Kaip dažnai mes save lyginame su medžiu. Mums, kaip medžiams reikalingas tvirtas ryšys su žeme, su saule. Todėl ir atsisveikinimas su medžiu nėra lengvas.
Kai šią savaitę užsukau į nedidelį Salantų miestelį Kretingos rajone tapau atsisveikinimo su centre augusiais medžiais liudininke. Suzvimbia pjūklas, pasigirsta liūdnas griūvančio medžio atodūsis.
„Mama negali atsitokėti, kad pjaunami tokie gražūs ir dar tvirti medžiai, daugiau kaip pusšimtį metų šioje vietoje augę. Reikia mamą iš Salantų išvežti, kad nematytų ir negirdėtų griūvančių medžių“, – susijaudinusi kalbėjo viena salantiškė.
„Tokius medžius išpjauna. Kiek besistengėme juos apginti, nieko negalėjome padaryti“, – pritarė kita.
Žmonės žiūrėjo į pjaunamus medžius ir ieškojo kaltininkų.
Pasirodo, išpjauti medžius prisireikė gavus 600 tūkst. litų paramą miesto centrui sutvarkyti. Vietoj čia augusių medžių bus pasodintos gudobelės, pastatyti suoleliai. Ir medžiai pjaunami ne vienam žmogui sumąsčius. Pasak Salantų miesto bendruomenės pirmininko Vaidučio Butkaus, ne sykį apie miesto centrą buvo diskutuota. Diskusijose dalyvavo ir seniūnija, ir Salantų regioninio parko, ir Kretingos rajono savivaldybės atstovai. Visose šiose diskusijose dalyvavo ir miesto bendruomenė. Nors ir skaudamomis širdimis visi nusprendė senuosius medžius išpjauti, nes dauguma jų auga per arti prie namų ir metams bėgant čia gyvenantiems žmonėms kelia vis didesnę grėsmę.
Žingsnis po žingsnio Salantų centras įgyja naują vaizdą, o esamasis žengia praeitin. Žengia praeitin su išeinančiais medžiais, su kuriais dauguma salantiškiu augo ir gyveno kartu ne vieną dešimtmetį. Tačiau toks gyvenimas, kad skirtingai nuo žmogaus medžiui dažniausiai neleidžiama pačiam numirti.
Genovaitė Paulikaitė
