Rūta Stankuvienė (Sabaitė): ,,Saulutė“ (Suneto) tebešildo

,,Suneto“ – šventinio koncerto,, Ruto-25“  dalyvės 

„Suneto“ („Saulutė“)… gražūs paauglystės metai, kai labiau norisi pažinti pasaulį, kai naujai surasti ir toli gyvenantys draugai tampa svarbūs ir įdomūs, kai nebesinori būti vien savo mokyklos gyvenime, o ieškai veiklos už mokyklos sienų… Taip buvo atrasta, o gal suieškota „Suneto“ – jaunųjų esperantininkų mokykla Šiauliuose apie 1982 metus. Nelabai pamenu, ar mūsų atėjimas inspiravo „Suneto“ atsiradimą, ar jau į įkurtą klubą atėjom.

Rūta Sabaitė 1983 m.
   
Žinau, kad norėjosi kažkokios ypatingos veiklos, įdomios ir prasmingos sau pačiai. Tuo laiku pasiūla paaugliams Šiaulių mieste buvo gana menka: vien dainos, šokiai ir pan. Apie kalbų mokymąsi, išskyrus rusų, nebuvo nė minties. Tačiau kalbos, filologinė ir komunikacinė kompetencija traukė vis tiek… Mano mama Irena Vaišvilaitė –Sabienė, besimokydama Pasvalio rajono Joniškėlio vidurinėje mokykloje, turėjo klasės auklėtoją, garsų esperantininką Telesforą Lukoševičių, pas kurį mokėsi esperanto kalbos. Net mano babytė (taip Pasvalio krašte vadinamos močiutės) keletą posakių vartodavo. Mamos užrašų, įvairių leidinių mūsų namuose visados buvo, kurie itin traukė savo paslaptimi.Tad suagituoti geriausias klasės drauges į naują veiklą buvo visai nesudėtinga, nes bendravimas su visu pasauliu tada prilygo skrydžiui į Mėnulį.

Smagu buvo Šiaulių esperantininkų klubo 25-mečio šventėje 1983. Mūsų grupė – pirmojoje eilėje    

Taip ir atėjom šešios 15-tos vidurinės mokyklos (dabar Dainų) mokyklos 7-os klasės mokinės pažinti kalbos. Aplinka, kurioje rinkdavomės kiekvieną savaitę, savaime sąlygojo ne tik laisvalaikio leidimo pojūtį, bet ir kažkokią rimtį, atsakomybę, gal net intelektualias jaunų mergaičių pretenzijas, juolab, kad susirinkom visos pirmūnės, „moksliukės“. Darbas vykdavo Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos ,,Saulės“ filiale, kur nuolatos  reikėjo balansuoti tarp jaunatviško klegesio ir kalbos mokymosi pratybų ramioje bibliotekos aplinkoje. Visa tai kuo puikiausiai gebėjo valdyti, derinti veiklas, o svarbiausia – mokyti esperanto kalbos, jauna bibliotekininkė Nijolė Petraitytė.
Tik vėliau supratome iš jos kompetencijų, kad Nijolė yra baigusi lietuvių filologijos studijas. Švelnus, neįsakmus jos balsas, gebėjimas rasti bendrą kalbą su paauglėmis ir kalbų mokymo sugegėjimai stipriai įtraukė mus visas į šį judėjimą. Pamenu, kad mokėmės lietuvių poetų eilėraščių, verstų pačios Nijolės, esperanto kalba. Man teko Juliaus Janonio „Ar regėjai?“. Įdomiausia buvo lyginti, kaip kita kalba išreikšta poeto mintis, tik pirminis kalbos žinojimas vertė, sąlygojo „savintis“ intonacinius ir retorinius akcentus iš lietuviškojo teksto.
     
Net keista ir kiek gėda,bet sistemingos pamokos su Nijole yra primirštos, o kelionių įspūdžiai į Latvijos miestą  Cesis, bendravimą su studentais esperantininkais Tartu universitete Estijoje išliko iki šiol. Visos pamenam, kaip teko „Ruto“ klubo jubiliejui pirmą kartą gyvenime vilktis lietuvių tautinį kostiumą, mokytis skudučiuoti… Dabar analizuojant ir vertinant šiuos patyrimus per sovietinio laikotarpio istorinę prizmę, suvoki, kad apie lietuviškąją tapatybę galėjome kalbėti, būti lietuvėmis mokėmės šiame klube itin aktyviai, gal net labiau nei mokykloje.
    
Šiandien vienos iš mūsų dirba pradinių klasių, dailės mokytojomis, kitos pasirinko medikių kelią, bet iki šiol visos artimai bendraujam. Mūsų retuose, bet laukiamuose susitikimuose prisiminimai apie keleto metų buvimą „Suneto“ klube išlieka ryškūs ir svarbūs, kaip apie prasmingos ir svarbios veiklos etapą. Ir visos iki šiol prisimenam „auksinę“, dabar keliančią juoką, frazę kurią kartodavom, jei prie mūsų prieidavo gerai įvaldęs kalbą esperantininkas ir pradėdavo bendrauti kaip su itin gerai mokančiomis kalbą, o mes atsakydavom :“Mi ne komprenas, mi estas komencantino“.
  
O paskui puldavom dar uoliau mokytis, kad kitą kartą nepasidarytume gėdos. Dabar, turbūt, jau tos gėdos būtų daug daugiau, nekalbėta beveik 25 metai. Tačiau ta įžiebta kalbų mokymosi saulutė „Suneto“ klube tebešildo…

Rūta Stankuvienė (Sabaitė)
 Etnologė, renginių organizatorė, Šiaulių turizmo informacijos centro (TIC) vadovė