Rita Petrauskaitė: kai balsas tampa istorija

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras džiaugiasi turėdamas solistę, kurios balsas jau daugelį metų džiugina publiką ir kuri įtaigiai kuria vis naujų herojų paveikslus. Rita Petrauskaitė, atlikusi daugiau kaip 30 vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose, šį kartą ryžtasi ypatingam išbandymui – monooperoje „Prima donna“. Ši Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vasario 13, 14 ir kovo 18, 27 d. rodoma premjera – ne tik muzikinis įvykis, bet ir emocinė kelionė į pagrindinės ir vienintelės šios operos herojės pasaulį, kuriame susipina balsas, moteriškumas, vidinė jėga ir trapumas. „Prima donna“ kalba apie balsą – tą, kuris girdimas ne tik scenoje, bet ir pasiekia sielą.

Apie pasiruošimą šiai ypatingai premjerai, kūrybinę discipliną, scenos magiją ir tylos reikšmę – pokalbis su Rita Petrauskaite, soliste, kurios balsas mus įkvepia tikėti meno galia.

Kaip jaučiatės rengdama savo pirmąjį vaidmenį monooperoje? Kokios emocijos Jums, kaip teatro primadonai, yra svarbiausios – galbūt šiame vaidmenyje atpažįstate save?

Rengdama šį naują vaidmenį jaučiuosi tarsi stovėčiau ant slenksčio – tarp jaudulio ir vidinės ramybės. Svarbiausios emocijos – tai atvirumas ir jautrumas, nes būtent jų reikalauja šis kūrinys. „Prima donna“ man artima tuo, kad tai pasakojimas apie balsą, kuris yra ne tik garsas, bet ir vidinis pasaulis, moters patirtis, trapumas bei jėga vienu metu.

Kodėl režisierė Rūta Bunikytė pasiūlė Jums atlikti šį vaidmenį?

Galbūt režisierė įžvelgė manyje šiam kūriniui reikalingą vidinį balansą tarp stiprybės ir pažeidžiamumo, o kartu – norą pasinerti į rizikingą, labai atvirą sceninę kelionę!

Ar pasiruošimas vaidmeniui monooperoje, kai scenoje esate tik Jūs, yra kitoks, palyginti su įprastais operos ar miuziklo vaidmenimis, kuriuos atliekate greta kolegų?

Darbo principai keičiasi – čia nėra partnerių, todėl visa dramaturginė energija sutelkta į mane. Reikia daug daugiau vidinės disciplinos, dėmesio ritmui, kvėpavimui, ištvermei. Tai kitoks iššūkis, labiau primenantis maratoną nei estafetę.

Ar galėtumėte papasakoti apie pagrindinės herojės charakterį – kas Jums joje įdomiausia ar sudėtingiausia?

Man svarbiausi yra šios herojės vidiniai prieštaravimai – ji stipri, bet pažeidžiama, kupina pasitikėjimo savimi, tačiau nuolat kovojanti su abejonėmis. Sudėtingiausia yra subtiliai perteikti tuos lūžius scenoje, kad jie skambėtų organiškai, ir parodyti žmogų anapus blizgesio.

Kaip manote, ką publika turėtų pasiimti iš „Prima donnos“ – kokią žinią ar emociją norite perteikti?

Norėčiau perteikti publikai, kad kiekvienas balsas – tai istorija. Spektaklis kviečia stabtelėti, atkreipti dėmesį į emocijas, kurios dažnai lieka užkulisiuose. „Prima donna“ yra kūrinys apie vidinę kelionę, pasitikėjimą savimi ir drąsą būti atviram: noriu perteikti šią universalią mintį.

Esate sukūrusi daug ir įvairių vaidmenų. Kurie iš jų ir kodėl Jums buvo ir yra svarbiausi?

Mano karjeroje yra nemažai vaidmenų, palikusių gilų pėdsaką, bet keli man yra ypatingi. Visų pirma – tai Undinės vaidmuo Antoníno Dvořáko operoje „Undinė“. Ši partija buvo itin svarbi, atskleidusi mano vokalinę brandą.

Kitas ypatingas vaidmuo – Mari Gaetano Donizetti operoje „Pulko duktė“. Tai linksmas, gyvybingas, tačiau kartu techniškai sudėtingas personažas, reikalaujantis ir balso ištvermės, ir sceninio žavesio. Jis leido man parodyti kitą – žaismingesnę – savo pusę.

