Rietaviškių pomėgis paukščiams prasidėjo nuo putpelių

„Paukščius auginantys žmonės kitokie. Jie nuoširdesni, vienas kitą labiau gerbiantys nei įprasta mūsų gyvenime. Man labai malonu stebėti, kaip jie vienas su kitu bendrauja“, – sako Dalia Mickienė, pristatydama Rietavo savivaldybės Alko kaime esančią sodybą, kurioje įkurdinta daugiau kaip 30 veislių paukščių.
Dovana, sukėlusi šoką
„Kiekvienas šios sodybos kampas mano ašaromis nulaistytas, – pirmuosius gimtadienio proga vyro dovanotoje sodyboje patirtus įspūdžius prisimena Dalia Mickienė. – Geri žmonės joje gyveno, bet sodyba buvo netvarkyta. Pastatai apgriuvę, seni, aukštomis žolėmis kiemas apžėlęs. Galvoju, ką tame kemsyne darysiu. Net ir pats Andrius buvo išsigandęs mano reakcijos į jo sumanytą staigmeną. Tačiau, kai pamačiau kaip viskas po truputį sodyboje keičiasi, supratau, kad galima viską padaryti ir sutvarkyti. Dabar vyrui esu labai dėkinga už šią dovaną. Kai po darbų atvažiuojame į sodybą, uždarome vartus, pasijuntu visiškai kitame pasaulyje.“
Kartu su sodyba į Dalios ir Andriaus Mickų gyvenimą atkeliavo paukščiai. Pirmieji jų plunksnuotieji augintinai buvo putpelės. „Perskaitėme, kad putpelių kiaušiniai labai naudingi žmogaus organizmui. Tada dukra dar buvo visai maža. Ir sūnus tik paauglys. Pagalvojome, kad vaikams labai sveika bus šie kiaušiniai ir įsigijome kelias putpeles. Paskui susipažinome su vienu paukštininku iš Vilniaus. Jis mums atvežė vištų. Tai buvo bantaminiai kochinchinai ir orlovai. Taip pat atvežė ančių bėgikių, afrikinių žąsų. Taip ir prasidėjo“, – apie paukščių ūkio gimimą pasakoja Andrius Mickus ir pajuokauja, kad iš pradžių į jo pomėgį „ant asfalto“ užaugusi, jokio daržo neturėjusi ir muzikos mokytoja dirbanti žmona žiūrėjo išplėstomis akimis. Ir bijojo, ir nežinojo, kaip su paukščiais elgtis.
„Užtat dabar, internete ar parodoje pamačiusi naują veislę iškart raginu vyrą ir mums tokį paukštį įsigyti, kad galėtume juo grožėtis“, – Dalia neslepia tapusi paukščių ūkio plėtimo varikliuku, nors savęs paukštininke nevadina. Tik padėjėja. Tad, jos teigimu, jų šeimos paukštininkas Andrius, nors jo specialybė visiškai nesusijusi su gyvūnais. Jis – inžinierius mechanikas.
Prieš dešimt metų prasiveržęs pomėgis save praaugo. 2013 metais Dalia ir Andrius Mickai įregistravo mažąją bendriją „Alkos ūkis“, įsijungė į Rietavo turizmo ir verslo informacijos centro sukurtą turistinį maršrutą „Pieno kelias“. Apie 30 paukščių veislių auginančiame ūkyje malonu akį paganyti tiek vaikams, tiek ir suaugusiems.
