Rimutė Grušienė: lietuvių kalba per 100 metų tapo didžiausiu tautos pasiekimu

Rimutę Grušienę sveikina Šakių rajono meras Edgaras Pilypaitis.

Lietuvių kalbos dienų 2022 sostinė – Šakiai – turi tradiciją per Tarptautinę gimtosios kalbos dieną daugiausiai lietuvių kalbai nusipelniusiems krašto žmonėms iškilmingai įteikti vardinę Jono Augustaičio statulėlę „Raidė A“. Šiemet statulėlė už išskirtinę pagarbą ir atsidavimą kalbai, įkvepiantį darbštumą ir išmonę, ilgametį profesionalų triūsą įteikta Šakių rajono savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų vyriausiajai specialistei (kalbos tvarkytojai) Rimutei Grušienei.

Rimute, kas Jums yra lietuvių kalba?

Gimtoji kalba man – ne tik taisyklių rinkiniai, ne tik bendravimo priemonė, būdas atskleisti, išreikšti save, bet vertybė, kurią turime puoselėti kiekvienas. „Stipriausiu pamatu tautos, pirmiausiu jos ramsčiu yra prigimtoji kalba“,– sakė dr. Vincas Kudirka. Gimtoji kalba, manau, yra neatskiriama kiekvieno žmogaus savasties dalis.

Kada ir kaip susidomėjote lituanistika?

Labai mėgau skaityti, knygos man buvo, ir dabar yra, didžiausia sielos atgaiva, geriausias poilsis. Mokykloje lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė šviesaus atminimo mokytoja Virginija Kurtinaitienė. Ji skatino mane dar labiau pamilti gimtąją kalbą, džiaugėsi mano kūrybiniais bandymais – eilėraščiais, scenarijais. Baigusi vidurinę mokyklą, jau žinojau, kad mano gyvenimas bus susietas su lituanistika, pasirinkau studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute.

Kuo ypatingas kalbos tvarkytojo darbas savivaldybėje?

Valstybinės kalbos įstatymo priežiūrą vykdo Valstybinė kalbos inspekcija, savivaldybėse – jų kalbos tvarkytojai. Siekdama, kad būtų užtikrintas valstybinės kalbos taisyklingumas, tikrinu įmones, įstaigas ir organizacijas, visuomenės informavimo priemones, derinu viešųjų užrašų bei reklamos projektus, savivaldybėje rengiamus lankstinukus, informacinius pažintinius leidinius, savivaldybės tinklalapyje skelbiamą informaciją. Taip pat derinu savivaldybės tarybos sprendimų ir kitų savivaldybės institucijų rengiamų teisės aktų projektus kalbos taisyklingumo požiūriu, konsultuoju savivaldybės administracijos padalinių įmonių, įstaigų, organizacijų darbuotojus kalbos kultūros klausimais. Veiklos yra labai daug, norisi, kad dokumentai būtų rengiami taisyklingai, be klaidų.

Šiais metais sukanka 100 metų, kai pirmą kartą lietuvių kalba pripažinta valstybine tą nuostatą paskelbiant Konstitucijoje. Kuo kalbai svarbus šis pripažinimas tais laikais ir kaip tai atsiliepia šiandienai?

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje lietuvių kalbą pripažinus valstybine, jos vartojimas buvo įtvirtintas visose viešojo gyvenimo srityse. Lietuvių kalba buvo kodifikuota, susiformavo bendrinės kalbos stiliai, galintys patenkinti mokslo, administravimo, spaudos poreikius. Taisyklingos kalbos reikalavimai buvo privalomi visiems valstybės tarnautojams. Lietuvių kalba nukentėjo 1940 metais, kai valstybinės kalbos samprata buvo panaikinta, lietuvių bendrinės kalbos raidą paveikė vykdoma rusinimo politika, ypač aktyviai stengtasi lietuvių kalbą išstumti iš valstybės oficialaus gyvenimo. 1988 m. lapkričio 18 d. lietuvių kalbai grąžintas valstybinės kalbos statusas, 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija teisiškai įvertino valstybinį lietuvių kalbos statusą, 1995 m. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas, įteisinantis valstybinės kalbos vartojimą viešajame šalies gyvenime. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra akcentavęs, kad „lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija; lietuvių kalba saugo tautos tapatumą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldos įstaigų veikimą; valstybinė kalba – bendrinė lietuvių kalba – yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė“.
Vadinasi, žingsnis po žingsnio per 100 metų mūsų gimtoji lietuvių kalba, įveikusi visas kliūtis ir sunkumus, šiandien yra didžiausias tautos pasiekimas.

Šakių rajoną galime vadinti bendrinės lietuvių kalbos lopšiu, nes čia savo kelią pradėjo lietuvių kalbos normintojas Jonas Jablonskis. Šiandien yra sakančių, kad lietuvių kalbai norminimas jau nereikalingas, kad ji jau pakankamai užaugusi ir gali gyvuoti savarankiškai.

Bendrinė lietuvių kalba yra dar palyginti jauna, jai tik šiek tiek daugiau nei šimtas metų. Šalyse, kur bendrinės kalbos istorija skaičiuojama ne vienu šimtmečiu, kalbos norminimas nėra toks aktualus, ten kalbos sistema jau nusistovėjusi. O Lietuvoje yra kitaip, čia net nėra daug tokių žmonių, kurie galėtų pasakyti, kad jų gimtoji kalba – bendrinė lietuvių kalba. Nemažai Lietuvos gyventojų iš tėvų pirmiausia išmoko kalbėti tarmiškai, o bendrinę kalbą mokėsi vėliau – mokykloje. Todėl, manyčiau, būtina bendrinę lietuvių kalbą prižiūrėti ir stiprinti, ieškoti kuo geresnių jos vidinių raiškos galimybių įvairiose gyvenimo srityse: moksle, žiniasklaidoje, versle, politikoje, kultūroje. Kalba dar nėra pakankamai užaugusi, kad galėtų gyvuoti savarankiškai.

Dabartinė jaunoji visuomenės karta, išaugusi laisvoje šalyje, veikiama vakarietiškos populiariosios kultūros, kitaip vertina pamatines vertybes, taip pat ir kalbą. Tai, kad keičiantis kartoms, keičiasi ir jų kalbiniai įpročiai, nieko nestebina. Kalba yra gyvas organizmas, ji kinta, ir tai yra normalu. Technologijos vystosi, į mūsų kalbą atėjo ir ateis daug naujų žodžių, bet dėl to ji neturėtų tapti skurdesnė, kaip tik nauji žodžiai ateina tam, kad praturtintų mūsų žodyną, o ne jį prastintų.

Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolina Baltmiškė