Taip pat labai brangus yra Violetos vaidmuo Giuseppe’s Verdi operoje „Traviata“. Šio personažo drama yra tokia gili, kad kiekvieną kartą jį atlikdama jaučiu emocinį sukrėtimą. Tai vienas tų vaidmenų, kurie reikalauja ne tik vokalinių, bet ir vidinės brandos, tikro įsijautimo.

Šie vaidmenys man svarbūs ne tik kaip profesiniai pasiekimai – jie formavo mane kaip menininkę, stiprino pasitikėjimą savimi ir padėjo užmegzti artimą ryšį su publika.

Labai svarbi mano karjeroje buvo ir Indrė Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“. Šis personažas man artimas dėl kelių priežasčių. Visų pirma – tai lietuvių klasiko kūrinys, kurį atlikti laikiau garbe. Antra – Indrės charakteris yra nepaprastai daugiasluoksnis: tai moteris, gyvenanti tarp pareigos, jausmų ir lemtingų likimo posūkių. Įsijausti į jos dramą, perteikti jos vidinę kovą man buvo didžiulis meninis iššūkis.

Šis vaidmuo suteikė galimybę parodyti ne tik balso galimybes, bet ir emocinę brandą – jis pareikalavo subtilaus vokalinio niuansavimo ir gilaus aktorinio išgyvenimo. Indrė man tapo tarsi simboliu – ji priminė, kokia universali yra opera: joje telpa ir lietuviška istorija, ir bendražmogiški jausmai, paliečiantys kiekvieną klausytoją.

Kaip ruošiatės sudėtingiems vaidmenims, kuriuose vokalinio atlikimo meistriškumą reikia derinti su aktoriniais iššūkiais?

Ruošdamasi visada pradedu nuo muzikinio teksto ir vokalinės partijos analizės – išsiaiškinu melodinę liniją, kvėpavimo logiką, techninius reikalavimus. Tik tada, kai balsas jau jaučiasi tvirtai, galiu visą dėmesį skirti aktorystei.

Labai svarbu man yra ir personažo psichologija – stengiuosi įsigilinti į jo aplinkybes, santykius su kitais veikėjais, emocines būsenas. Dažnai skaitau literatūrinį kūrinio šaltinį, analizuoju libretą, kalbuosi su režisieriumi, kad galėčiau sukurti kuo autentiškesnį charakterį.

Repeticijų metu jungiu abu aspektus – vokalą ir vaidybą. Ieškau, kaip emocija keičia balso spalvą, o balsas – veikėjo jausmus. Kartais prireikia ir papildomo pasiruošimo: fizinio lankstumo, sceninio judesio pratybų, net psichologinės vidinės praktikos, kad scenoje likčiau organiška.

Man sudėtingiausi vaidmenys yra tie, kurie reikalauja ir didžiulės techninės kontrolės, ir visiško emocinio atsivėrimo. Bet būtent jie suteikia didžiausią džiaugsmą, nes leidžia perteikti žiūrovui ne tik gražią muziką, bet ir tikrą žmogaus istoriją.

Kokia Jūsų darbo kasdienybė – kiek laiko skiriate repeticijoms, vokalo lavinimui, vaidmens analizei?

Mano kasdienybė yra labai disciplinuota. Kiekvieną dieną skiriu laiko vokalo treniruotėms – tai mažiausiai valanda ar pusantros balso apšilimui, techninių pratimų ir naujos medžiagos įsisavinimui. Be to, nuolat dirbu su kalba, tekstu, nes kiekviena opera turi savo muzikinę ir kalbinę specifiką.

Repeticijoms teatre paprastai skiriu kelias valandas per dieną – tai priklauso nuo pasiruošimo intensyvumo ir artėjančių premjerų. Jose deriname viską: nuo ansamblio ir orkestro skambesio iki mizanscenų.

Dar yra sceninė dramaturgija – personažo analizė, judesio, emocijų paieška. Dažnai skiriu tam atskirą laiką namuose: skaitau libretą, gilinuosi į veikėjo psichologiją, apmąstau režisieriaus pastabas.

Visa tai reikalauja daug valandų, todėl labai svarbi ir balso higiena bei poilsis – be jų neįmanoma kokybiškai dirbti. Mano dieną sudaro balso treniruočių, sceninių repeticijų ir vidinio pasiruošimo derinimas. Tai nėra darbas nuo aštuonių iki penkių – tai gyvenimo būdas.

Ką labiau mėgstate – operą, operetę, miuziklą ar koncertinius pasirodymus?

