Gegužės 12, 13 dienomis į Vilnių iš beveik visų Lietuvos savivaldybių suvažiavę kalbos tvarkytojai dalyvavo konferencijoje, sveikino žurnalistus – kalbos bičiulius, lankė lietuvių kalbai svarbias sostinės vietas.
Tai buvo puiki proga apibendrinti šiemet jau besibaigiančias Lietuvių kalbos dienas ir pagerbti lietuvybei, mūsų kalbai ir kultūrai nusipelniusius žmones. Konferencijos pradžioje įteikti Lietuvių kalbos draugijos apdovanojimai žurnalistams – kalbos bičiuliams. Politologas, žurnalistas, „Žinių radijo“ laidų ir konferencijų vedėjas, visuomenininkas Aurimas Perednis įvertintas už nuolatinį dėmesį lietuvių kalbai, profesionalų, išsamų jos problemų pristatymą visuomenei. O portalo „15min.lt“ žurnalistas, rubrikos „Ar žinai?“ redaktorius, Nacionalinės viktorinos organizatorius ir jos klausimų kūrėjas Ugnius Antanavičius – už domėjimąsi Lietuva ir lietuvių kalba, originalias ir įkvepiančias kalbos įdomybių paieškas. Salėje neatsirado nė vieno konferencijos dalyvio, kuris nebūtų išbandęs jėgų ir pasitikrinęs žinių Ugniaus rengiamose viktorinose.
Prie sveikinimų žurnalistams prisidėjęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis skaitė pranešimą „Kalba – neatrastos šalies žemėlapis“ apie tai, kaip mes kuriame kalbą, žodžiams suteikdami prasmę. Susirinkusiuosius įtraukė į piešimo eksperimentą, o paskui įrodė, kad du kart du nebūtinai yra keturi. Prakalbęs apie dabartinę kalbos politiką, Audrys Antanaitis neslėpė nusivylimo dėl prasiveržiančių bandymų sumenkinti valstybinės kalbos statusą. „Kalba yra labai svarbi. Į Ukrainą su ginklu įsibrauta ir dėl kalbos – neva ginant rusakalbių teises. Dar visai neseniai nesupratome, kad į kariuomenę būtina investuoti. Dabar, kai beveik kaimynystėje vyksta karas, jau žinome. Taip pat yra ir su kalba“, – sakė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas.
Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko pavaduotojas Donatas Smalinskas kalbėjo apie tai, kuo kalbos specialistas gali padėti verslo įmonėms, atkreipė dėmesį į viešosios informacijos teikimo reikšmę, kaip turėtų būti vykdoma valstybinės kalbos priežiūra, apie galimas bendradarbiavimo su verslu formas. Kaip pavyzdį pateikė neseniai Valstybinės kalbos inspekcijos parengtas metodines priemones.
Doc. dr. Vilma Zubaitienė susirinkusius kalbos tvarkytojus supažindino su lietuvių kalbos leksikos ir gramatikos aktualijomis. O Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausioji kalbos tvarkytoja Aurika Usonienė ieškojo humanisto, knygų spausdinimo LDK pradininko Pranciškaus Skorinos pėdsakų Vilniuje ir už mūsų šalies ribų, užminė jo portretuose naudotą musca depicta („musės vaizdavimo“) mįslę.
Susitikime ne tik kalbėta, bet ir eita per Vilnių besidriekiančiu kalbos keliu. Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus darbuotoja Sondra Rankelienė parodė Pranciškaus Skorinos Vilniuje 1525 metais išleistą knygą „Apaštalas“, davė pavartyti Martyno Mažvydo „Katekizmo“ (1547 m.)faksimilę, idealiai atkartojančią originalo spalvą, kvapą, pastabas paraštėse, kitus laiko paliktus ženklus, ir pristatė parodą „Knygos menas“. Pasivaikščiota Mikalojaus Daukšos kieme, apžiūrėta dailininko Petro Repšio sukurta freska „Metų laikai“, kurioje vaizduojami lietuvių ritualai, pasakojamas ilgamečių papročių epas.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, įsikūrusiame Vileišių rūmuose, kalbos tvarkytojus pasitikusi etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė pasakojo apie čia dirbusį dr. Joną Basanavičių ir šių rūmų statytoją inžinierių, verslininką, mecenatą Petrą Vileišį – tautinio atgimimo šauklius ir lietuvybės puoselėtojus, aprodė išskirtines rūmų interjero detales. Taip pat ir sieną, kurioje bibliotekininkas Pranas Razmukas su profesoriumi Mykolu Biržiška per Antrąjį pasaulinį karą buvo užmūriję svarbius dokumentus, netgi 1918-ųjų Lietuvos Tarybos posėdžių protokolų originalus.
Kartu su broliais Vileišiais XX amžiaus pradžioje Vilniuje gaivinti lietuvišką dvasią ėmėsi Marija ir Jurgis Šlapeliai. Apie 40 metų nepertraukiamai veikusį, penkias okupacijas išgyvenusį knygyną ir jo šeimininkus Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje pasakojo vyriausioji rinkinių saugotoja Danguolė Žemaitytė.
Po įspūdingų rūmų ir architektūros šedevrų Pilaitės malūnas, čia kepama duona ir chorinio dainavimo muzikos mokyklos „Liepaitės“ merginų choro dainininkės Aistės atliekamos liaudies dainos susitikimo dalyvius nukėlė į Lietuvos kaimą, kur per daugybę amžių ir buvo išsaugota lietuvių kalba. Vilniuje dar XX amžiaus pradžioje daugiausia kalbėta lenkiškai, rusiškai, jidiš kalba. 1906 m. visame mieste buvo tik keturios lietuviškos iškabos. To meto tautos šviesuoliai dėjo didžiulės pastangas siekdami įtvirtinti lietuvių kalbą kasdieniame ir oficialiame gyvenime.
Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje žiūrėto Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio dokumentinio filmo „Ištikimi lietuviškam žodžiui. Jurgis ir Marija Šlapeliai“ paskutiniuose kadruose iškalbingai sušmėžuoja XXI amžiaus Vilniaus senamiesčio vaizdai jau su angliškais prekių ženklais iškabose…
Taigi vis dar reikia mūsų pastangų puoselėjant ir saugant savo kalbą. Norėtųsi, kad šis dviejų dienų susitikimas tam būtų įkvėpęs.
Sigita Bertulienė
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausioji kalbos tvarkytoja
Aurikos Usonienės ir renginio organizatorių nuotraukos
