Rimantė Šalaševičiūtė: tik nepakantumas ir viešumas užkardys seksualinius nusikaltimus prieš vaikus

Lietuvos visuomenė, kaip rodo naujausios LRT paskelbtos „Baltijos tyrimų“ apklausos duomenys, vienu klausimu yra labai vieninga – daugiau kaip devyni iš dešimties gyventojų yra įsitikinę, jog Lietuvoje turėtų atsirasti teistų už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus asmenų registras.

Ekspertai kategoriški: seksualinių nusikaltėlių registras galėtų sustiprinti saugumą bei turėtų prevencinį poveikį.

Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė kartu su kolegėmis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos nare Aušrine Norkiene bei Mišrios Seimo narių grupės atstove Rita Tamašuniene pateikė Seimui įstatymo projektą, kuriuo būtų sukuriamas seksualinių nusikaltėlių registras ir tokių nusikaltimų rizikos žemėlapis. Įstatymo pataisos įstrigo Teisės ir teisėtvarkos komitete – klausimui padaryta pertrauka.

LVŽS šešėlinė Vyriausybė, susipažinusi su naujaisiais duomenimis bei ekspertų vertinimais, dar birželio pabaigoje nutarė pritarti LR Seimo LVŽS frakcijos narių parengtam ir įregistruotam Asmenų, įtariamų ar nuteistų už lytinius nusikaltimus, užkardymo įstatymo projektui bei įpareigoti LVŽS frakciją Seime inicijuoti plačios apimties parlamentinių frakcijų diskusiją dėl tokio įstatymo projekto tobulinimo ir priėmimo Seime užtikrinimo 2023 m. rudens Seimo sesijos metu.

Pokalbis su Seimo nare Rimante Šalaševičiūte, dar birželį parlamente inicijavusia apskritojo stalo diskusiją dėl seksualinių nusikaltėlių registro.

 Diskusijoje minėjote, jog jau antras dešimtmetis, kai Jums tenka dirbti su šia problema. Kokia buvo proceso pradžia?

Taip, tai tikrai labai ilgas procesas. Kaip atsirado šis Asmenų, įtariamų ar nuteistų už seksualinius nusikaltimus, užkardymo įstatymo projektas? Apie šią vaikų seksualinio išnaudojimo problemą ėmėme kalbėti ir imtis veiksmų seniai. Pradžia buvo dar 2008 m. Tąsyk Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga atliko tyrimą visuose vaikų globos namuose. Buvo apklausta per pusketvirto tūkstančio vaikų, nedalyvaujant auklėtojams ar darbuotojams, kad nedarytų įtakos atsakymams. Apklausose tada dalyvavo psichologai. Galiu pasakyti, kad vaikai, nors tada dar nebuvo priimta viešai apie tokias problemas kalbėti, gan atvirai atsakinėjo į klausimus. Rezultatas – apie 5 proc. apklaustų vaikų prisipažino, kad buvo seksualiai išnaudojami, didžiausia jų dalis išnaudojami pačios artimiausios aplinkos: tėvų, patėvių, senelių, brolių, pusbrolių… Tos apsklausos rezultatai parodė, kad seksualinis smurtas vaikų atžvilgiu egzistuoja, tačiau apie jį kalbėti, aiškintis jo priežastis ir ieškoti sprendimo būdų vengiama. Nors buvo pateikta rekomendacijų įvairioms institucijoms, tačiau esminių pokyčių tuomet valstybėje neįvyko, daugelis rekomendacijų liko neįgyvendinta.

Konkrečiai dėl registro, dabar keliančio tiek aistrų, sudarymo iniciatyva kilo Kristinai Mišinienei, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovei. Tuo metu viešąją erdvę sudrebino skandalas Viešvilės globos namuose. Įstaigos direktorius, kuris, beje, tuo metu buvo ir Lietuvos vaikų globos namų asociacijos prezidentas, seksualiai išnaudojo globotinius – berniukus. Prasidėjus tyrimui, buvęs direktorius kreipėsi į Užimtumo tarnybą ir pareiškė pageidaująs dirbti su vaikais.

Ši istorija parodė, kad būtina imtis kardinalių veiksmų. Dabar sugrįžtame prie senų darbų. Šia tema smarkiai darbavomės nuo 2017 iki 2020 metų imtinai. Išties buvo daug visko: diskusijų, susitikimų, net surengta konferencija, į kurią atvyko Lenkijos Teisingumo ministerijos atstovai bei teisėjai, rengę Lenkijos lytinių nusikaltėlių registrą, buvo padaryta nemažai darbų, priimta biurokratinių sprendimų. Tačiau ir tuomet proveržio nebuvo, veiksmas įstrigo.

Kodėl būtent dabar šis įstatymo projektas tapo labai aktualus?