Kiekvienas žanras turi savo žavesio. Klasikinė opera man yra pati brandžiausia ir sudėtingiausia – joje turi susidoroti su didžiausiais vokaliniais ir emociniais iššūkiais. Ji leidžia man tobulinti techniką ir gilintis į personažų psichologiją.

Operetė ir miuziklas artimi dėl kitos priežasties – juose daug judesio, sceninio žaismingumo, galima daugiau improvizuoti, lengviau užmegzti tiesioginį ryšį su publika.

Koncertiniai pasirodymai – tai ypatingas formatas, nes juose lieku tik aš, muzika ir klausytojas. Čia labai aiškiai jaučiasi publikos reakcija, todėl kiekvienas koncertas tampa lyg gyvas dialogas.

Jeigu reikėtų rinktis, opera turbūt išliktų širdies pagrindu, bet man labai svarbu neprarasti ir kitų žanrų – jie praturtina, leidžia būti universalesnei, gyvai reaguoti į sceną ir žiūrovus.

Koks Jūsų santykis su režisieriais – kaip susitariate dėl interpretacijos, ar dažnai siūlote savo idėjas?

Santykis su režisieriais man yra labai svarbus – visada stengiuosi jį grįsti pagarba ir atvirumu dialogui. Režisierius mato kūrinio visumą, todėl jo vizija man yra pagrindas. Aš ateinu į repeticijas pasiruošusi klausytis, priimti jo idėjas ir kartu ieškoti sprendimų.

Tuo pačiu tikiu, kad atlikėjas privalo būti aktyvus kūrybos dalyvis. Kai pajuntu, kad personažui galėtų tikti tam tikras judesys, emocijos atspalvis ar net balso spalvos pokytis, visada pasidalinu savo mintimis. Dažnai tokios diskusijos praturtina vaidmenį – režisieriaus sukurtą dramaturginę viziją užpildau, remdamasi savo scenine patirtimi.

Man labai svarbu, kad galutinis rezultatas būtų bendras kūrinys, o ne vieno žmogaus diktatas. Kuo labiau scenoje pavyksta sukurti pasitikėjimu grįstą komandą, tuo gyvesnis ir tikresnis būna spektaklis. Man patinka, kai režisierius leidžia atlikėjui turėti erdvės kūrybai, bet kartu išlaiko aiškią kryptį – tada gimsta geriausi rezultatai.

Ar Jums svarbūs dirigentas, kolegos, su kuriais dirbate?

Taip, labai svarbūs. Dirigentas man yra tarsi pagrindinis atramos taškas – jis sujungia orkestrą, chorą ir solistus į vieną visumą. Man svarbu jausti jo pulsą, kvėpavimą, energiją. Kai tarp dirigento ir solisto atsiranda pasitikėjimas, tada atsiveria galimybė scenoje jaustis laisvai ir net improvizuoti.

Kolegos scenoje – tai lyg partneriai šokyje. Kiekvienas jų įneša savo energiją, charakterį, ir tik iš tikro bendravimo gimsta gyvas spektaklis. Man yra tekę patirti, kad vieno žvilgsnio, prisilietimo ar net balso spalvos pakitimo užtenka, kad scenoje užsimegztų nauja emocija – tai įmanoma tik tada, kai kolegos pasitiki vieni kitais.

Mano požiūriu, atlikėjo darbe labai svarbus ansamblinis jausmas – nors esame solistai, tikra magija įvyksta tik tada, kai visi – dirigentas, orkestras, choras, partneriai – tampa viena kūrybine banga.

Kaip pati vertinate savo balsą ir jo vystymą per daugelį metų – ar buvo momentų, kai turėjote keisti techniką ar stilių?

Savo balsą vertinu kaip nuolat kintantį ir tobulėjantį instrumentą. Stengiuosi labiau pažinti jo galimybes, niuansus ir ribas. Tai reiškia ne tik technikos stiprinimą, bet ir savęs stebėjimą – kada balsas jaučiasi tvirtas, o kada reikia daugiau poilsio ar korekcijų.

Per daugelį metų tikrai buvo momentų, kai reikėjo keisti techniką ar prisitaikyti prie stiliaus. Pavyzdžiui, ruošiantis sudėtingiems dramatiškiems vaidmenims, teko gilinti kvėpavimo kontrolę, balso spalvų niuansavimą, kad galėčiau išlaikyti intensyvumą visos operos metu. Kitais atvejais, koncertuose ar kamerinėje muzikoje, reikėjo labiau orientuotis į subtilų, intymų skambesį.

