Savanorystės didžioji mokytoja – dukra

Kėdainiuose, Plungėje, Telšiuose, Mažeikiuose jau vyko Labdaros ir paramos fondo G Vaikų Pasaulis rengiami koncertai „Tuk, tuk, širdele“. Šie koncertai yra labdaros projekto „Dovanok vaikui šypseną“ dalis. Sausio 5 dieną paskutinis projekto koncertas rengiamas Klaipėdoje. Per koncertus renkamos lėšos vaikų žiemos stovyklai, kuri sausio mėnesį vyks Telšiuose, rengti. Gruodžio 8 dieną fondas vaikų koncertu „Sužibėk, žvaigždele 2012“ prisideda prie Mažeikių rajono savivaldybės organizuojamos akcijos „Sušildykim sielas“. Prieš šį koncertą vyksiančioje  mugėje dalyvaus ir Telšių I Šv.Antano Paduviečio parapoijos Telšių dekanato Šeimos centro vykdomo projekto „Kartu mes galia“ Mažeikių rajono dalyviai. Jų surinkto lėšos mugėje bus skirtos savanoriškai veiklai stiprinti. Apie savanorystę, Labdaros ir paramos fondo G Vaikų Pasaulis vadove Jūrate Gineitiene, kalbasi Genovaitė Paulikaitė.

–Gerbiamoji Jūrate, kas Jūsų gyvenime yra savanorystė?

– Sunku pasakyti ilgai ar trumpai mintys apie pagalbą vaikams galvoje kirbėjo, bet, manau, kad darbinė patirtis davė savo rezultatą. Dešimt darbo, susijusio su gyvybės draudimu ir pensiniais fondais, metų ir buvo pati pradžia to, ką šiandien darome. Visada galvoje sukosi mintis, kaip padėti vaikams. Su kolegomis pradėjome daryti vienkartinius gerus darbus. Pradėjome susirasti šeimas, nešti jiems dovanas.  O jei jau būti atvirai iki galo, mano savanorystės didžioji mokytoja buvo mano vyresnioji dukra. Jau nuo pirmos klasės ji mokėsi kartu su neįgaliu vaiku ir nuo pirmos klasės  vaikai buvo išmokyti jam padėti, su juo leisti laiką. Taigi nuo vaikystės ji žinojo ir matė daugiau negu mes, suaugusieji.

Būdama šešiolikos metų jį kaip sportininkė išvažiavo į JAV mokytis ir sportuoti. Man tai yra gyvas skirtingo tos pačios aplinkos matymo pavyzdys. Su jaunėle nuvažiavome jos aplankyti. Išėjome į miestą. Staiga mūsų vyresnioji dukra, kuri JAV jau buvo pragyvenusi pora metų, nubėga visai ne į tą pusę, į kurią mes einame. Žiūrime, ko ji ten bėga. Pasirodo, ten nukrito moteris. Jos draugė bando ją pakelti, bet nepajėgia. Pribėga dukra ir padeda moterį pakelti. Kol ji padeda žmogui, mes, atvažiavusios iš Lietuvos stovime ir žiūrime. Tada buvo pačiai lengvai gėda, kad vaikas mato tai, ko nemato mūsų akys.

Gyvenimas susideda iš mažų dalelių. Kai pradėjau vadovauti Labdaros ir paramos fondui, pastebėjau, kad savanorystę vaikai supranta vienaip, o tėvai – kitaip, arba išvis to nesupranta. Skirtingos kartos, skirtingi požiūriai. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas suaugęs žmogus savanoriaujame, padėdami savo draugams, savo kaimynams. Yra daugybė atvejų, kai tavęs kažkas paprašo pagalbos. Padėsi arba nepadėsi. Džiaugiuosi, kad šalia manęs yra žmonės, kurie į kiekvieną pagalbos šauksmą atsiliepia.

–Ir prieš kiek metų pati pradėjote aktyviai savanoriauti?

–Turbūt tik trečius metus aktyviai savanoriauju. Dar, sakyčiau, labai nedidelė savanoriavimo patirtis.

–Ir kokius jausmus savanoriaudama išgyvenate?

–Pradedi labai jautrėti. Su kolege susėdame, pasikalbame, nubraukiame ašarą. Savanorystė yra darbas, o kiekvieną darbą noriu daryti gerai. Pagalbos laukia labai daug žmonių, bet negali visiems padėti.

