Savanorystė – kelias į tobulėjimą

Būna dienų, kai jautiesi vienišas, kai reikia su kažkuo pasikalbėti, kai reikalinga pagalba, o apsidairęs pamatai, kad šalia tavęs nėra žmogaus, su kuriuo galėtumei pasidalinti savais rūpesčiais, o gal ir sulauktumei paramos ar padrąsinančio žodžio. Neretam tuo atveju vienintelis pagalbininkas yra savanoris.

Kas yra savanorystė?

Išgirdę tą klausimą ne vienas susigūžtame: atrodo, nenuveikta didelių darbų, nedalyvauta savanoriškos veiklos organizacijose. Išties, savanoriai atlieka tuos darbus, kurie tuo metu reikalingiausi. Kertiniai savanorystės akmenys – laisva valia ir neatlygintinai atliekami darbai pačiose įvairiausiose veiklos srityse. Savanoriškos veiklos formos ir sritys gali buti pacios ivairiausios – pradedant nuo pagalbos senyvo amžiaus asmenis, vaikų socializacijos ugdymo dienos centruose, iki manifestų organizavimo, aplinkos apsaugos akcijų ar gyventojų švietimo ir sąmoningumo ugdymo plačiąja prasme. Taip pat ir geografiniu aspektu, savanoriška veikla gali būti vykdoma įvairiomis formomis – nuo jos vykdymo vietos bendruomenėje, mieste ar visoje šalyje, iki savanorystės kitose pasaulio šalyse (ypatingai mažiau išsivysčiusiose šalyse). Be to, naudojantis šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis, savanorišką veiklą galima vykdyti ir neišeinant iš namų – bendrauti telefonu, internetu, kuriant ir prižiūrint internetines svetaines ar kita visuomenės labui priskiriama veikla. Savanorystė – ne tik puikus saviraiškos būdas, bet ir galimybė įgyti naujų žinių, naujų patirčių ir profesinių žinių. Juk neveltui sakoma, kad savanoris – tai nuolat tobulėjantis žmogus. O savanoriu gali tapti kiekvienas, kuris nori padėti aplinkiniams ir kuris suvokia savanoriško darbo tikslingumą ir prasmę.

Savanoriškos veiklos organizacijos

Savanoriškos veiklos organizacijų užuomazgų atsirado XIX amžiaus pradžioje. Istorijos šaltiniuose teigiama, kad pirmaisiais į savanoriškas organizacijas pradėjo burtis Anglijos ūkininkai, nes tuo metu jiems nebuvo galimybių savo lėšomis samdytis darbininkų. Negalėjo jiems padėti ir valstybė. Liko vienintelis kelias – be jokio užmokesčio padėti vieni kitiems.

Tuo pačiu metu Jungtinėse Amerikos Valstijose įkuriama religinio atgimimo organizacija  „Great Awakening“, kuri kovojo prieš vergovę. Šios organizacijos nariai nemokamai padėdavo socialiai silpniausiems žmonėms. 1851 m. įkuriama krikščioniška jaunųjų moterų sąjunga, kuri nemokamai siuva drabužius ir palapines kareiviams.

Savanoriškos veiklos organizacijos aktyviau pradėjo kurtis XX amžiaus pradžioje. Tai Rotary klubas, Kiwanis,  United Way ir Lions klubas. Pagrindinė savanoriškos veiklos organizacijų steigimosi priežastis – didžioji ekonominė krizė.

Antrojo pasaulinio karo 1939 -1945 metais tūkstančiai savanorių rūpinosi nukentėjusiais, tvarkydavo teritorijas ir padėdavo organizuoti kareivių atostogas. Pasibaigus karui savanoriai neriasi į kitas veiklas. Jie padeda neturtingiems, savanoriausja renginiuose, vyksta savanoriauti į užsienio šalis ar savanorių pagalbos labiausiai laukiančius savo šalių regionus. Savanorystė tampa pasauliniu reiškiniu.Šiandien sunku surasti sritį, kurioje nebūtų savanorių organizacijų, padedančių savanoriams save realizuoti.

Savanorystė – būdas pažinti pasaulį

Nors tarptautinė savanorystė skaičiuoja tik pirmąjį šimtmetį, bet ji vis labiau populiarėja tarp jaunimo, nes ji susieta su keliavimu ir gyvenimu įvairiose šalyse. Bendraudami su vietiniais žmonėmis savanoriai susipažįsta su to krašto kultūra, tradicijomis, išmoksta tos šalies kalbų. Tarptautinės savanorystės istorija prasidėjo Prancūzijoje po Pirmojo pasaulinio karo – 1920 metais, siekiant atstatyti sugriautus miestus. Lietuvoje nuo 2000 iki 2010 metų iš Lietuvos  išsiųsti 476 savanoriai, o savanoriauti iš kitų šalių priimti 430 savanoriai.

Karolina Kaunaitė