Rodikos Morari paroda – dovana Vilniui

Tautinių bendrijų namuose Lietuvos rumunų kultūros bendrijos „Dačija“ iniciatyva prieš mėnesį buvo atidaryta Rodikos Morari tapybos darbų paroda, skirta Vilniaus 700-ajam gimtadieniui.

„Gimiau ir augau Moldovoje. Mano gimtasis kaimas – už 70 kilometrų nuo Odesos. Ir dabar ten gyvena mano tėvai, močiutė. Aš ištekėjau už lietuvio, gyvenančio Kačerginėje, ir beveik prieš trejus metus pradėjau ten gyventi,– apie save pasakoja parodos autorė. – Piešiu nuo vaikystės. Mano vaikystėje nebuvo tokių priemonių, kokių yra dabar. Tad piešdavau ir ant popieriaus, ir ant medžio gabaliukų… Pastebėję mano talentą tėvai išleido mokytis į vaikų meno mokyklą. Baigusi vidurinę mokyklą, įstojau į Kišiniovo universitetą, kur studijavau interjero dizainą. Labai didelę įtaką mano gyvenimui turėjo universitete sutikti dėstytojai, kurie manyje įžvelgę talentą ragino neapleisti kūrybos.“

Šiandien tapyba Rodikos gyvenime ne tik savirealizacija, bet ir verslas. Jos paveikslus įsigyja ne tik Lietuvos, bet ir Italijos, Kipro, kitų šalių meno gerbėjai. „Aš neieškau pirkėjų, jie mane patys susiranda. Vieni apie mane sužino per parodas, nors jas kol kas rengiu tik Lietuvoje, kiti – per Facebook, kur sudedu savo darbų nuotraukas, – sako dailininkė. – Kačerginėje jaučiu didžiulę energiją, suteikiančią jėgų piešti be sustojimo. Nepiešiu vienu stiliumi. Man patinka eksperimentuoti, todėl neretai man sako, kad atrodo, jog paveikslai skirtingų žmonių tapyti. Man patinka tapyti skirtingai ir taip suteikti teigiamų emocijų tiek sau, tiek ir savo publikai.“

Rodikos Morari paveiksluose vyrauja gamta – dangus, žvaigždės. Pasak dailininkės, tam įtakos turi jos dabartinio gyvenimo sąlygos, kai aplinkui tik medžiai ir dangus. „Ir tai labai įkvepia. Net sapnuose matau, kaip aš skraidau virš debesų. Tai toks stiprus jausmas, kurio negaliu neperduoti savo kūryboje, – kūrybiniais išgyvenimais dalijasi Rodika. – Ne taip seniai po dviejų metų buvau išvykusi į Moldovą aplankyti savo artimųjų. Labai ryškiai pajutau peizažo pasikeitimą. Atrodo, Kačerginėje vienas pasaulis, o ten – jau visai kita planeta. Kai grįžau į Kačerginę, kurį laiką išgyvenau labai stiprias emocijas, kurios veržėsi net per mano sapnus. Per dvi savaites nutapiau penkiolika paveikslų. Tiesiog kažkas mano sieloje vyko. Gimtosios vietos man kėlė ir artumo, ir svetimumo pajautimą.“

Daugelyje Rodikos paveikslų – šviesos ir tamsos žaismas, atspindintis menininkės išgyvenimus. Juose – ir prisitaikymo Lietuvoje emocijos, ir prasidėjusio karo Ukrainoje atspindys. „Žinau, kad viskas pasibaigs, kad tamsa išsisklaidys ir ateis šviesa. Visada tikiu, kad nugalės šviesa“, – sako dailininkė.

Rodika Morari ne tik piešia, bet ir savanoriauja – ji į meno pasaulį veda Lietuvoje prieglobstį radusius vaikus iš Ukrainos, rengdama jiems kūrybinius užsiėmimus.

„Tai mano pirmasis susitikimas su šia autore ir linkiu menininkei sėkmės“, – per parodos atidarymą negęstančio kūrybingumo linkėjo Moldovos Respublikos ambasadorius J. E. Emil Druc. Dailininkę pasveikino ir Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ryšių su tautinėmis bendrijomis skyriaus vyriausioji specialistė Irma Rabcevičienė.

Apsilankymu kūrėją pagerbė ir Armėnijos, Kazachstano, Sakartvelo, Latvijos, Prancūzijos, Rumunijos, JAV ambasadų atstovai, Šventojo Sosto atstovas Apaštalinis Nuncijus arkivyskupas Petar Rajič, Seimo nariai.

Kaip atidarant parodą pažymėjo Lietuvos rumunų kultūros bendrijos „Dačija“ pirmininkė Lucia Bartkienė, parodos atidarymo diena pasirinkta neatsitiktinai – būtent 1990 metų gegužės 31 dieną Moldovos Aukščiausioji Taryba pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę.