Režisierė Laura Kutkaitė: kūryboje balansavimas tarp pramogos ir gylio man teikia azartą

Laura Kutkaitė. Nuotr. autorius M. Norvaišas

Šiuo metu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyksta naujo spektaklio „Mokyk mane“ repeticijos. Lauros Kutkaitės parašyto ir režisuojamo spektaklio premjera LNDT Naujoje salėje salėje numatyta vasario 26, 27, 28 dienomis. Naujame pastatyme žiūrovai išvys aktorius Rimantę Valiukaitę, Dalią Michelevičiūtę, Vitaliją Mockevičiūtę, Rytį Saladžių, Aistę Zabotkaitę, Kamilę Petruškevičiūtę, Martyną Berulį ir Martyną Mockevičių.

Provokuojantį kūrinį apie mokyklą kurianti Kutkaitė teigia, kad teatras yra dėkinga vieta permąstyti požiūrį į švietimą. Šiame darbe kaip ir ankstesniuose, filosofinį žvilgsnį ji derina su humoru, pasitelkia socialinę kritiką, devised principu kuriamą dramaturgiją (tai bendradarbiavimu grindžiama prieiga, kai scenarijus nėra parašytas iš anksto, o kolektyviškai kuriamas per repeticijas) ir tragikomiškus įvaizdžius, gimstančius improvizacijų su aktoriais metu.

„Svarbu paminėti, kad „Mokyk mane“ tikslas nėra pavaizduoti šiandieninę mokyklą. Imame inspiracijos ir iš kūrybinės komandos narių mokyklos laikų, kurie buvo dar seniau. Aš, pavyzdžiui, mokyklą baigiau 2012 m., tad visi mano mokykliniai „deimantai“ priklauso y2k. Vyresni aktoriai mokyklą baigė kur kas seniau, bet ir jų patirtys randa vietą šiame kūrinyje, – interviu Aušrai Pociūtei pasakoja Laura Kutkaitė, – manau, spektaklis tiks ir tiems, kurie teatre ieško tik pramogos, ir tiems, kurie ieško gylio. Supratau, kad kūryboje balansavimas tarp pramogos ir gylio man teikia azartą.“

Kaip kilo mintis statyti spektaklį apie mokyklą ir ar seniai ją turėjai?

Visuomet žinojau, kad norėsiu ką nors sukurti apie mokyklą, nes jaučiu šiai vietai labai dvilypius jausmus. Tie dvilypiai jausmai turbūt yra didžiausias variklis, kodėl gimsta šis spektaklis. Mano mama – mokytoja, prieš pereidama dirbti į gimnaziją ji ne vieną dešimtmetį dirbo profesinėse mokyklose, todėl nuo pat gimimo mokykla egzistuoja mano gyvenime įvairiausiomis formomis.

Tačiau spektaklyje „Mokyk mane“ sąmoningai pasirinkau vaizduoti įprastą gimnaziją, ne profesinę, nes tai iš tiesų yra du skirtingi pasauliai. Kada nors prie profesinių mokyklų tikrai sugrįšiu. Jos man artimesnės nei prestižinės ar privačios mokyklos, kurių taip pat neliečiame. Šiame spektaklyje orientuojamės į vidutinę mokyklą, t. y. į bendriausią patirtį. Į patirtį, kurią pažįstu pati, todėl galiu joje guide’inti aktorius.

Mokyklos temai norėjau sulaukti tinkamos scenos, mėgstamų aktorių, manau, Naujoji salė ir suburtas aktorių ansamblis tobulai tinka mano vizijai. Taip pat šiai temai norėjau būti geriau patreniravusi savo režisūrinį raumenį – šiuo metu profesijoje jaučiuosi užtikrintai ir gana gerai prisileidusi mintį, kad niekada nebūsim viskam pilnai pasiruošę. Sakoma, kad mūza aplanko dirbant. Mane mūza aplanko patikint savimi, nelaukiant, kol tą padarys kiti. 

Pati kuri ir šio spektaklio pjesę. Kodėl dabar vis renkiesi rašyti pati, o ne dirbti su dramaturgu?

Manau, tai labai priklauso nuo pasirinktos medžiagos ir nuo prieigos prie jos. „Mokyk mane“, kaip ir daugelyje kūrybinių procesų, tam tikrą laiką dirbu kūrybinės laboratorijos principu. Man (šiuo metu) įdomiau yra nagrinėti kokią nors temą (ne pjesę), leisti jai manyje skleistis, tada į repeticijas atsinešti grūdą kitiems, jokios konkrečios medžiagos, improvizuoti su aktoriais ir tik vėliau pradėti konkretizuoti dalykus. Kitaip jaučiu, kad dažnai uždaromos aktorių ir kitų bendrakūrėjų vaizduotės sienos. Tiesa, jei nebūtų to pradinio asmeninio tyrimo, kuris įvyksta iki susitinkant su aktoriais, taip pat neišeitų nieko gero. Įdomu, kad ateini, regis, su niekuo, bet tai apgaulinga – nes tavo viduje ta tema jau išsikerojusi. Belieka kurį laiką repeticijose būti pribuvėja – taip tema atsiskleis dar geriau negu tada, kai viena ką nors sumąstysi.

