Šabo stalas Vilniuje, malda Niujorke ir tarptautinė kalba

David H. Zysman auditorija Ješivos universitete, pagrindinė Toros studijų erdvė.

Interviu su Shneur Agronin, ortodoksišku judėju, Ješivos universiteto Esperanto klubo prezidentu bei aktyviu tarptautinės jaunųjų esperantininkų bendruomenės nariu.

Shneur, kiek žinau, esi ortodoksiškas judėjas. Ar nuo pat mažens esi religingas? Koks tavo santykis su religija?

Gimiau Amerikos Floridos valstijoje ir ten yra gana didelė žydų bendruomenė. Sakyčiau, kad bendruomenės didžioji dalis nėra religinga, tačiau šiuo metu dalis bendruomenės tampa religingesnė. Tai bendras reiškinys, vykstantis visose žydų bendruomenėse, konkrečiai – JAV, nes religingų žmonių daugėja. Nors ten užaugau, vaikystėje nebuvau religingas, neaugau tokioje šeimoje. Nusprendžiau keistis kai man sukako dvylika metų. Būdamas keturiolikos metų buvau pasiekęs pakankamai aukštą religingumo lygį, kad galėčiau vadintis ortodoksinio judaizmo atstovu.

Religija paprastai yra kažkas, ką gauname iš savo šeimos, nors kartais žmonės sąmoningai pasirenka tapti religingesniais. Ar prisimeni, kas paskatino eiti šiuo keliu?

Manau, kad didžioji dalis žmonijos tokio amžiaus pradeda kažko ieškoti. Dauguma žmonių ieško tapatybės: stipraus ir apčiuopiamo tapatybės jausmo. Kadangi esu žydas, man pasisekė: turėjau kažkokį pagrindą, gal ir nelabai stiprų, nes neturėjau praktinio ryšio su savo tradicijomis ir savo religija, bet juk žydiška tapatybė nuo to nepriklauso, žydiška tapatybė priklauso nuo to, ar tavo mama žydė, ar jos mama žydė ir taip toliau. Maniau, kad galėčiau plėtoti savo tapatybę remdamasis tuo, ką jau turiu. Tokia buvo mano logika tuo metu. Aš pradėjau laikytis šabo, valgiau košerinį maistą. Kai tai padariau, atradau prasmę pačioje patirtyje. Mačiau tai tik kaip būdą suprasti savo tapatybę. Tokia buvo kelionė.

Papasakok apie šiuolaikinio žydo ir ortodoksiško judėjo kasdieninį gyvenimą. Kaip religija veikia tave praktiniu lygmeniu?

Per ilgus metus judaizmas tapo mano gyvenimo pagrindine dalimi ir sunku tai atskirti nuo viso kito.

Ortodoksai judėjai meldžiasi tris kartus per dieną: ryte, po pietų ir vakare arba naktį. Mes tiesiog turime susidėlioti savo dienotvarkę ir numatyti maldos laiką. Tai reiškia, kad turime pabusti anksčiau nei paprastas žmogus. Kiekvieną rytą per rytinę maldą vyrai ant rankų užsideda filakterijų, juodą dėžutę, kuriame yra 4 Toros ritinėliai. Malda trunka iki valandos. Todėl tikrai svarbu apsvarstyti, kaip tai paveikia ryto struktūrą.

Be maldos, turiu galvoti, kaip valgysiu: ar eisiu su draugais į košerinio maisto restoraną, ar gaminsiu. Kitas dalykas, kurį reikia apsvarstyti, yra šabas: kiekvieną savaitę turiu apgalvoti, kur būsiu, ar namuose, ar su draugais. Turiu susiplanuoti tą dieną, nes negaliu keliauti, gaminti maisto, net, pavyzdžiui, naudotis mobiliuoju telefonu. Turiu sutvarkyti visus dalykus iš anksto.