Višta – komplimentas
„Vyras, pavadinęs moterį višta, tiesiog pats nesuvokia, kad jai sako komplimentą, – smagiai nusijuokia Andrius. – Vištos – protingas paukštis ir turi puikiausią atmintį. Anksčiau sodyboje laikydavomės tokios tvarkos: iš ryto po sodybą laisvai vaikšto šunys, o po pietų paleidžiame į kiemą vištas. Jos pirmiausia bėgdavo į tą vietą, kur šunis šerdavome, palesti maisto likučių. Tačiau prasidėjo žiema, šalčiai, vištų daugiau kaip pusmetį į kiemą neleidome. Pavasarį išleistos jos puikiausiai prisiminė, kur šunų dubenėliai ir link jų skriste skrido, kad kuo greičiau iki jų nulėkti.“
Dalios ir Andriaus ūkyje apie 30 veislių vištų. Ir viena už kitą gražesnės, viena už kitą raibesnės ir spalvingesnės. „Aš jas gražuolėmis vadinu“, – šypsosi šeimininkė. „Man labiau patinka stambios vištos. Gražu, kai gaidžiai bėga ir žemė dreba, – savo skonio neslepia Andrius ir priduria. – Nors visada gražiausias paukštis yra tas, kuris naujai įsigytas.“
Kiekviena vištų veislė per vasarą gyvena atskiruose voljeruose. Atšalus orams jas perkelia į ūkinį pastatą. Kadangi vištos, kaip ir žmonės, iš neturėjimo ką veikti, prisigalvoja įvairių kvailysčių, šeimos pakaitomis išleidžiamos į kiemą. Ne dėl žolės. Jos joms į voljerus atnešama. Kad nuo depresijos būtų apsaugotos. „Jos ten kažko ieško, kažką suranda, nuo kažko slepiasi, – pastebėjimais dalijasi sodybos šeimininkas. – O voljere ką? Palesė. Kiaušinį padėjo. Ir pradeda nuobodžiaudamos viena kitai plunksnas pešioti. Ypač jei voljere nebėra gaidžio. Tada vedle tampa kažkuri višta ir naudodamasi vadės teisėmis ima visas iš eilės pešioti. Kaip paprastai atsiranda viena, kurią visos pešioja. Gali net visas plunksnas jai nupešti. Kai voljere yra gaidys, jis kiek vištas sudrausmina.“
Beje, pasak Andriaus, gaidžio elgesys turėtų būti pavyzdžiu vyrams. Gaidys niekada pirmas nepuola prie lesalo, bet pirmiausia sukviečia savąjį vištų būrį. Jei būryje yra višta su viščiukais, pirmiausia ji ir mažyliai lesa. Ir kol jie nepalesa, gaidys kitų vištų neprileidžia. Tačiau taip yra, kol viščiukai apsiplunksnuoja. Tada prasideda hierarchiniai santykiai. „O kaip gražiai višta savo mažyliais rūpinasi, kaip ji juos kviečia, kaip globoja, kaip saugo“, – pasidžiaugia Andrius.
Klausant šeimininkų pasakojimų apie vieną porelę, nejuokais imi tikėti, kad ir tarp paukščių esama tikra meilė. „Australorpų veislės gaidžiui patiko visai ne jo veislės višta iš kaimyninio voljero. Jis dėl jos tiesiog iš proto ėjo. Ir višta jam labai dideles simpatijas rodė. Visos vištos vienoje voljero pusėje vaikštinėja, o ji toje, kuri arčiau gaidžio. Suleidau. Dabar visiems rodau, kad tai australorpų šeima ir gaidžio meilužė“, – pasakoja Andrius.
Kaip ir kiekviena šeima, vištos labai įtariai vertina naujai pasirodžiusią jų voljere. „Naują vištą reikia įnešti vakare, kai jau tamsu ir vištos sutūpusios ant laktos. Užsidėti pirštinę ir pakaitomis glostyti ant laktos tupinčias vištas ir naujokę. Išglosčius reikia kiek prastumdyti senbuves ir tarp jų patupdyti naujakurę. Tada vištos lengviau susigyvena“, – patirtimi dalijasi šeimininkas.
Konkurentas
Dalios ir Andriaus Mickų ūkyje galima pamatyti dešimties rūšių fazanus. Tai auksiniai,bananiniai sidabriniai, deimantiniai, karališkieji, Himalajų trumpauodegiai , Himalajiniai monalai, tragopanų temikai, ausuotieji, medžiojamieji . „Tarp jų turiu net konkurentą. Sidabrinis fazanas tuoktuvių šokius mano žmonai šoka. Tik sparnais plasnoja aplink ją sukiodamasis, tik įvairius garsus leidžia“, – kaip tikrą varžovą fazaną įvertina Andrius.
„Kadangi dažnai einu pas fazanus, pastebėjau, kad vienas patinėlis į mano atėjimą labai keistai sureaguoja. Pastebėjau, kad patelės išleidžia kažkokį garsą, į kurį jis savo elgesiu atsiliepia. Pabandžiau tą garsą atkartoti ir pavyko. Fazanas priėjo prie manęs, išskėtė sparnus ir pradėjo aplink šokti: pasižiūrėk, koks aš gražus ir šaunus, – apie plunksnuotąjį gerbėją pasakoja Dalia. – Kai atvažiuoja svečiai pasigrožėti mūsų paukščiukais ir kai jie turi daugiau laiko, ir jiems tas scenas pademonstruojame. Visiems labai smagu pasidaro. Tačiau simpatijas reiškia tik sidabrinis fazanas. Kiti ne.“
Deja, simpatizuoti Andriui dar nebandė nė viena fazanė. „Taip jau yra, paukščių pasaulyje patinai dominuoja ir jie savo grožiu turi užkariauti patelės širdį, – atsidusta šeimininkas ir ima pasakoti apie šį pavasarį nutikusią bėdą – nežinia dėl kokių priežasčių numirė mėlynų ausuotujų fazanų veislės patinėlis. – Ir skelbimus dėjau, ir per pažįstamus teiravausi, bet niekur tos veislės patinėlio nerandu.“
Tačiau ir suradęs naują patinėlį, turi vadovautis fazanų gyvenimo tradicijomis. Į narvą paleistas naujas patinėlis gali užmušti patelę, o jei patelių daugiau gali būti pats jų užkapotas. Todėl abu paukščius įkurdina į naują voljerą. Kai abu yra naujakuriai, lengviau susigyvena.
