Sausa šaka nebepražysta

Vyšnia sunokino raudonas gaivias uogas. Taip ir gundo stabtelti, ištiesti ranką, prisiskinti ir pilną burną prisigrūsti gardžių uogų. Tačiau siekiant uogų į ausį baksteli sausa vyšnios šakelė. Nedidukė, bet aštriai durianti. Sausa šaka – tai vyšnios praeitis. Galbūt dar pernai ji žydėjo, nokino uogas, o šiemet ji jau bevaisė. Pakeliu akis ir pamatau, kad tokių šakų daugiau. Įninku jas laužyti. Jos lūžta lengvai, tik tyliai trakštelėdamos. Mane pagauna azartas. Pasižiūriu, ant žemės krūva sausų vyšnios šakų, o vyšnia – lyg palengvėjusi ir pašviesėjusi. Tarsi, kiekviena tarp žalių lapų uogas nokinanti šakelė daugiau saulės gautų.

O juk mes kiekvienas turime tokių nudžiūvusių šakų, kurios galbūt visai neseniai mums teikė garbę, šlovę, pinigus…Ir tampomės tas jau nudžiūvusias šakas lyg ryšulį žabų, tikėdami, kad jos dar sušildys mūsų namus, mūsų širdis, kad dar atneš sėkmę ir laimę. Taip ir laikomės įsikabinę savo praeities, neišdrįsdami jos paleisti. O čia dar artimieji patvirtina: nuo praeities nepabėgsi. Ir nereikia bėgti, nes tai pamoka. Juk jei gyvenime kažkas virto sausa šaka, vadinasi, iš tos situacijos turėjome kažką išmokti, kažką suvokti.

Atsisėdu prie vyšnios ir pradedu laužyti savo praeities nudžiūvusias šakas, priimdama kiekvieną išgyvenimą, kiekvieną nesėkmę, kaip pamoką, parodančią, kur turiu augti ir tobulėti. Tos šakos – tai mano negatyvios emocijos, neteisingi supratimai. Tai mano puikybė ir susireikšminimas, mano baimės ir mano nepasitikėjimas, baimė atsakomybės už savo gyvenimą, vis pasidairant ir pasiklausiant, o ką apie tai mano artimieji, bendradarbiai, net nesuvokiant, kad jų nuomonė susiformavo ant jų gyvenimo.

Laužiu savo gyvenimo nudžiūvusias šakas ir matau, kad daugelis jų – tai kitų žmonių gyvenimai, kuriuos bandžiau gyventi, stengdamasi įtikti, patikti, pelnyti pripažinimą… Tačiau tai buvo tik trumpalaikiai dalykai, bet įgyjantys didžiulę reikšmę, kai juos priimi kaip pamoką savam gyvenimui kurti.

Genovaitė Paulikaitė