Be tokių praktiškų dalykų, daugiausiai įtakos judaizmas daro mano įsitikinimams. Ką nešiojuosi savo galvoje ir sieloje. Tai ir yra svarbiausias judaizmo aspektas. Tai padeda sunkiais momentais apsispręsti, sudėlioti savo mintis ir veiksmus: kaip eisiu į pasaulį ir ką pasauliui duosiu.

Studijuoji išskirtiniame žydų universitete, Ješivos universitete Niujorke. Ješivos universitetas yra visiškai žydiškas, kuriame yra savotiška struktūra ir gyvenimo būdas, trys maldos per dieną, privalomi judaizmo kursai. Kuo Ješivos universitetas skiriasi nuo paprasto universiteto?

Pirmiausia, Ješiva – judaizmo mokykla suaugusiems. Ješivos universitetas labai skiriasi nuo visų kitų JAV ir pasaulio universitetų, tačiau keistu būdu tai yra ir visiškai normalus universitetas, suteikiantis bakalauro laipsnius, kuriame studentai be įprastų studijų visus ketverius metus studijuoja ir judaizmo kursus. Bet kalbant ne vien apie studijas, ryškiausi skirtumas tarp Ješivos universiteto ir įprasto universiteto, yra studentų požiūris ir gyvenimo būdas. Apie 90-95% yra ortodoksiniai judėjai. O įdomiausia tai, kad 20-22 metų žmonės tuokiasi ir susilaukia vaikų dar studijuodami universitete. Galbūt tik BYU [Jutos valstijoje esantis universitetas, kuriame didžioji dalis studentų yra mormonai] yra dalinai panašus. Taigi studentų populiacija yra labai įvairi, nes dauguma jų jau yra vedę, jau turi savo šeimas. Tai, mano nuomone, yra unikaliausia.

Minėjai, kad studijavai ir Izraelyje. Ar tai buvo mainai tarp ješivų ar kažkas kitko?

Tai ne mainai, o paprastas kvietimas studijuoti svetur. Įdomus kultūrinis reiškinys, nes po vidurinės mokyklos bent vienerius metus visi studentai vyrai ir moterys eina į atitinkamai ješivas ar seminarijas ir studijuoja skirtingus dalykus. Taigi, tai – tarsi metų pertrauka tarp vidurinės mokyklos ir universiteto studijų.

Žinau, jog teko lankytis Lietuvoje prieš trejus metus, 2022 metais. Ką aplankei, kas paliko įspūdį?

Mes atskridome į Vilnių ir tada pervažiavome visą šalį. Pirmą dieną po atvykimo išvykome į Panevėžį, nes ten kažkada buvo didžiulė ješiva. Ji buvo pastatyta XIX a., tačiau iki šių dienų neišliko, nes buvo sunaikinta per Antrąjį pasaulinį karą. Tai buvo viena iškiliausių ješivų ​​Europoje. Iki pat Antrojo pasaulinio karo ji buvo pilna studentų ir šeimų, kurios nusprendė likti mieste dėl Ješivos veiklos. Prisimenu, aplankėme Kauno miestą bei Telšius. Mes aplankėme ten buvusius Ješivų griuvėsius, kurie daugiausia buvo sunaikinti per Antrąjį pasaulinį karą. Kelionė buvo liūdna, nes aplankėme šalį, kuri tam tikra prasme yra didelės kapinės.

O ketvirtas miestas buvo Šventoji. Buvo įdomu, nes atsitiktinai apsilankėme ten, kur po dvejų metų įvyko Tarptautinis Jaunųjų Esperantininkų Kongresas Lietuvoje.

Kokie buvo kultūriniai skirtumai, kuriuos patyrei Lietuvoje? Kas jus nustebino ar ko visai nesitikėjote? Gal atsitiko kažkas konkretaus?

