Savanoriai – mentoriai tikėjimo tiesoms perduoti

Su prelatu Edmundu Putrimu, Lietuvos vyskupų konferencijos delegatu užsienio lietuviams katalikams, susipažinome Klaipėdos dvasinės pagalbos jaunimui centre Tarptautinės savanorių dienos išvakarėse, tad ir kalba sukosi apie savanorystę, jos įtaką lietuvybei ir tikėjimui stiprinti. Su prelatu kalbasi Genovaitė Paulikaitė.

–Gerbiamasis prelate, esate vienas Klaipėdos dvasinės pagalbos jaunimui centro steigėjas. Centro veikla daug kur grindžiama savanoriška veikla. O kas Jums pačiam yra savanorystė?

–Aš užaugau išeivijoje, Kanadoje. Toronto miete. Mano tėvai per karą pasitraukė iš Lietuvos ir apsigyveno Toronte, kur aš gimiau ir augau. Šiandien turime tris lietuviškas parapijas. Vieną liuteronų ir dvi katalikiškas. Dar turime lietuvišką laikraštį „Tėviškės žiburiai“, jaunimo stovyklą, organizuojame įvairius renginius. Ir visa ta veikla vyksta savanorystės pagrindais. Ta bendruomenė, kuri man padėjo užaugti, kuri padėjo suformuoti man savo vertybes, savo katalikišką ir lietuvišką tapatybę, dirbo savanoriškais pagrindais. Niekas už savo dabą negavo nė cento. Ir dirba savanoriškai iki šios dienos. Tai yra lietuvių išeivijos gyvenimas. Aš negaliu suprasti, jei žmogus galvoja, kad jam reikia užmokėti už tai, kad jis įgyvendina kokį, ypač darbo su jaunimu, projektą. Juk labai svarbu, kad jaunimas suprastų, jog ne viskas remiasi į pinigus. Suprantu, kad žmogui labai svarbu patogiai gyventi, turėti duonos ant stalo, bet yra vertybių, kurios pinigais nematuojamos. Tai yra, sakyčiau, tas slėpinys, kuris išeivijai per tuos metus padėjo išsilaikyti. Tą patirtį atsivežiau ir į Lietuvą, norėdamas įsteigti dvasinės pagalbos jaunimui centrą.

– Ir tai buvo prieš 18 metų?

–Taip, kitų metų kovo 19 dieną Klaipėdos dvasinės pagalbos jaunimui centras švęs 18-ąjį gimtadienį. Esu labai dėkingas jo pradininkams. Tai kunigui Ričardui Liškauskui, kuris dešimt metų buvo šio centro direktorius, jo pusseserei Marytei Balaišytei, kuri tuo metu buvo psichologijos studentė ir rado laiko mums padėti. Savo veiklą mes pradėjome Švento Juozapo Darbininko parapijoje Smiltelės gatvėje ir esame dėkingi kunigui jėzuitui Algiui Banuliui, kuris tuo metu buvo šios parapijos klebonas. Prieš tuos pradininkus iš pagarbos nuimu kepurę.

–Kai pradėjote kurti dvasinės pagalbos jaunimui centrą, kaip Lietuvos žmonės suprato savanorišką veiklą?

–Iš pradžių buvo labai įdomu stebėti žmonių reakciją. Jie centrą laikė kaip kažkokiu kultu. Žmonės nesuprato, kas čia per centras.

Kitas dalykas, man buvo labai juokinga, kad savanorystės koncepcija Lietuvoje buvo siejama su tarnyba kariuomenėje. Kai pirmą kartą tai išgirdau ir grįžęs į Kanadą apie tai papasakojau savo draugams, mes iki kaulo smegenų iš to juokėmės. Tai akivaizdžiai rodo, kokią neigiamą įtaką sovietmetis padarė Lietuvai ir lietuviams ir kad kuo greičiau reikia išrauti tą sovietinį raugą, kuris apnuodijo lietuvių dvasią. Pagalvokime, jei nebūtų buvę okupacijos, kokia šiandien būtų Lietuva.

–Per tokį supratimą Lietuvoje labai dažnai savanorystė painiojama ir su pilietine akcija.