Man labai svarbu, kad balsas būtų tiek technikos, tiek emocijų instrumentas – tik tuomet galiu autentiškai perteikti personažo jausmus. Toks nuolatinis balso stebėjimas ir koregavimas leidžia jam augti kartu su manimi ir mano menine patirtimi.

Kaip manote, kas daro solistą ypatingą – tik balsas, ar reikia kai ko daugiau?

Be abejo, balsas yra pagrindinis instrumentas. Tačiau labai svarbus yra visas profesinių savybių kompleksas: gebėjimas suprasti personažą, jausti sceną, dirbti su dirigentu ir kolegomis, išlaikyti discipliną repeticijose ir koncertuose, valdyti stresą, rūpintis balsu bei kūnu.

Be to, svarbus yra emocinis intelektas – gebėjimas jausti publiką, prisitaikyti prie kolegų, perteikti istoriją taip, kad ji paliestų žmones.

Ar turite vokalo autoritetų arba menininkų, kurie Jus įkvepia? Kas prisidėjo formuojant Jūsų stilių ir balsą?

Turiu daug vokalo autoritetų, kurie mane įkvepia: tiek legendinės operos solistės, tiek šiuolaikiniai atlikėjai, kurių balso spalvos, frazavimo subtilumas ar sceninė charizma man labai imponuoja. Stebėdama juos mokausi ne tik technikos, bet ir to, kaip scenoje galima perteikti emociją, energiją, istoriją.

Mano stilius ir balsas formavosi per daugelį metų – tai derinys tarp mokytojų, režisierių, dirigentų patarimų ir asmeninės patirties scenoje. Kiekvienas vaidmuo, kiekviena repeticija man padėjo suprasti, kaip balso technika gali susijungti su aktoriniu įsijautimu, kaip mano kuriamas personažas paveikia balso skambesį, ir išmokta vokalinė partija netikėtai atgyja visai kitomis tembrinėmis spalvomis. Kaip balsą naudoti ne tik garsui, bet ir istorijai perteikti.

Be to, labai svarbi yra ir nuolatinė stebėsena bei savianalizė – klausausi savo įrašų, analizuoju, ką galėčiau patobulinti. Visa tai padeda man ne tik išlaikyti balso formą, bet ir augti kaip menininkei, kuriančiai autentišką atlikimą.

Kas Jums yra didžiausia sėkmė scenoje – apdovanojimai, publikos emocija, kas nors kitka?

Dainininko kelias yra ir lengvas ir sunkus vienu metu. Žiūrint, ko pats sieki ar ko nori pasiekti. Titulai yra puiku, bet pati didžiausia sėkmė yra ta, kai tu būdamas scenoje, atlikdamas vieną ar kitą vaidmenį įtikini žiūrovą, jį pravirkdai, ar prajuokini, o gal priverti susimąstyti. Kai užgauni žiūrovo širdį ir palieti jo sielą. Visi vaidmenys ar atliekamos partijos pareikalauja iš tavęs daugiau ar mažiau energijos ir psichofizinių pastangų, visada į scena privalai žengti su tam tikra žinia ir didžiuliu užsidegimu. Todėl reikia stengtis būti puikios vokalinės, fizinės ir psichinės formos. Ne visada taip pavyksta, kaip norėtum, kad būtų. Kartais patiriame ir nesėkmių, tuomet prireikia jėgų atsistatyti ir nepalūžti. Bet tokiais momentais stiprini savo charakterį, keliesi ir vėl eini į priekį. Tikroji sėkmė yra tada, kai parklupęs sugebi atsistoti ir vėl eiti į priekį.

Kaip suderinate intensyvų profesinį gyvenimą su asmeniniu laiku – ar turite hobių, kurie padeda atsipalaiduoti ir susikaupti?

Muzikinis gyvenimas yra tarsi nuolatinė kelionė – repeticijos, koncertai, pasiruošimas scenai, čia kunkuliuoja energija, emocijos, viskas intensyvu. Todėl man buvo labai svarbu atrasti erdvę, kurioje galėčiau atsikvėpti, atkurti vidinę tylą. Atradau bitininkystę. Bitės man – tai mažosios mokytojos. Jos moko kantrybės, harmonijos ir ypatingo jautrumo aplinkai. Stebint jų darnų darbą, supranti, kad viskas turi savo ritmą, savo laiką. Tas suvokimas labai praverčia ir scenoje – muzikoje juk taip pat svarbus ritmas, įsiklausymas ir jautrumas.

