kitas kūrėjas visą gyvenimą gali kurti vien apie giliuosius būties klodus. Ir vienas, ir kitas būdas nebūtinai reiškia vieno pranašumą prieš kitą. Ar minamo dviračio generuojama elektra varomas spektaklis, kurio scenografija sukurta iš kieme rastos medienos, savaime yra geras? Toks darbas gali būti aktualus kaip žinutė, edukacija, bet neturėti didesnės meninės vertės. Man asmeniškai įdomiausias ir svarbiausias yra kaip aspektas; prieiga prie degančių turinių. Tad pritariu, Egle, dėl tavo minimo daugialypiškumo, paradokso, netikėtų kampų paieškos. Neretai mene klimato kaitos ar karo temos tampa desperacijos, panikos arba iš naujienų portalų plūstančios siaubo retorikos ir dokumentinių reportažų dubliavimu. Pati jaučiu, kaip nuolatinė smurto, katastrofos ir kančios versmė veikia priešingai – atbukina, išjungia jautrumą. Degančių temų pakankamumą išmatuoti taip pat sudėtinga – vieni kūrėjai apie tai kalba, kiti prašoka, dėmesį telkia kitur. Eskapistinis menas gali pasiūlyti laikiną atokvėpį nuo nuožmios realybės, reikia ir jo. Vis dėlto menininkai negyvena vakuume ir turi galią atverti jautrią, kompleksišką prieigą prie sudėtingų temų, pristatyti jas kitame registre nei kruvinieji reportažai ar distopinės ateities prognozės. Esu viena iš pasaulyje pripažinimą pelniusio kūrinio, kalbančio klimato krizės tema, autorių. „Saulėje ir jūroje“ ironija, humoras, grėsmės perteikimas per kasdienius naratyvus bei šviesią, saulėtą atostogų situaciją leido įgyvendinti tą daugialypiškumo paradoksą. O vasarotojų choro dainuojamos, jūros audringumo lygį nusakančios vėliavos spalvos, keičiamos tai į Ukrainos, tai į Palestinos vėliavų spalvas, sukūrė subtilią terpę mažiems aktyvistiniams gestams – svarbiausia, kad menininkai kalbėtų natūraliu savo balsu.

Šioje rezidencijoje vienas iš privalomų dėmenų buvo menininkės (-o) ir mokslininkės (-o) bendradarbiavimas. Kaip jūs matote meno ir mokslo sintezę tiek šiame projekte, tiek apskritai?

E. E. M.: Mano nuomone, mokslas yra pervertinamas, žmonėms norisi tikrumo, bet jo ten mažiau, nei atrodo. Juk duomenis renka žmonės, juos interpretuoti galima labai įvairiai, o modeliai priklauso nuo juos kuriančiųjų fantazijos ir gebėjimo aprėpti reiškinių įvairovę. Lygtys, skaitmeniniai modeliai – tai supaprastinti tikrovės variantai, kai reikia nuspręsti, kokius aspektus svarbiausia įtraukti. O kas, jei sprendimai klaidingi? Ne dėl tyrėjų kompetencijos stokos, bet prigimtinio realybės kompleksiškumo, nevienareikšmiškumo, sudėtingumo patikimai išmatuoti, pavyzdžiui, ryšius, emocijas. Šioje pjesėje tiksliau būtų kalbėti apie patirties ir kūrybinių atradimų, eksperimentų sintezę. Noriu atspindėti ilgametę patirtį saugumo srityje: tai, kas grįsta tiesioginiu žinojimu, kūrybiškai apversti, sutelkti ir transformuoti. Vaivos didžiulė kūrybinė patirtis ir smalsumas istorinių konfliktų klausimais šį sintezės žaidimą daro dar įdomesnį.

V. G.: O mane žavi mokslas: ar tai būtų technologijos, ar medicinos pasiekimai, ar kiekybiniai sociologijos tyrimai. Bet dar labiau domina tai, kas randasi anapus visų išradimų, lazerių ir lygčių. Neuromokslininkai, tyrinėjantys medituojančių, dainuojančių ar miške vaikščiojančių žmonių smegenis, po visų laidukų, kompiuterių ir stebėjimų vis vien galiausiai atsitrenkia į jogą, kvėpavimo praktikas, bendruomeninių ryšių ir gamtos naudą. Naudą, nes, atrodo, reikia pagrįstų įrodymų tam, kad būtų atsigręžta į tai, kas savaime yra natūralu. Mūsų dueto atveju Eglė, kaip buvusi Merilando universiteto vyr. mokslininkė, atstovauja tam „Stages“ rezidencijai būtinam mokslo segmentui. Tik čia tyrėjos patirtis per tuos statistinės informacijos duomenų kalnelius atliks kūlverstį ir taps intuicijos ir kūrybos instrumentu.

Egle, 2023 metais pakviečiau tave prisijungti prie vieno iš Ukrainai skirto ciklo renginių. Tuomet kartu su garso menininkais iš Meksikos Roberto Becerra ir Manueliu Velázquezu pristatėme statistiniais karo duomenimis paremtą elektroakustinę erdvinę kompoziciją „Metai karo. Garso kelionė“, ji taip pat nuskambėjo LNDT fojė. Ar šis darbas turėjo kokios nors įtakos galvojant apie dabartinę rezidenciją?

E. E. M.: Nelabai, 2023-iųjų darbas buvo arčiau tavo minimos mokslo ir meno sintezės, tuomet rinkau duomenis ir ieškojome jiems naujų raiškos formatų. Tačiau teatras mano gyvenime šmėžuoja daugybę metų: nuo savanorystės ir fotografavimo Menų spaustuvėje iki malonumo moderuojant diskusijas su užsienio kūrėjomis (-ais) „Sirenose“, „Naujajame Baltijos šokyje“ ar po premjerų. Nuo 2022-ųjų aktyviai pasukau kūrybinio rašymo keliu, o pernai tai tapo mano pagrindine veikla, tačiau, tiesą sakant, neįsivaizdavau, kad galėčiau kurti teatrui, kad mano žodžius štai įgarsins aktorės (-iai), kuriomis (-iais) žaviuosi. Tiesiog jau bene metus man ateina teksto idėjų fragmentai, susiję su karu – tiek su buvusiais darbo projektais, tiek naujienomis iš Ukrainos, Palestinos ar Malio. Iš pradžių maniau, kad tai bus eilėraščių ciklas, bet ėmiau drąsintis mąstydama apie pjesės formato galimybes. „Versmė“ pasirodė kaip palanki terpė išbandyti jėgas, o bendradarbiavimas su tokia patyrusia kūrėja kaip Vaiva teikia drąsos ir laisvumo eksperimentuoti. Esu dėkinga už pasitikėjimą ir galimybę darbą pristatyti LNDT, man šis projektas itin brangus.

Vaiva, esi sakiusi, kad kuri labai kontekstualiai: tekstas tau nėra izoliuotas ir uždaras, priešingai – dažnai kuri jau turėdama mintyje konkrečią erdvę, žmones, kitus elementus. Kas šiuo atveju tau kuria kontekstą? Koks tavo pačios santykis su LNDT fojė erdve?

V. G.: Kontekstą kuria pati fojė erdvė, aktorių pasirinkimas, kai iš anksto galvojama apie jų savybes ir derėjimą su turimais personažo kontūrais, niekada nepatirta bendraautorystė rašant  – visi šie dėmenys stipriai veikia ir veiks turinį. Fojė dar iš studijų metų man siejasi su atskirtimi bei savanoriška vienatve, kai prieš spektaklį susirinkę žiūrovai juda ratu, stabteldami tai kavinėje, tai prisėsdami ant baseino foteliukų, o aš stebiu juos anapus įprastos choreografijos. Bus įdomu šį santykį perkeisti, sukurti naują.

Ir pabaigoje švelni provokacija. Jūsų darbas bus pristatytas jubiliejiniame, dvidešimtajame, dramaturgijos festivalyje „Versmė“. Dėl kokio dramaturgijos festivalio vyktumėte ir į kitą pasaulio kraštą?

E. E. M.: Visiška provokacija! Mano fantazija būtų mišrių žanrų tekstų skaitymo ir šiuolaikinio judesio programos kokteilis atvirose lauko erdvėse, lydimas pokalbių su kūrėjomis (-ais).

V. G.: Pačią nuolat pribloškia gyvenimo ir pasaulio įvykiai – tokie scenarijai ir pjesės, kokių pati nesugebėčiau įsivaizduoti. Svajoju apie niekur nekeliavimo strategiją, kurią realizavusi galėčiau visiškai panirti į gyvenimo dramaturgijos festivalį ir jį aprašyti.  

Visi „Versmės“ renginiai nemokami, prieš skaitymus yra dalinami nemokami bilietai su vietomis, festivalio programą rasite čia: https://www.teatras.lt/lt/versme/versme-2025/

Penktadienį 18 val. dar laukia italų dramaturgės Benedettos Pigoni pjesės „30 miligramų ulipristalio“, už kurią ji pelnė Piero Vittorio Tondelli apdovanojimą, skaitymas. Šeštadienį 18 val. – nauja Kristinos Steiblytės pjesė „Sargas“ bus pristatyta žiūrovams, sekmadienį 15:30 val. vyks Mindaugo Nastaravičiaus moderuojama diskusija su trimis dramaturgėmis Birute Kapustinskaite, Kristina Steiblyte, Goda Dapšyte.