Režisieriai Antanas Obcarskas ir Eglė Švedkauskaitė – apie tvarumą teatre

Antanas Obcarskas ir Eglė Švedkauskaitė. Nuotr. autorė Ekaterina Khvashchynskaya 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras, su 13 užsienio partnerių įgyvendinantis projektą STAGES, kuriuo skatinami tvaresni sprendimai teatruose, pradeda naują straipsnių seriją „Tvarumas teatre“. Joje bus atskleidžiami jau įgyvendinti patvarūs, tausojantys sprendimai scenos menų organizacijose, menininkų požiūris į tvaresnius veiklos principus ir gamybos pasirinkimus bei pokyčiai, kurie dar tik laukia.

Pirmasis tekstas – Rugilės Pukštytės. Ji kalbina buvusius LNDT meno vadovus, režisierius Antaną Obcarską ir Eglę Švedkauskaitę.

***

Pastaraisiais metais palengva net ir Lietuvoje vis daugiau kūrėjų atsigręžia į tvarumą – ne tik kaip į gyvenimo būdą, bet ir kaip į kūrybinį principą. Neretai scenoje tai reiškia daugiau nei perdirbtas dekoracijas ar antram gyvenimui prikeltus kostiumus. Tai požiūris, kuriame dera meninė išraiška ir atsakomybė už poveikį aplinkai bei visuomenei. Šiame interviu kalbinu režisierius Antaną Obcarską ir Eglę Švedkauskaitę, kuriems pavyko sukurti tvarumo principais grįstus kūrinius, apie tai, ką jiems reiškė ši patirtis, kokių iššūkių kilo ir kokį poveikį tai padarė jiems patiems.

Kada susidūrėte su sąvoka „tvarumas teatre“?

Antanas: Lietuvos nacionalinis dramos teatras buvo pakviestas dalyvauti projekte STAGES, kuris ir yra skirtas tvarumui teatre. Pamažu visa teatro bendruomenė vienokiais ar kitokiais būdais pradėjo pažindintis su tvarumu teatre. Nebuvo lengva. Tai iš tiesų bent jau mūsų regione naujas dalykas.

Iki tol nieko nebuvote girdėję apie tai?

Antanas: Iki tol buvo minimalūs bandymai. Pradėję dalyvauti projekte STAGES, visi supratome, kad „tvarumas“ nėra tik populiarus žodis ar tendencija. Pavyzdžiui, tvarumas teatre gali būti suprastas kaip tvarumo puoselėjimas administracinėse situacijose, labiausiai bendraujant tarpusavyje. Tai man tapo aktualiausia sritis dirbant meno vadovu.

Kaip jūsų spektakliuose (A. Obcarsko „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ ir E. Švedkauskaitės „Stand-upʼas prasmei ir beprasmybei“) atsispindi tvarumo idėja?

Antanas: Pastačiau spektaklį pavadinimu „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. Jis buvo sukurtas pagal STAGES projektą. Tai buvo nemenkas iššūkis, nes teko griežtai laikytis įvairių tvarumo gairių. Pavyzdžiui, atitikti spektakliui reikalingos elektros energijos generavimo scenoje reikalavimą, taip pat dekoracijų minimalumo. Kai minimizuojamos elektros sąnaudos rodant spektaklį, dingsta šviesos… Lieka dirbti su aktorine kokybe, turiniu ir tiesioginiu poveikiu žiūrovui. Ar tai pavyko, nežinau. Tvarumo idėja taip pat slypi ir spektaklio tematikoje. Na, gal ne slypi, o yra pagrindinė ir pradinė. Spektakliu mėginama papasakoti apie besaikio ir visiškai netvaraus vartojimo pasekmes mūsų planetai.

Eglė: Tvariai rinktis medžiagas mano spektaklyje ir ieškoti daiktų iš antrų rankų nusprendėme tiek dėl biudžeto, tiek dėl to, kad norėjosi daiktų su dvasia, ne naujai pagamintų. Tie panaudoti, įgyventi daiktai, pavyzdžiui, Tėvo fotelis, tikrai užkoduoti pjesėje. Nežinau, ar man patinka žodžių „psichikos sveikata“ ir „tvarumas“ kombinacija, bet taip, tema irgi yra tvarumas, tik tarp žmonių – tai yra sugebėjimas išlaikyti, išsaugoti, atkurti, perkurti santykį, nors personažams ir labai sunku bendrauti, nesinori būti kartu, tai jiems atrodo nepakeliama.

O jums patiems asmeniškai tvarumas artimas?

Antanas: Artimas. Kaip ir minėjau, aš šiuo metu stengiuosi puoselėti tvarumą santykiuose. Tai pamatinis dalykas kūryboje – teatro ekosistemoje visada reikia ieškoti kuo švaresnių, ne žalojančių, o kuriančių bendruomenę buvimo būdų. Ieškome būdų, kaip mes galime kurti tarpusavio ryšį ir kylančius ginčus teatre spręsti ne konfliktu, o civilizuotai.

