Rokiškio istoriniai ir gurmaniški skoniai

Gavus Keliautojų žurnalistų klubo pasiūlymą pakeliauti po Rokiškio miestą ir rajoną pirmoji į galvą atėjusi mintis: ir ko tu ten trenksiesi? Bažnyčia matyta, dvaras aplankytas, Liongino Šepkos darbais ne kartą grožėtasi. Abejones išsklaidė Rokiškio turizmo informacijos centro parengta turtinga programa, akivaizdžiai parodanti, koks nuostabus šis kraštas savo objektais ir žmonėmis. Tad rugpjūčio 12-osios rytą grupelė klubo narių ir apie turizmą rašančių žmonių, vadovaujami klubo viceprezidentės Nijolės Steponkutės, leidomės į naujus įspūdžius Rokiškio krašte.

Unikali Rokiškio centrinė aikštė

Pažintį su Rokiškiu pradedame Nepriklausomybės aikštėje. Tai centrinė miesto aikštė. Ji suformuota XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Jos klasicistinis planas – vienintelis taip gerai išlikęs Lietuvoje.

Aikštę pradeda 1999 metais pastatyta arka. Taip buvo įamžintos Rokiškio 500-osios paminėjimo istorijos šaltiniuose metinės. Išlikę dokumentai liudija, kad Rokiškio dvaras pirmą kartą paminėtas 1499 m. rugsėjo 2 dienos kunigaikščio privilegijoje dėl girios kirtimo. Tačiau esama nuomonių, kad Rokiškio dvaro būta jau XIII a.  

Arka – tarsi gyvas aikštės atvirukas įrėmina  aikštę, užsibaigiančia priešais Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia. Priešais bažnyčią – didingas Laisvės paminklas, 1931 metais sukurtas skulptoriaus Roberto Antinio (vyresniojo).  Paminklas rokiškėnų rūpesčiu atlaikė sovietmečio Lietuvos nepriklausomybę primenančių paminklų griovimo metus.

 Iš abiejų aikštės šonų miesto pokyčius primena pastarojo šimtmečio ir daugiau miesto istoriją menantys namai. Dalis jų papuošti ištapytomis langinėmis.

Rokiškis – vienintelis miestas Lietuvoje, galintis vadintis tapytų langinių miestų. Papuošti namus tapytomis langinėmis, kaip sako rokiškėnai, kilo dailininkui Arūnui Augučiui 2003 metais, mat, kaip sakė su miesto langinėmis mus supažindinusi gidė, jam norėjosi miesto pilkumai suteikti gyvumo. Ir tai jam pavyko. Dabar miestą puošia apie 300 tapytų langinių, kuriose žydi gėlės, vinguriuoja tautiniai raštai, atsiveria kosmoso slėpiniai. Vienos langinės jau laiko, vėjo ir lietaus nublukintos, kitos akį džiugina ryškiomis spalvomis. Norintiems pasigrožėti Rokiškio langinėmis galima Respublikos, Kauno, Kęstučio, Ąžuolų, Sodų, Vilniaus, Mikėno gatvėmis, o plačiau sužinoti apie šią rokiškėnų puoselėjama tradiciją Rokiškio turizmo informacijos centre užsisakius ekskursiją, per kurią atversite spalvingą šio miesto langinių istoriją.

Tačiau grįžkime į aikštę. Arkos kairėje, prie Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos stovi miesto vardo kilmę primenantis kiškis. Legenda porina, kad kadaise šiose vietose plytėję neaprėpiami miškai, kuriuose gyveno neišpasakyta daugybė kiškių. Juos medžiojusiam Rokui vietiniam gyventojai vis šūkteldavę: „Rokai, kiškis, Rokai, kiškis“. Taip ir kilęs šio miesto pavadinimas, o čia straksėjusių kiškių gausybę primena kiškio skulptūra. Vaikščiojant po Rokiškį galima aptikti ir daugiau šių išdaigininkų.

