Savanorystė prasideda pabudus ir baigiasi užmigus

Pažintis su Audre Minkevičiene prasidėjo virtualioje erdvėje. Tiesiog tapome draugėmis socialiniame tinkle ir pastebėjau jos kryptingą veiklą. Ji padeda ieškoti namų ir mylinčių šeimininkų žmogaus meilės ir rūpesčio išsiilgusiems gyvūnams. Daugelis jų – jau gyvūnų globos namų augintiniai. Klausimus apie savanorystę Audrei pateikė Genovaitė Paulikaitė.

–Audre, kada pati pirmą kartą atlikote savanorystės misiją. Kas tai buvo?

–Manau, netinka žodis „misija“, nes savanorystė yra tiesiog pagalba artimui. Pirma savanoryste galėčiau pavadinti pagalbą bendraklasei mokantis matematikos. Parsivedžiau ją į savo namus ir mokiau spręsti uždavinius. Užaugau altruistų šeimoje: mano tėvai dažnai padėdavo tiems, kurie prašydavo pagalbos.

–Kokios savanoriškos veiklos sritys Jums artimiausios? Kas nulėmė tokį apsisprendimą?

–Esu pasirinkus dvi kryptis – pagalba žmonėms ir pagalba benamiams šunims ir katėms. Žmones konsultuoju jau daug metų, nes esu sukaupus daugybę žinių bei patirties ir tuo mielai dalinuosi su kitais. Darbas su gyvūnais prasidėjo tarsi atsitiktinai: vieną dieną kilo mintis, kad visai norėčiau mažo šuniuko. Pradėjau naršyti  internete ir netikėtai radau prieglaudų puslapius. Viename perskaičiau, kad Tautmilės prieglaudai skubiai reikalinga pagalba, spontaniškai paskambinau ir už poros valandų jau buvau prieglaudoje… Nuo pažinties su Tautmile prasidėjo draugystė su benamiais gyvūnais.

–Pakalbinta pasidalinti mintimis apie savanorystę, pasakėte, kad dabar tam labai nedaug laiko skiriate, tik per FB skelbiate informaciją apie gyvūnus, kuriems reikalinga pagalba? Išties, padėti gyvūnui surasti namus yra labai didelis dalykas. Kaip, Jūsų manymu, galėtų pasitarnauti savanoriai, kad Lietuvoje žmonės atsakingiau elgtųsi su gyvūnais, kad suvoktų, jog tai ne žaisliukas, bet gyvybė, kuriai reikalinga meilė ir globa, kuri jaučia skausmą, šaltį, alkį, ir ne mažiau už žmogų jaučia išdavystę?

–Manau, kad darbas FB yra pakankamai  reikšmingas, nes 5000 mano draugų kasdien mato mano dedamas benamių šunų ir kačių nuotraukas. Daugybė žmonių, kaip ir aš pati visai neseniai, tiesiog nežino apie prieglaudas ir kiek Lietuvoje daug yra namų neturinčių šunų ir kačių. Be to, dauguma klaidingai įsivaizduoja pačias prieglaudas. Dalis mano internetinių draugų patys pradeda į savo sienas dėti benamių gyvūnų nuotraukas, o šiems padidėja galimybė, kad jų nuotrauką pamatys žmogus, kuris norės suteikti jiems savo namus.

Reikalingi savanoriai, kurie kalbėtųsi  apie benamius gyvūnus su vaikais mokyklose, kviestų apsilankyti prieglaudoje, pavedžioti šunis, paglostyti kates. Tai visai nesunku, turint mokyklinio amžiaus vaikų. Tereikia ateiti į mokyklą ir pasikalbėti apie tai su vaikais, pasiūlyti jiems apsilankyti artimiausioje prieglaudoje, o tėvų susirinkimo metu apie tai pasikalbėti su tėvais, pasiūlyti sekmadienį su visa šeima atvažiuoti į prieglaudą pavedžioti šunų.

–Kokius jausmus Jums sukelia, kai savo laisvalaikį skiriate savanorystei?

–Nežinau, kas yra laisvalaikis, o savanorystė yra gyvenimo būdas. Nepatinka man tas žodis „savanorystė“ – jis toks šaltas, dirbtinas… Tiesiog, kuo didesnė tavo širdis, tuo daugiau joje vietos yra kitiems.

–Jūsų manymu, kaip būtų galima sustiprinti savanorystę Lietuvoje?

–Kuo žmogus yra sąmoningesnis, tuo labiau jam rūpi padėti artimui. Altruizmas gimsta šeimoje, nemanau, kad jį įmanoma kažkaip „įdėti“. Arba žmoguje tai yra, arba nėra, kai mintys nepakyla aukščiau skrandžio…