Kiemo karalius – povas
Net po metų Dalia prisimena praėjusį pavasarį matytą jų povo tuoktuvių šokį. Papurenęs net pačias mažiausias plunksnas jis jomis skleidė ypatingus garsus, bandydamas suvilioti patelę. „Tas jo šokis paliko gilų įspūdį, daugiau kaip mėnesį apie tą reginį draugams pasakojau“, – ir šiandien Daliai netrūksta susižavėjimo sodybos puošmena.
„Įdomu juos stebėti. Tai tikras paukščių karalius. Ten, kur lesa povas, nelabai kas gali prieiti. Jis net gali stovėti ir saugoti savo lesalą. Ypač smagu stebėti šiuos paukščius, kai povė išperi jauniklius. Tėvas savo išskėsta uodega ir darydamas įvairius manevrus taip stropiai juos saugo, kad net sunku mažylius ir pamatyti“, – pastebėjimais dalijasi Andrius.
Tik karalius nebūtų karaliumi, jei jaunikliams savo vietą lengvai užleistų. Paaugę poviukai ne tik neturi teisės pretenduoti į karaliaus titulą, bet net karūnos jiems nuraunamos. Matyt, kad kuriam iš jų neprotingos mintys nekiltų. Tačiau jauniklis atsidūręs kitoje vietoje, kur nėra karaliaus, ima tvirtinti šaknis savo karaliavimui. „Vertingiausi yra trejų metų sulaukę povai, nes tik tokio amžiaus paukštis jau yra vaisingas. Žinoma, kai kas perka metinuką ir augina, kol šis įgauna savo vertę“, – paukštininkų paslaptį praskleidžia Andrius.
Plepios žąsys, ryškiaspalvės antys ir kalakutai
Savo vietą sodyboje surado ir naminiai vandens paukščiai. Jie taip pat nemažiau įdomūs ir gražūs. Įsigiję Indijos antis bėgikes, Dalia ir Andrius įsitikino, kad neverta mitais tikėti. Nors visi sako, kad šioms antims vandens nereikia, bet jos maudosi labiau negu mūsų įprastos antys. „Jos net neišlipa iš vandens, – sako šeimininkas. – Turime ukrainiečių koduotųjų ančių. Jos savo „šukuosena“ primena kazokus – nuskusta galva ir paliktas ilgų plaukų kuodas. Vienos spalvingiausių ir gražiausių – mandarininės antytės. Joms lizdą reikia sukrauti kuo aukščiau. Įdomiausia, kad ši antytė moka skaičiuoti. Paprastai ant kiaušinių sėda, kai jau yra sudėjusi 10-11 kiaušinių. Kol to skaičiaus nėra – nesėda. Ir kaip ji iš lizdo savo pūkuotus mažylius išprašo! Išlipusi iš lizdo ima kvieti pūkuotukus. Šie vienas po kito šoka lauk ant žemės ir nė vienas nei susižeidžia, nei prisitrenkia. O plaukia kaip tikrų tikriausia antis.“
Lyg stengdamosi vieną už kitą kažką svarbesnio pasakyti ir šeimininkus, ir svečius kalbina afrikinės žąsys. Pasak šeimininkų, tai gana ramūs paukščiai, tik retsykiais apsižnaibo.
Jei ne elgesiu, bent savo burbuliavimu savo valdžią parodo paprastasis kalakutas. „Jų irgi yra labai daug ir įvairių veislių, bet kol kas trūksta vietos“, – sako šeimininkai.