Tyzenhauzų sukurta didybė

Mus pasitikęs gidas Petras Blaževičius pakviečia į Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią. Miesto panorama galima pasigrožėti iš jos bokšto. Didingas neogotikinės bažnyčios statinys primena iki mūsų dienų išlikusio miesto vaizdo formuotoją ir šios bažnyčios fundatorių Reinholdą Tyzenhauzą. Bažnyčia pastatyta 1868–1877 metais. Bažnyčią puošia vertingi medžio dirbiniai iš Belgijos, vitražai, bronzinės skulptūros iš Austrijos, bronzinis paauksuotas altorius iš Prancūzijos ir kiti unikalūs dalykai. Nuo rugpjūčio 15 iki rugsėjo 28 dienos joje ir kitose Rokiškio rajono bažnyčiose vyksta XXV tarptautinis vargonų muzikos festivalis.

Šalia bažnyčios stovi Šv. Juozapo koplyčia. Po presbiterija įrengta fundatorių kripta, kurioje ilsisi kunigaikščiai Krošinskiai, grafai Tyzenhauzai ir Pšezdeckiai.

Gido Petro Blaževičiaus, ilgus metus vadovavusio Rokiškio rajono savivaldybės Kultūros skyriui, pasakojimas tarsi atgaivina bažnyčios ir Rokiškio miesto istoriją, čia gyvenusius ir kūrusius žmones. Šv. Juozapo koplyčioje įamžintas ir Lietuvoje vienos garsiausių Rokiškio muzikos mokyklos vadovo, vargonininko Rudolfo Lymano atminimas. Nors ankstyviausios žinios apie šios mokyklos užuominos siekia 1871-uosius metus, oficialia įsteigimo data laikomi 1883 metai, kai jai pradėjo vadovauti Rudolfas Lymanas. Iki šiol išlikęs ir pastatas, kuriame buvo įsikūrusi muzikos mokykla.

Be abejo, pasigrožėti Rokiškiu galima ir savarankiškai vaikštinėjant po miestą, bet visai kitokį jo vaizdą pamatai klausydamas šio gido pasakojimų. Dalį savo sukauptų žinių apie Rokiškį Petras Blaževičius yra suguldęs į leidinius apie savo gimtąjį kraštą.

Stovint šventoriuje, ypač kai miestas nesislepia po medžių lapija, galima pamatyti ir Rokiškio dvarą, esantį už kilometro.

Šiandien XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios Rokiškio dvaro sodyba yra vienas vertingiausių klasicizmo-istorizmo laikotarpio sodybų ansamblių Lietuvoje.

Kaip rašoma dvaro interneto svetainėje, dvaro sodybos pastatų architektūros formos atspindi Lietuvos architektūros stilių evoliuciją, pradedant klasicizmo stiliumi ir baigiant modernizmo architektūros formomis, pasireiškiančiomis rūmų interjere. Originalumu pasižymi oficinų akmens mūro liaudies statybos tradicijos ir klasicizmo stiliaus elementų sintezė, alaus daryklos ankstyvosios neogotikinės formos bei išraiškingi kumetynų, sargo namo – jau XIX a. II p. – istorizmo laikotarpio architektūros formų ieškojimai. Juose kūrybingai panaudotos skirtingos statybinių medžiagų jungtys, atkartotas Rokiškio Šv. Mato bažnyčios neogotikinis laiptuotų formų motyvas. 1905 m. pagal architektų K. Jankovskio ir P. Lilpopo projektą perstatyti rūmai yra meniniu požiūriu vieni vertingiausių istorizmo laikotarpio eklektinių dvarų rūmų pavyzdžių Lietuvoje.

Lydimi gido Petro Blaževičiaus keliaujame po ekspozicijos sales, kuriose nemažai eksponatų, pasakojančių apie vieną žymiausių šio miesto kūrėjų Tyzenhauzų giminę.

Tyzenhauzai – sena Vokietijos riterių giminė. Dalis jos riterių XII ir XIII a. sandūroje persikėlė į Padauguvį. Šios giminės pasirodymas šiaurės rytų Lietuvoje XVII a. pradžioje susijęs su Rokiškį valdžiusios kunigaikščių Krošinskių šeimos, valdžiusios  Rokiškį ir jo apylinkes nuo XVI a. pradžios, nusilpimu. 1633 metais, mirus Jurgiui Krošinskiui, Rokiškio dvaras pereina į Tyzenhauzų rankas.