Kad ir vienas pirmųjų G Vaikų Pasaulio remiamų vaikų. Mes pradėjome bendrauti su jo mama. Išsiaiškinome situaciją. Šeimoje du vaikeliai, pati mama serganti. Jau pačiais mūsų bendravimo mėnesiais mamos nelieka. Įsivaizduojate, mes šoke? Būtent iš tokių situacijų ir atsiranda jautrumas. O šiaip tai yra daug laiko ir jėgų reikalaujantis darbas. Galime džiaugtis bent tuo, kad jau kitokia mūsų sąmonė.

–Kas pirmiausia atsiliepė į Jūsų kvietimą savanoriauti?

–Pati pirmoji atsiliepusi į šį kvietimą buvo kolegė Kristina. Mes su ja seniai pažįstamos, tad ir pagalbos vaikams idėjai ji pritarė. Čia dirbdamas laiko neskaičiuoji. Supranti, kad darbas turi būti padarytas ir dirbi. Šeimos kartais į tai žiūri įtariai.

Kodėl toks kelias?… Nežinau. Priežasčių galima ieškoti be galo ir surasti labai daug ir įvairių. Niekas iš niekur neatsiranda. Tik džiaugiuosi, kad, kai pradėjome darbuotis šia linkme, sulaukėme didelio palaikymo ir iš aplinkinių, ir iš Mažeikių rajono savivaldybės. Iš jų gavome moralinį palaikymą: būkite, dirbkite, nedinkite.

Dabar tai yra jau pirmomis fondo gyvavimo dienomis prisiimtų įsipareigojimų vaikams, pačioms sau ir visai aplinkai vykdymas. Mes jau įgyvendiname didelius ir tęstinius projektus, taigi kelio atgal nebėra. O ir nesinori niekur dingti, nes darbas be galo įdomus.

–Prieš Kalėdas G Vaikų Pasaulis rengiate daug įvairių renginių. Trumpai pristatykite juos.

–Tai koncertų „Tuk, tuk, širdele“ turas po penkis Lietuvos miestus. Tai Kėdainiai, Telšiai, Plungė, Mažeikiai ir Klaipėda. Šių koncerto tikslas – surinkti lėšų vaikų žiemos stovyklai. Stovykla bus rengiama vaikams našlaičiams, vaikams, kurių tėvai išvykę į užsienį, daugiavaikių ar skurdžiai gyvenančių šeimų vaikams. Mūsų komanda labai nedidelė, o norime padėti kuo daugiau vaikų. Stovyklos labai naudingos vaikams, nes jie pirmiausia socializuojasi, nes į stovyklas vaikai susirenka iš įvairių vietovių ir įvairių šeimų.

Dar vienas koncertas „Sužibėk, žvaigždele 2012“ skirtas vaikams – jiems užleidžiama scena, kad talentingi vaikai galėtų pasirodyti Mažeikių miestui. Šis koncertas vyks gruodžio 8 dieną. Jis prasidės 16 valandą muge, 18 valanda prasidės koncertas. Šiuo renginiu mes prisidedame prie Mažeikių rajono savivaldybės inicijuojamo renginio „Sušildykime sielas“, o surinktus pinigus skirsime tai pačiai žiemos stovyklai.

–Ir rengdami šiuos koncertus be savanorių tikriausiai neišsiverčiate?

–Visada gerai, kai kažkas padeda. Ypač reikalingi savanoriai dirbti stovykloje. Sausio mėnesį mūsų stovykla vyks Telšiuose ir labai labai laukiame pagalbos. Reikalingi žmonės, kurie ne tik norėtų dirbti su vaikais, bet ir sugebėtų vesti įdomius užsiėmimus, būrelius. Galėtų vaikus mokyti šokti, dainuoti, piešti, pildyti ir daryti kitus vaikams patinkančius ir juos lavinančius užsiėmimus. Būtent savanorių dėka stovyklos ir yra labai įdomios. Ir prieš koncertus reikalingi pagalbininkai. Ypatingų reikalavimų tiems savanoriams nėra. Svarbu, kad jie pasitiktų svečius, juo palydėtų, išdalintų malūnėlius.

–Ką simbolizuoja per G Vaikų Pasaulis koncertus dalijami malūnėliai?

–Tiesiog, kad norime paskleisti žinią, kad daug vaikų auga sudėtingoje aplinkoje, kokia kartais būna net sunku įsivaizduoti.