Eglė: Aš taip pat labiausiai tvarumą suprantu per žmonių santykius, pavyzdžiui, kai tave pakviečia arba pasiūlai statyti tam tikrą kūrinį teatrui, kaip tu bendrauji su visais, kurie tame teatre dirba. Man tvarumas yra užmegzti ryšį klausiant: o kaip jūs dirbate, kaip jūs darote tai, ką darote, kokios jūsų galimybės? Galima pradėti ir nuo pasiūlymų: aš norėčiau kurti tokį spektaklį, manau, kad jam reikia tokių priemonių. Netvariausia man atrodo ateiti, numesti ant stalo pasiūlymą ir sakyti: aš sugalvojau, dabar prašom padaryti, man neįdomu kaip, bet turi būti būtent taip.

Ar galima galvoti, kad tvarumo idėja paveikė ir patį jūsų darbą su komanda kuriant spektaklį?

Antanas: Pirmiausia teko pakoreguoti finansinį aspektą, nes anksčiau statydamas spektaklius nesukdavau galvos dėl naujo daikto pirkimo ar gaminimo, kad daiktas gali netikti ir būti įsigytas veltui. Bet kai kuriant spektaklį vienas iš reikalavimų yra tam tikras perdirbimas, antrinis naudojimas, savaime keičiasi bendravimo, bendradarbiavimo ir kūrybos metodai.

Nors, tiesą sakant, aš ir anksčiau mėgdavau savo kuriamuose spektakliuose naudoti daiktus, kurie jau buvo naudoti ir turi savo istoriją. Pavyzdžiui, mano pirmasis spektaklis „Voicekas“ buvo apie lakūnus ir lėktuvus, keliavimo oru kultūrą. Ieškodami scenografijos įgyvendinimo būdų radome įmonę, kuri užsiima lėktuvų technine priežiūra, ir gavome prieigą prie jų sandėlio, kur yra nurašytos ir nebeveikiančios lėktuvo detalės – nuo kėdžių iki spintelių, nuo propelerio iki turbinos peiliukų. Spektaklio scenografija tvariai egzistavo dar 8 metus. Sakyčiau, antrinis panaudojimas tapo net idėjiniu gelbėtoju. Visa tai, kas jau nebegali atlikti savo pirminės funkcijos, iš esmės gali būti panaudojama menininkų vizijoms ar įvairioms teatro veikloms.

Eglė: Apskritai kalbant, kai dirbu su scenografe Ona, man atrodo, mes abi linkusios ieškoti sprendimų, pradėdamos nuo to, ką įskaitome pjesėje, ką siūlo teksto pasaulis. Taigi iš pradžių tiesiog ieškojome koncepcijos, kuri geriausiai atskleistų dramaturgės sukurtą siužetą. Mintis, kad galime šį spektaklį vadinti tvariu, kilo vykstant procesui, tai nebuvo kažkas primesta iš šono. Tiesiog paaiškėjo, kad mus idėjiškai traukia pernaudoti daiktus. O kai su kostiumų dailininke Dovile mąstėme apie kostiumus, judėjome nuo gausos prie minimalizmo, supratome, kad irgi norisi kurti per tikslius akcentus. Tarkim, personažo Tėvo švarkų klausimu buvo akivaizdu, kad ir jie turi turėti savo istoriją ir nusidėvėjimą, juk švarkai ir fotelis – vieninteliai likę to žmogaus daiktai.

Antanai, ar buvo lengva kuriant spektaklį suderinti kūrybiškumą ir reikalavimus?

Antanas: Nebuvo. Dalyvaujant projekte buvo keli esminiai reikalavimai. Pavyzdžiui, gavome Mirandos Ross Hall parašytą tekstą, skirtą spektakliui, sukurtam Lozanoje. Teatre, turinčiame didžiulį finansavimą, galinčiame sau leisti viską ir pasiekti tokį lygį, iki kurio mums dar toli. Turinio požiūriu tekstas pasirodė naivus, nes ten kalbama apie planetos likimą, o mums svarbi dabartinė egzistencija karo akivaizdoje.

Taip pat susidūrėme su reikalavimu, kad scenoje naudojama elektros energija privalo būti pagaminta mūsų pačių ir negali viršyti 150 vatų. Viskas, kas yra scenoje, turi būti perduota iš antrų rankų ir niekas negali būti gaminta. Taigi susėdę su spektaklio dailininku ir sprendėme, kaip visa tai įgyvendinti. Taip scenoje atsirado elektrą gaminantis dviratis.

Bet sudėtingiausia buvo atitikti turinio reikalavimus, pavyzdžiui, kad aš privalau kalbėti apie nykstančias rūšis, nes toks yra pjesės turinys. Arba kad pjesės tekstą atliktų moteris, kuri identifikuoja save kaip priklausančią etninei mažumai arba yra kitos rasės.

O kaip tai susiję su tvarumu?

Antanas: Pjesėje kalbama apie išnykimo laikus ir nemažai etninių mažumų pasaulyje yra priartėjusios prie išnykimo. Mūsų geopolitinėje situacijoje galbūt vienintelė tokia etninė grupė galėtų būti romai. Tačiau neradome tokio atlikėjo, kuris atitiktų šitą kriterijų, ir su dailininku nusprendėme pakviesti LGBTQ bendruomenės atstovą, priskiriantį save šiai visuomenės daliai.