Galėčiau pasakyti, kad bitininkystė man yra ne tik hobis, bet ir meditacija. Ji sugrąžina prie esminių dalykų: ramybės, pusiausvyros, paprastumo. Grįžusi prie muzikos po buvimo su bitėmis, jaučiuosi emociškai švaresnė, labiau susitelkusi, pasiruošusi perteikti muziką iš tikrojo vidinio šaltinio.

Kokia Jūsų pagrindinė gyvenimo taisyklė, kurios stengiatės laikytis?

Gyventi taip, kad išliktum ištikimas savo vidiniam balsui – tai mano svarbiausia taisyklė. Būti nuoširdžiai, dėkoti už kiekvieną akimirką ir saugoti harmoniją tarp kūrybos ir tylos. Tik tada galiu jausti pilnatvę ir dalintis ja su kitais.

Žaneta Skersytė

——————-

Rita Petrauskaitė

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė. Sukūrė pagrindinius soprano vaidmenis operose: Undinė (Antoníno Dvořáko Undinė), Mari, Adina (Gaetano Donizetti Pulko duktė, Meilės eliksyras), Indrė (Eduardo Balsio Kelionė į Tilžę), Dona Anna, Siuzana (Wolfgango Amadeus Mozarto Don Žuanas, Figaro vedybos), Džilda, Violeta (Giuseppe’s Verdi Rigoletas, Traviata), Rozina (Gioacchino Rossini Sevilijos kirpėjas), Ponia Flut (Otto Nicolai Vindzoro šmaikštuolės), Esmeralda (Zigmaro Liepinio Paryžiaus katedra), Serpina (Giovanni Battista Pergolesi Tarnaitė ponia), Belinda (Henry Purcello Didonė ir Enėjas), Injoldas (Claude’o Debussy Pelėjas ir Melisanda). Petrauskaitė yra viena iš nedaugelio Klaipėdos solistų, kviečiamų atlikti vaidmenis pagrindinėje Lietuvos operos scenoje – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Čia ji parengė Iljos vaidmenį Mozarto operoje Idomenėjas ir Sapnų mergaitės bei Šaukiančios merginos vaidmenis Onutės Narbutaitės operoje Kornetas.

Rita Petrauskaitė sukūrė ryškių operečių vaidmenų: Kunigunda (Leonardo Bernsteino Kandidas), Andželė Didjė (Franzo Leharo Grafas Liuksemburgas), Violeta Kavalini (Imre’s Kálmáno Monmartro žibuoklė), Adelė, Franciska Kaljari (Johanno Strausso Šikšnosparnis, Vienos kraujas) ir kt.

Solistė yra parengusi kamerinės muzikos programų, dalyvavo koncertiniuose stambos formos žanro kūrinių atlikimuose. Svarbiausios Petrauskaitės parengtos oratorijų partijos: Mergelė, Margarita (Arthuro Honeggerio Žana d’Ark ant laužo), Angelas, Berniukas (Felixo Mendelssohno Elijas), sopranas (Johanno Sebastiano Bacho Kalėdų oratorija), sopranas (Gabrielio Fauré Rekviem) ir kt.

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto absolventė. 2002 m. dalyvavo Veros Scammon dainininkų konkurse JAV ir tapo finalininke. Nuo 2009 m. bendradarbiauja su vokalo pedagoge prof. Barbro Marklund–Pētersone (Norvegija). 2012 m. solistei buvo suteiktas meno kūrėjo statusas.

Ilgametė kūrybinė bičiulystė sieja Ritą Petrauskaitę ir Klaipėdos kompozitorių Alvidą Remesą. Petrauskaitė pirmoji atliko soprano partiją kompozitoriaus Jubiliejinėse Šv. Mišiose, skirtose M. K. Čiurlionio 130-osioms gimimo metinėms pažymėti. Jai skirta aukšto soprano partija Remesos Simfonijoje Nr. 7 Assumptiones.

2008 m. Petrauskaitė pelnė Klaipėdos miesto apdovanojimą Padėkos kaukė Metų aktorės nominacijoje bei nominuota Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui už Deizės vaidmenį Paulio Abrahamo operetėje Balius Savojoje.

2019 m. solistė buvo nominuota Padėkos kaukei už Kunigundos vaidmenį Bernsteino operetėje Kandidas, 2020 m. – už Indrės vaidmenį Balsio operoje Kelionė į Tilžę bei Donos Annos vaidmenį Mozarto operoje Don Žuanas.