Dabartinė situacija, kai didėja seksualinių nusikaltimų prieš vaikus skaičius, kelia didžiulį nerimą. Tai pripažįsta ir Vidaus reikalų ministerija. Vidaus reikalų ministrės A. Bilotaitės tarptautinėje nuotolinėje konferencijoje „Kaip apsaugoti vaikus nuo seksualinio išnaudojimo?“ pateikti duomenys yra iškalbingi. Pristatydama vaikų seksualinio išnaudojimo Lietuvoje situacijos apžvalgą, ikiteisminių tyrimų dėl vaikų seksualinio išnaudojimo ypatumus, teismų praktiką šioje srityje, aptardama švietimo ir prevencijos klausimus, ministrė teigė, jog per pastaruosius trejus metus 957 Lietuvos vaikai pripažinti nukentėjusiais nuo įvairaus pobūdžio seksualinių nusikaltimų. 42 proc. seksualinį smurtą patyrusių vaikų nukentėjo nuo artimo žmogaus – tėvo, mokytojo, motinos sugyventinio, brolio ar globėjo. 48 proc. seksualinio pobūdžio nusikaltimų sudaro disponavimas pornografiniu vaizdo turiniu su vaikais. Ministrė pripažino, kad smarkiai auga internetinių seksualinių nusikaltimų prieš vaikus skaičius. Tai tampa itin opi problema.

A. Bilotaitės teigimu, šiuo metu Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre yra 2 643 asmenys, pirmosios instancijos teismų nuteisti už seksualinio pobūdžio nusikaltimus. Ji pabrėžė, kad įstaigoms, kurios dirba su vaikais, yra numatyta prievolė priimant naują darbuotoją į darbą pasitikrinti, ar jis nėra įtariamas ar baustas už seksualinio pobūdžio nusikaltimus. Tačiau tuo pačiu ji pripažino, kad įstaigos to neatlieka, prievolė nevykdoma ir niekas to nekontroliuoja.

Taigi akivaizdu, kad būtina imtis dar griežtesnių priemonių, siekiant sustabdyti seksualinį smurtą prieš vaikus.

Kokių tikslų siekiama seksualinių nusikaltėlių registru? Kaip jis turėtų veikti?

Nuo 2008 m. matome, kad vaikų seksualinis išnaudojimas žinomas visoms institucijoms ir jų pareigūnams. Tačiau problemas spręsti trukdo formalus ir biurokratinis požiūris. Tai lemia vis blogėjančią situaciją. Akivaizdu, kad viltis vien vaikų švietimu ar prevencija nebegalima, reikia priimti naujus sprendimus, kad asmenys, seksualiai išnaudojantys vaikus, suprastų, jog jie bus matomi ir žinomi, būtinos priemonės užkardyti tokius nusikaltimus.

Todėl įstatymo projekte siūloma seksualinius nusikaltimus padariusius asmenis kontroliuoti net ir jiems atlikus bausmę. Kaip viena iš kontrolės formų yra siūlomas seksualinių nusikaltėlių registro kūrimas ir duomenų iš registro apie nusikaltimus padariusius asmenis ir galimas rizikas, susijusias su buvimu laisvėje, teikimas.

Noriu pabrėžti, kad šiuo metu Lietuvoje nėra atskiro įstatymo, kuris detaliai reglamentuotų įtariamų ar nuteistų asmenų kontrolės priemones, be to, nenumatyta atsakomybė darbdaviams (fiziniams ir juridiniams asmenims) už nevykdymą pareigos sudarant darbo sutartį, kai darbas susijęs su vaiko laisvalaikiu, auklėjimu, švietimu, gydymu ar priežiūra, patikrinti, ar asmuo nėra teistas už seksualinius nusikaltimus, teisės aktais nereglamentuota nusikalstamų veikų žemėlapio steigimo ir tvarkymo tvarka.

Seimui svarstyti pateiktame Asmenų, įtariamų ir nuteistų už seksualinius nusikaltimus, užkardymo įstatymo projekte siūlome sukurti konkrečias priemones. Turėtų būti sudarytas seksualinių nusikaltėlių registras. Jis būtų iš dviejų atskirų registrų: ribotos prieigos registro ir viešojo registro. Įstatymo projekte numatyta darbdavių ir kitų juridinių ir fizinių asmenų, susijusių su nepilnamečių auklėjimu, švietimu, gydymu ar priežiūra, prievolės bei ypatingų seksualinio nusikalstamumo rizikos vietų nustatymo žemėlapis. Registre pateikiama išsami informacija apie tokio asmens teistumą (teistumus), taip pat informacija apie bausmių vykdymą ir užbaigimą. Be to, į Registrą bus įtraukta informacija apie dabartinę į Registrą įrašyto asmens gyvenamąją vietą. Dabar rengiamoje įstatymo antroje redakcijoje siūlome skelbti ir tokių asmenų nuotraukas. Tai būtų itin svarbu užkardant galimus nusikaltimus.

