Sausio 15-osios paminėjimas Klaipėdoje pasiekė ir Rusnę

„Mažoji sesė ant upės kranto/Prieš saulę tiesė drobelę lino./O vyresnioji marių pakrantėj/Lietuvos klonius apsikabino/Ir išsipildė sesių svajonės/Vienu vardu vadintis./Kaip lašą gintaro/kaip žiedą lino/Brangią Lietuvėlę apkabinti“, – šiais rusniškė poetės B. Gaigalienės žodžiais Salos etnokultūros centro darbuotoja Sonata Verbučianskė pasveikino Rusnės pagrindinės  mokyklos savanorius, panorusius prisidėti prie centro organizuojamos akcijos, skirtos 1923 metų Sausio 15-osios įvykiams Klaipėdos krašte paminėti.

Mokiniai nuo 12  iki 13 valandos  Rusnės miestelyje dalino  praeiviams skrajutes su informacija primindami, kas vyko prieš 90 metų. Išdalinta apie 100 skrajučių. Tai buvo ne tik graži akcija, bet ir puiki istorijos ir pilietiškumo pamoka.

Jolita Švagždienė

Šilutės rajono Rusnės pagrindinės mokyklos mokytoja

Apie Klaipėdos sukilimą

1923 metų sausio 15 dienos sukilimą Klaipėdos krašte lėmė Prancūzijos valdymo metais susidariusi politinė konjunktūra, ekonominiai ir etnopolitiniai Lietuvos interesai. Sprendžiant iš Vinco Krėvės atsiminimų, pirmiausia ši idėja buvo aptarta 1922 m. lapkričio 16 dieną slaptame Šaulių sąjungos centro valdybos prezidiumo posėdyje. Po tu su ja buvo supažindintas ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas ir krašto apsaugos ministras Balys Sližys. Ta idėja lapkričio 22 dieną buvo aptarta ministrų kabinete. Lietuvos generalinis štabas turėjo paruošti konkretų tariamai vietinių sukilėlių – Klaipėdos krašto savanorių – nepatenkintų prancūzų vykdoma valdžia, sukilimo planą ir surasti jo vadovą. Sukilimą organizuoti pavesta Šaulių sąjungai ir tuometiniam jos vadovui Vincai Krėvei, kuris nesėkmės atveju turėjo prisiimti visą atsakomybę.

Šaulių sąjungos vadovybė Berlyne, susitikusi su Vokietijos reichsvero vadu gen. Hansu von Seecktu, aprūpino akcijai reikalinga ginkluote ir išgavo pažadą, kad nė vienas vokietis Klaipėdoje nešaus į lietuvius. E.Galvanauskas taip pat gavo neoficialų Sovietų Rusijos ir Vokietijos diplomatų pritarimą.

Sukilimo vadu buvo paskirtas Lietuvos kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas, kuriam priedangos sumetimais suteikta Klaipėdos krašte paplitusi Budrio pavardė. Kiti vadovai  taip pat turėjo pasikeiti pavardes. Šatbo viršininkas kapitonas Juozas Tomkus tapo Oksu, jo padėjėjas Juozas Šarauksas – Juozapaičiu ir t. t. Priedangai Klaipėdoje iš lietuvininkų organizacijos Prūsų lietuvių tautos tarybos veikėjų buvo suburtas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, turėjęs oficialiai vadovauti krašto sukilimui. Buvo suplanuotas sukilimo tikslus laikas. Klaipėdos kraštą 1923 metų pradžioje turėjo užimti Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė, sudaryta iš trijų grupių. Pirmoji turėjo užimti Klaipėdos miestą, antroji – Pagėgius ir rūpintis pasienio su Vokietija apsauga, trečioji – Šilutę. Šioje operacijoje dalyvavo 1753 asmenys.

Pagal planą sukilimas prasidėjo 1923 metų sausio 9 dieną, kai Šilutėje Vyriausias Mažosios Lietuvis gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą, kuriame teigė, kad vokiškoji krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis. Sausio 10 d. kariai su vokiškais šautuvais ir raiščiais ant peties su užrašu MLS (Mažosios Lietuvos savanoris) perėjo sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė ir Pagėgiai buvo užimti be pasipriešinimo dar tą pačią dieną. Apsuptos Klaipėdos puolimas prasidėjo sausio 15 rytą. Popiet prancūzų įgula pasidavė. Žuvo du prancūzai, vienas vokiečių žandaras ir dvylika lietuvių.

Klaipėdos krašto gyventojai „sukilėlių“ kariuomenei nesipriešino. Į 1923 m. sausio 16 d. suformuotą vadinamąją Jono Budrio armiją įstojo nemažai vietinių lietuvininkų, bet tai jie darė daugiau ekonominiais, o ne politiniais sumetimais, nes 1922 metų pabaigoje Klaipėdos ekonominė padėtis buvo labai sunki.