Tą pirmąjį šabą Lietuvoje praleidome viešbutyje, bet visus valgius valgėme Chabado rabino namuose. Chabadas yra žydų organizacija, siunčianti rabinus po pasaulį, kad jie įkurtų namus, kuriuose apgyvendintų po pasaulį keliaujančius žydus. Šabo metu svečiavomės pas jį ir susitikome su vietos bendruomene. Vietinė bendruomenė nėra tokia didelė, neįsivaizdavau, kad ji bus didelė, bet nežinau, gal tai yra detalė, ar pačios Lietuvos kultūros dalis, bet sutikti žmonės man atrodė be galo tylūs, truputį keisti, elgėsi taip, lyg to tikėčiausi iš Sovietų Sąjungoje gyvenančių žydų, kuriuos visiškai nuslopino pati valdžia. Tai buvo šiek tiek keista. Dauguma sakė, kad jis nori persikelti į Izraelį. Man tai buvo įdomu, ypač todėl, nes paklausus, iš kur kilusios jūsų šeimos, sužinojau, kad jų šeimos Lietuvoje gyvena šimtmečius. Jie turi labai stiprų ryšį su šalimi, bet labai lengvai teigia, kad nori kraustytis į Izraelį.

Žinau, jog esi gana aktyvus esperantininkas tiek savo universiteto bendruomenėje, tiek tarptautinėse organizacijose. Kada pirmą kartą išgirdai apie Esperanto kalbą?

Tiesą sakant, aš pamiršau, kada pirmą kartą išgirdau apie esperanto kalbą ar Zamenhofą. Kartą gimnazijoje man buvo keturiolika ar penkiolika metų, tai iš tikrųjų mano pirmieji religinio atsivertimo metai. Susipažinau su esperanto kalba ir ją pamilau. Tarptautinės taikos ir bendravimo tema man pasirodė ypač patraukli. Taigi tai tikrai buvo mano sąmoningas sprendimas pasinerti į esperanto pasaulį. Turėjau sukurti savo esperanto pasaulį ir savo draugus.

Situacija, kuri paskatino Zamenhofą sukurti Esperanto kalbą, buvo itin tarpkultūrinė, todėl ir Esperanto judėjimas ir pati kalba atspindi tarpkultūriškumo ir taikos vertybes. Ar yra daugiau vertybių, kurios būtų jungtų esperantininkus ir judaizmą?

Paskutinėje mišnos dalyje minima, kad Dievas nerado kitokio būdo palaiminti pasaulį, kaip tik taika. Taika yra būdas, kuriuo Dievas laimina pasaulį. Tikriausiai tuo pasakymu galime daryti išvadą, kad taika ir pasaulio taika yra gana didelė mūsų, kaip žydų, tikėjimo dalis. Žinoma, kas negali susieti taikos ir pasaulio taikos idėjų su esperanto kalba: tai buvo pirminiai Zamenhofo tikslai kuriant esperanto kalbą.

Tai labai graži išvada. Paminėjai chabadą, kaip organizaciją, padedančią keliauti po pasaulį, ir aš kaip mat pagalvojau apie Pasporta Servo – esperantininkų tinklas, skirtas keliaujantiems esperantininkams apsistoti vieniems pas kitus.

Kaip esperantininkų bendruomenė yra pasklidusi visame pasaulyje, taip ir žydų bendruomenė. Mes tikrai esame ypatingi žmonės: po visą pasaulį pasklidusios dvi žmonių grupės, kurias sieja kultūriniai ir kalbiniai ryšiai.

Šis interviu parengtas dalyvaujant projekte „Žurnalistikos studentų darbai apie žydų kultūrą ir pristatomasis renginys bendruomenėms žydų paveldo namuose“. Projektą finansuoja „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“ ir Dovilė Vainorė.

Kviečiame dalyvauti projekto pristatomuosiuose renginiuose Žiežmarių Sinagogoje, liepos 25 d. bei Ukmergės Tolerancijos centre, liepos 31 d. Renginių metu bus atidarytos fotografijų parodos „Lyg akmuo, lyg malda“, kurios taip pat yra šio projekto dalis. Apie renginius galite daugiau sužinoti tel. +370 612 96913.

Kalbino Severija Marija Banaitytė