Susidaro įspūdis, kad tebesitęsiant karui Ukrainoje augalų ar gyvūnų rūšių nykimas nėra labai aktualus. O gal kaip tik priešingai?

Antanas: Įvairių gyvūnų rūšių nykimas yra žmonių industrinės veiklos pasekmė. Bet jeigu kalbame apie dabartinį mūsų kontekstą, aš apskritai bijau dėl žmonių, egzistencijos visame regione. Iš esmės tas išnykimas gresia juk ir man pačiam, tai buvo mūsų raktas spektakliui kartu su Gyčiu Ivanausku. Būtent dėl to spektaklyje atsirado reali nebenaudojama pafrontės karinė palapinė, kurioje gyveno už Ukrainos laisvę kovojantys kareiviai. Spektaklyje skamba autentiškas įrašas, kuriame girdisi pokalbis dėl palapinės atgabenimo į Lietuvą. Tas galvojimas apie frontą, visuomenėje tvyrantį nerimą, nutolimas nuo ekologinio temos aspekto ir kalbėjimas apie nuo šūvių, bombų mirštančius žmones tapo man kur kas artimesne paralele išnykimo laikams.

O ką atsakytum skeptikams, teigiantiems, kad rodydami tvarų spektaklį kitoje to paties teatro scenoje tuo pat metu matome visai netvarų spektaklį?

Antanas: Žinoma, tai yra dviveidiška, ir to nepaneigsi. Realybė tokia, kad viename spektaklyje aktoriai mina dviratį ir kaupia energiją, o kitoje salėje yra begalinis kiekis projekcijų ir šviesų, dėl kurių niekas dviračio nemina. Mes negalime ginčytis, kad yra šitas disonansas, todėl į tvarumo projekto rezultatą reikia žiūrėti kaip į atskirą darinį, kaip į alternatyvą žiūrovui ir galimybę pamąstyti apie kitokį spektaklio sukūrimo būdą. Bet kartu nemanau, kad tai turėtų tapti vienintele praktika teatre.

O jūs, kaip režisieriai, ar turite tikslą dar kada nors pabandyti kurti tvariai?

Eglė: Man tvarumas yra svarbus ir galvodama apie naujus kūrinius jau mąstau, kokios bus jų sąnaudos, kokio dydžio tai pastatymas. Aš manau, kad tvarumas į Lietuvos teatrą ateina įdomiu momentu – dabar visą kultūrą apėmusi krizė, ir galbūt reikia apskritai pagalvoti, kas yra naudingiausia, kaip taupyti energiją kam nors iš tikrųjų prasmingam ir netaškyti jos dideliems, bet nelabai svarbiems gestams. Dabar yra atsakingų žodžių ir veiksmų metas. Kalbu tiek apie vidinę, tiek apie fizikinę energiją.

Antanas: Jei kalbėtume apie mano patirtį, elektros energijos gaminimas gal kiek ekstremalus įvykis, to nekartočiau, bet man labai žavi kostiumų ir dekoracijų pernaudojimo idėja. Mes turime labai daug visko, esame susikūrę per daug daiktų ir suteikti antrą gyvenimą nebenorimam objektui yra tiesiog nuostabu. O svarbiausias aspektas, man atrodo, yra pats kūrybos principas, kuris atspindi adekvačių žmogiškųjų ryšių kūrimą, kai gali vienas kitą girdėti. Tuomet tą tvarią idėją nori neštis iš spektaklio į spektaklį, ir jau visai nesvarbu, ten bus tūkstantis lempų ar viena žvakutė.

Kaip galėtų keistis kultūros sektorius, jei daugiau kūrėjų rinktųsi tvarų kelią?

Eglė: Manau, daug netikėtumų ant scenos pamatytume. Ir tikrai tai atvertų vaizduotę. Turbūt ir patys jaustumėmės geriau, nes mąstytume, kaip bendraujame ir dėl ko kuriame.

***

STAGES (angl. Sustainable Theatre Alliance for a Green Environmental Shift) projekto tikslas – kviesti kultūros sektorių mąstyti apie tvarumo koncepcijas. 14 įtakingų teatro organizacijų, tarp kurių ir partneris iš Taivano bei akademiniai partneriai, susivienijo su režisiere Katie Mitchell ir choreografu Jérômeʼu Belu siekdami išbandyti naujus sprendimus didžiausioms klimato krizės keliamoms problemoms spręsti. STAGES projektą remia Europos Sąjunga. Projektas įgyvendinamas trimis kryptimis: tvarūs spektakliai ir perkūrimai, tvari transformacija (kai teatrai vykdo savianalizę ir procesų stebėseną, galvodami, kaip veikti tausojant, vertinami pastatai, atliekos ir platesnės temos, pvz., žiūrovų kelionės ir darbo bei asmeninio gyvenimo pusiausvyra) bei tvari ateitis – kasmetinė forumų ir kūrybinių dirbtuvių serija, suburianti menininkus, mokslininkus ir žiūrovus, kad jie galėtų svajoti apie norimą ateitį.