–Taip, bet pilietinės akcijos praktiškai nėra savanorystė. Ir dar toks reikalas. Aš esu katalikų kunigas ir man tas savanorystės idealas turi katalikiškumo atspalvio. Mes tai darome iš meilės, o meilė yra tikėjimo pagrindas. Dievas mus myli ir Dievas yra tas, kuris mums atsiuntė savo sūnų ir šiuo metu mes rengiamės Kalėdoms – Dievo sūnaus gimimo šventei. Mes švenčiame Velykas – vilties šventę. Tai, ko mus mokino Kristus, mums ir šiandien yra pavyzdys. Mums, kaip krikščionims, pasiaukojimo dvasia yra labai reikalinga.

–Ir kiek tą pasiaukojimą sustiprina savanorystė?

–Šventame rašte pasakyta: ir žodis tapo kūnu, ir gyveno tarp mūsų. Savanorystė yra kelias tam žodžiui įgyvendinti. Mes viską įgyvendiname per savo veiklą, per savo gyvenimą. Ir dar labai gražu, kad per savanorystę mes išsiaiškiname, kas mes esame, suprantame savo stiprybes, suvokiame, kaip turime įgyvendinti savo talentus, savo charizmą. Kiekvienas asmuo esame skirtingas. Jis save atiduoda praturtindamas savanorystę.

–Pakalbėkime apie savanoriškos veiklos organizavimą. Kaip ši veikla organizuojama Jūsų gimtajame mieste – Toronte?

–Aš galiu kalbėti tik iš savo patirties. Jau trisdešimt metų, kaip padedu organizuoti Prisikėlimo parapijos jaunimo stovyklą. Kunigas Paulius Baltakis, kuris vėliau buvo išeivijos vyskupas, padėjo surasti stovyklavietei įkurti žemės sklypą ir padėjo jį įsigyti. Stovyklą pavadinome pagal brolių pranciškonų pagrindinį centrą – Kretingos stovykla, nes Prisikėlimo parapija yra vadovaujama brolių pranciškonų.

Stovyklos rengiamos liepos mėnesį. Per tą laiką joje stovyklauja per 300 žmonių. Visus darbus atlieka savanoriai. Savanoriai dirba vadovais, savanoriai dirba virtuvėje, savanoriai prižiūri stovyklos aplinką, savanoriai po žiemos tvarko stovyklavietę. Viskas vyksta savanorystės pagrindais.

Kad savanoriai nepatirtų nuostolių, mes kompensuojame jiems atvažiavimo išlaidas, tačiau algos nemokame.

Kretingos stovykla nėra vien keturių savaičių gyvenimas vaikams ir jaunimui, bet po stovyklos toliau tęsiasi joje užsimezgusi draugystė, rengiamos šventės. Pavyzdžiui, Adventinio susikaupimo vakaras, kuris organizuojamas Kretingos stovyklos vardu. Ir tas vakaras organizuojamas savanorystės pagrindais. Savanoriai sueina ir padeda suorganizuoti šį renginį.

–Tačiau stovyklai nepaisant, kad joje dirba savanoriai, išlaikyti reikalingos lėšos, iš kur jas gaunate?

–Šimtu dešimčia procentu ją išlaiko tėveliai, seneliai, bendruomenės nariai, aukodami tiek lėšas, tiek reikalingas medžiagas ir priemones stovyklos programoms įgyvendinti.

–Kokias savanorystės puoselėjimo tradicijas, esančias Toronte, norėtumėte matyti Lietuvoje?

–Aš nenoriu nieko perkelti iš Toronto į Lietuvą. Dvasinės pagalbos jaunimui centras yra Klaipėdoje ir Klaipėdos jaunimas savanorystę išgyvena klaipėdiškai. Ten, kur yra savanorystės išgyvenimas, ten yra to krašto tradicija.

–Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos žmonėms, jaunimui puoselėjant savanorystę?

–Nuo šių metų spalio mėnesio iki kitų metų lapkričio mėnesio Popiežius Benediktas XVI yra paskelbęs Tikėjimo metus. Tikėjimo metai – tai dėmesio atkreipimas į tikėjimo dovaną, kurią mes gavome per Jėzų Kristų ir įsipareigojimą dalintis tikėjimu, o nelaikyti jo savyje. Savanorystė – tai priemonė dalijantis meilės dovana, noru padėti vienas kitam, bet pirmiausia turime suprasti, kad virš visko yra pats Jėzus Kristus, kuris mus laimina. Pagrindas – ne aš, o tai, kas yra giliau. Aš prašau Jėzaus Kristaus, kad laimintų savanorius, kad jie būtų mentoriai, perduodant tikėjimo tiesas.