Kalbant apie Tyzenhauzų giminę, verta prisiminti Sofiją de Šuazel Gufjė Tyzenhauzaitę (1790–1878) – pirmąją Lietuvos moterį rašytoją,  tapytoją ir filantropę Mariją  Pšezdeckienę Tyzenhauzaitę (1827–1890).

Rokiškio dvare galima susipažinti  su Rokiškio krašto ir dvaro istorija, pasigrožėti Liongino Šepkos drožiniais. Prieškalėdiniu laikotarpiu dvare savo rezidenciją įkuria Kalėdų senelis.

Muziejus yra parengęs įdomių edukacijų: „Slapta meilė. Karališkas šokoladas“, „Grafo Konstantino Tyzehauzo parkoteka“, „Jo didenybė Veidrodis“, „Arbatos valandėlė Rokiškio dvare“, „Ledinis dvaras“, „Svečiuose pas grafienę Mariją“, „Šventųjų kodai“, „Sūrio kelias“ ir kitos.

Rokiškio delikatesai ir degustacijos

Teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad pažintį su Rokiškiu pradėjome nuo pasimėgavimo šiame krašte gaminamais delikatesais kavinėje „Senas grafas“. Mus pasitikęs kavinės savininkas Algimantas Šablinskas pristato rokiškėnų gaminius, praturtinančius mūsų stalą, juos gaminančių įmonių veiklą, besiplečiančius gaminių eksporto ryšius. Tarp degustuojamų gaminių – įvairūs „Rokiškio sūrio“, Rokiškio mėsinės“ gaminiai, išskirtinio Laimutės Sadauskienės kepto šakočio iš grikių miltų. Vyno mėgėjai gali paragauti vyno, pagaminto iš pačiame šiauriausiame Lietuvos vynuogyne derančių lietuviškos veislės „Monika“ vynuogių ir „Roksalos“ vyno ūkio.

Užsukusius į Rokiškį „Senas grafas“ kviečia skaniai pavalgyti ir maloniai praleisti laiką. Beje, 1993 m. veiklą pradėjęs „Senas grafas“ yra ne tik lavinė. Ji tapo savitu miesto reiškiniu, nes tai – ir sporto klubas, skinantis pergales krepšinio, tinklinio aikštelėse, ir laisvalaikio klubas, su didžiuliu būriu bendraminčių dviračiais, baidarėmis, kalnų slidėmis. Ir, kaip teigiama šios kavinės interneto svetainėje, su „Senu Grafu“ užaugo ištisa karta.

Skanų maistą, malonų aptarnavimą ir jaukų laisvalaikio praleidimą siūlo šiemet devintąjį gimtadienį atšventęs šeimos restoranas „Pupelė“, pritaikytas žmonėms su judėjimo negalia ir draugiška mūsų augintiniams.

Ne tik skaniai pavalgyti jaukioje kavinės aplinkoje, bet užsisakyti maistą į šventei ar renginiui pasirinktą vietą kviečia „Henretos kavinukė“, mūsų grupę skaniai pamaitinusi Panemunėlyje.

Degustacijos stalas nuo mėsos, pieno, duonos gaminių lūžo Ilzenbergo dvare, už kurio susėdome po įdomaus pasivaikščiojimo su gidu Petru Blaževičiumi po dvaro parką, pasigrožėję visiškai naujai sukurtu rūmų interjeru.

Atkuriant senąsias dvarų tradicijas, čia plėtojama labai įvairi veikla nuo paukštininkystės, gyvulininkystės iki vynų, kurių galima paragauti užsisakius degustaciją, gamybos.

Jūžintų bendruomenė kviečia paragauti į kulinarinio paveldo sąrašus įrašytu keptiniu alumi.

Įspūdingais patiekalais ir jų pateikimu nustebino Salų dvaro restoranas. Čia galima pasilepinti skaniai pagamintu maistu, rengti dvaro aplinkoje šeimos ar kolektyvo šventes.

Karolina Baltmiškė