Kokia kitų šalių patirtimi remiatės, teikdami šį įstatymo projektą?

Turime suprasti, kad seksualiniai nusikaltimai tampa vis didesne problema ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje šalių. Jos drąsiai imasi įvairių apsaugos veiksmų nuo seksualinių nusikaltimų prieš vaikus. Akivaizdu, kad tokių nusikaltėlių nustatymas ir nubaudimas yra labai svarbu, nes seksualinis išnaudojimas ir seksualinė prievarta yra labiausiai vaiką žalojantis suaugusio asmens nusikalstamas elgesys, turintis ilgalaikį poveikį nukentėjusiam ir jo artimiesiems. Juo labiau, kaip rodo skaudi patirtis, seksualinę prievartą vaikai gali patirti ne tik jiems artimoje aplinkoje, bet ir mokyklose, darželiuose, vaikų globos namuose, asmens sveikatos gydymo įstaigose. Privalome įsisąmoninti, kad vaikų apsauga nuo seksualinio išnaudojimo – esminis prioritetas.

Žinoma, kad mes išnagrinėjome kitų šalių patirtį. Kai kuriose Europos valstybėse (pvz., Lenkijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje (Anglijoje ir Velse, Škotijoje, Šiaurės Airijoje) yra sukurti specialūs lytinius nusikaltimus padariusių asmenų registrai, tarp jų ir viešieji, kuriuose sukauptą informaciją gali naudoti teisėsaugos institucijos ir veiklą, susijusią su vaikų ugdymu ar priežiūra, vykdantys subjektai, tarp jų ir viešieji, kurie prieinami visuomenei. Daugelyje Europos valstybių asmenims, kurie yra padarę lytinius nusikaltimus, draudžiama užimti pareigas, kurioms būdingas nuolatinis kontaktavimas su vaikais. Nustatomi ir tam tikri specialūs įpareigojimai, pavyzdžiui, informuoti policiją apie savo gyvenamąją vietą ar draudimas lankytis tam tikrose vietose. Kai kuriose ne Europos valstybėse yra įdiegti viešai prieinami registrai (pvz., Jungtinėse Amerikos Valstijose, Maldyvuose, Pietų Korėjoje, Bermuduose). Atitinkamai vienų nuteistųjų duomenys yra viešai skelbiami, kitų duomenų prieinamumas yra ribojamas. Australijoje nėra įdiegta nacionaliniu lygmeniu, tačiau egzistuoja atskirose valstijose.

Nors visuomenė kone sutartinai remia Jūsų idėją, yra institucijų, kurios atkakliai prieštarauja siūlomam seksualinių nusikaltėlių registrui. Kaip Jūs tai vertinate?

Manau, kad žmonės, į savo ateitį žvelgdami iš gyvenimiškos patirties pozicijos, intuityviai suvokia, kas yra iš tiesų svarbu ir kam reikia teikti prioritetą. Labai svarbu apsispręsti, kieno interesų pusėn stosime. Kažkodėl pas mus neretai į pirmą vietą iškeliamos nusikaltėlių ar pavojingų liguistų potraukių turinčių asmenų teisės, dangstoma(si) asmens duomenų apsaugos skraistėmis. Tačiau užmirštama tai, kas skaudžiausia, tai, ką patyrė seksualinių nusikaltimų aukos, vaikai, kokią traumuojančią patirtį jie perneša į tolesnį gyvenimą.

Liepos mėnesį mano iniciatyva surengtame dar viename pasitarime, kuriame dalyvavo įvairių suinteresuotų institucijų ir organizacijų atstovai, jau visų jų atstovai sutarė, kad viešas registras, prevenciniais tikslais skelbiant ir asmenų nuotraukas, yra būtinas.

Atsižvelgiant į Seimo Teisės departamento išvadas, patikslinta įstatymo formuluotė, kad jis skirtas tik asmenims, įtariamiems ir nuteistiems už seksualinius nusikaltimus būtent prieš mažamečius ir nepilnamečius.

Taip pat tobulinamoje įstatymo redakcijoje atsisakome nuostatos, kad nukentėjusieji ar jų tėvai galėtų kreiptis į teismą, jog tokiais nusikaltimais įtariamų ar nuteistų asmenų duomenys nebūtų skelbiami. Dėl to, ne paslaptis, dažnai aukoms ir jų artimiesiems buvo daromas spaudimas ir visuomenė nesužinodavo tokių asmenų pavardžių.

Tvirtai tikiu, kad, sutelkus pastangas, seksualinių nusikaltėlių registras bus sukurtas ir pradės tinkamai veikti. Ir jei tai nors nedideliu žingsneliu padės sumažinti vaikų kančias ar atgrasys piktavalius nuo jų užmačių, būsiu laiminga.

Dėkojame už pokalbį.

Parengė Diana Levickaitė