Gyvena kaip du balandžiai
Bendravimas su balandžiais, rietaviškiams akivaizdžiai parodė, kad šis senas posakis gilią tiesą saugo. Balandžių šeima – tėtis, mama ir jauniklis. Balandžiai vaikus sugeba išperėti ir sausio, ir vasario mėnesį. Kiaušinį pora šildo pasikeisdami. Ir išsiritus jaunikliui, pakaitomis vienas jį šildo, kitas neša maistą, paskui pasikeičia. „Balandžių pora, kol abu gyvi, nesikeičia, – teigia šeimininkai ir priduria, kad kalbos apie paukščių ištikimybę yra kiek perdėtos. – Nieko panašaus, kad žuvus gulbei, gulbinas užsimuša. Vienam žuvus, likusysis ieško poros.“
Ir maistui, ir veisimui
Pasak sodybos šeimininkų, jie kiaušinius naudoja ir maistui, ir veisimui. Veisimui tinkamiausia kiaušiniai yra sudėti po Velykų, kai jau kieme žolės atsiranda. Tada kiaušinyje būna daugiau jaunikliui reikalingų vitaminų, ypač A, ir įvairių mineralų. Tais kiaušiniais mainosi ir su kitais veisėjais. Tarp perėjimų kiaušinius naudoja maistui. „Pagal maistines ir energetines savybes karaliauja putpelių kiaušinis. Įrodyta, kad šie kiaušiniai niekada nebus užkrėsti selmonelėmis. Lukštas nors ir plonas, bet poros tokios mažos, kad selmonelė negali prasiskverbti. Putpelių kiaušinių privalumas, kad jie turi laisvai žmogaus organizmo įsisavinamo vitamino D. Antroje vietoje maranų kiaušiniai. Prancūzai yra ištyrę, kad ir jų kiaušiniai negali būti užkrėsti selmonele. Maistingiausia kiaušinio dalis tryniai. Žinoma, šiek tiek priklauso nuo to, kuo paukštis maitinamas, bet daugiausia priklauso nuo vištų veislių, – kiaušinių teikiamą naudą apžvelgia Andrius. – Žinoma, esu ne medikas, bet nelabai sutinku su nuomone, teigiančia, kad nuo kiaušinių sukyla blogasis cholesterolis. Labai daug kur parašyta, kad kiaušiniai tam įtakos neturi ir nereikia bijoti jų valgyti. Be abejo, saikas turi būti. Jei per dieną valgysi po dešimt kiaušinių, gal ir sulauksi neigiamos organizmo reakcijos.“
Andriaus Mickaus teigimu, renkantis vištų kiaušinius, geriausia rinktis bantaminių vištų. Jų trynys yra didesnis, baltymas mažesnis ir daugiausia žmogaus organizmui reikalingų mineralų bei vitaminų. Šie kiaušiniai ypač rekomenduotini vaikams.
„O patys vertingiausi kiaušiniai – kai vištų pulke yra gaidys. Kiaušiniuose reikalingas ir moteriškas ir vyriškas pradas. Neapvaisinti kiaušiniai yra mažiau vertingi, juose nėra vyriškų hormonų, – žiniomis dalijasi šeimininkas. – Labai vertingi yra ančių kiaušiniai. Jie gali sverti 90 gramų ir daugiau. Žąsų kiaušiniai sveria apie 100 gramų. Jie irgi yra labai naudingi ir maistingi, bet žąsys labai mažai deda. Arba reikia laikyti tokias žąsis, kurios daug dėtų. Tačiau Lietuvoje nėra tradicijos valgyti žąsų ar ančių kiaušinius.“
Beje, auginant araukanų ir legbarų veislių vištas prieš Velykas galima net atsisakyti kiaušinių marginimo. Jų kiaušiniai – žalios spalvos. Ir nė vienas margutis neatsilaikys prieš laukinės Afrikos vištos, dar vadinamos pentardomis, kiaušinį. Jo lukštas toks kietas, kad ne iškart pasiduoda ir šeimininkei, sumaniusiai iš jų kiaušinienę iškepti..
Pasiteiravus, kurio paukščio mėsa skaniausia Andrius Mickus atrėžia: „Mes draugų nevalgome.“
Šis tas apie paukščių mitybą
Alkos ūkyje paukščiai maitinami traiškytų grūdų mišiniu, kurį sudaro kviečiai, miežiai ir avižos. Jei kuriems plunksnuočiams reikia daugiau baltymų, pavyzdžiui, stambesnės veislės vištoms, nes kuo jos stambesnės, tuo daugiau baltymų reikia, įmaišoma patraiškytų kukurūzų arba žirnių. Ir jokių kombinuotų pašarų! Grūdus perka iš grūdines kultūras auginančio bičiulio.
Iš vaistų naudojamas tik tepaliukas žaizdoms. Tas pats, kurį ir žmonės naudoja. Būna, kad gaidžiai susimuša ir tenka žaizdas gydyti. Nė vieno paukščio gydymui nenaudoja antibiotikų. Juos pakeičia svogūnai ir česnakai, kuriuos paruošia pagal paukštininkams žinoma receptą.
„Kartais eidama per savo sodybą suabejoju: nejau visa tai yra mūsų“, – atvirauja Dalia. Tačiau nuolat besiplečiančiam paukščių ūkiui atrodo dar teks augti, nes Andrius kupinas naujų sumanymų. Juk negali žmogus jaustis turtingas, kai žinai, jog pasaulyje yra 700-720 vištų veislių, o tu turi tik 30.