Kadangi kuriu tokiu principu, žinau, kiek ilgai – kartais metų metus – galiu sau leisti toms temoms manyje keroti. Man sunku būtų patikėti kitam žmogui tokį atsakingą darbą kaip žodžiai, kuriais ta tema atsivers. Man dramaturgo darbas atrodo labai intymus. Labai. Kartais manau, kad galbūt neturiu per daug dvasinių jėgų mažiau pažįstamam žmogui išversti savo sielą. Gal tiesiog tokio bendrakūrėjo dramaturgijoje nesutikau. O kūrybiniuose procesuose, jei noriu gero rezultato (o jo aš visada noriu, rezultatas man yra svarbus), jau supratau, kad labiausiai turiu saugoti savo pačios energijos išteklius. Jei būsiu pavargusi, išsitaškiusi, abejoju, ar sukursiu ką nors puikaus.

Be to, „Mokyk mane“ nėra pretenzingos kalbos, kalbam taip, kaip kasdien kalbama mokykloj, gatvėj. Aš tą vertinu scenoj.

Tiesa, negaliu sakyti, kad dirbu visai be dramaturgų. Kartais pakanka tam tikru etapu pakviesti užsukti koleges, kurių skoniu pasitikiu. Kartais užtenka žvilgsnio iš šalies, kartais norisi, kad tas žvilgsnis būtų kitos srities atstovo. Pavyzdžiui, šįkart šiam žvilgsniui pakviečiau Mariją Kavtaradzę, nes man imponavo jos kūrybinis matymas ir jautrumas, kurio kuriant apie jauną žmogų ir apskritai apie santykį reikia.

Taip pat manęs nesužavėjo patirtis Vokietijoje, kai dirbau su teatre dirbančiais dramaturgais, kurių funkcija, kaip jie patys sakė, yra tiltas tarp to, kas vyksta scenoje, ir žiūrovų. Skambėjo gražiai, bet realybėje jų funkcija labiau priminė supaprastinimą. Jiems nuolat atrodė, kad žiūrovas nesupras to ar ano, norėjosi dalykus paaiškinti tekstu. Man tai atrodo baisiausias įmanomas variantas. Esu linkusi stipriai pasitikėti žiūrovo emociniu ir įprastu intelektu.

Šiaip esu pakankamai blessed, kad galiu dirbti taip, kaip man įdomu. Kai nebus įdomu taip, dirbsiu kažkaip kitaip. Kai sutiksiu dramaturgę, kuriai Virginie Despentes „King Kong Theory“ irgi bus Bible, pakalbėsim.

Kokie buvo tavo pačios mokykliniai metai? Ar tau patikdavo eiti į mokyklą? Kodėl?

Kadangi spektakliui pasirinkau 10 klasę, tai ir atsakysiu galvodama apie save maždaug tuo laikotarpiu. Mokiausi Kaune, buvau iš vidurinės mokyklos šalia namų nuo 9 klasės perėjusi į gana posh gimnaziją. Nežinojau, kokį statusą turi mokykla, nes gimnaziją rinkausi pagal uniformą.

Mūsų klasė buvo surinkta iš viso Kauno ir rajonų, klasės raidė buvo H. Aš buvau tas žmogus, apie kurį visi sakė „Nesuprantu, kaip ji gali visur tūsint iki ryto ir vis tiek mokytis vien dešimtukais.“ Man mokytis nebuvo sunku. Tik vėliau supratau, kad turiu gerą, bet trumpą atmintį. Ir fotografinę atmintį. Man būdavo lengva vakare įsisavinti daug informacijos, puikiai atsiskaityti, bet dabar aš absoliučiai nieko neatsimenu, atrodo, galėjo būti, galėjo nebūti, nors ir suvokiu, kad taip nėra.

Mokiausi dėl gerų pažymių, neturėjau žemesnio vidurkio nei 9,5, bet daug gerdavau vakarėliuose. 10–11 klasė – įdomus laikas, kai nesi suaugęs, bet tavo gyvenime ar aplink jau atsiranda ir visai kitaip imami suvokti tokie dalykai kaip svaigalai, įvairios netektys, seksas ir pan. Žodžiu, viskas, nuo ko tave „suaugusieji“ nori apsaugoti, patys pamiršę, kad gyvenimas vyks neišvengiamai. Ir visų tų patirčių fone tu vis tiek vis dar esi mielas vaikas.

Spektakliui pasirinkau 10 klasę, nes tai laikas, kai egzaminai dar nėra absoliučiai svarbiausias dalykas, bet vis dėlto jau liepiama priimti sprendimus, kurie neva turės didelę įtaką tavo ateičiai. Apskritai mokykloje labai viskas susvarbinama, nors iš tiesų gyvenimas, mano manymu, yra nemenkai absurdiškas. Kai pernelyg susvarbiname paprastus dalykus arba primetame kitiems tų dalykų svarbą, galime tam tikra prasme susižeisti.

Rinkdama medžiagą spektakliui lankeisi įvairiose mokyklose. Kuo jos pasikeitusios nuo tavo laikų mokyklos? Galbūt kas nors tave nustebino? Su kuo nesitikėjai susidurti?

Svarbu paminėti, kad „Mokyk mane“ tikslas nėra pavaizduoti šiandieninę mokyklą. Imame inspiracijos ir iš kūrybinės komandos narių mokyklos laikų, kurie buvo dar seniau. Aš, pavyzdžiui, mokyklą baigiau 2012 m., tad visi mano mokykliniai „deimantai“ priklauso y2k. Vyresni aktoriai mokyklą baigė kur kas seniau, bet ir jų patirtys randa vietą šiame kūrinyje.

Paprašiau spektaklio vadybininkės Kamilės Žičkytės suvesti mane su kokiomis 10 mokyklų Lietuvoje – tiek didesniuose miestuose, tiek mažuose, tiek kaimuose. Norėjau prisiminti patį JAUSMĄ būti mokykloje, būti pamokoje, kurios trukmė konkreti – 45 minutės, išgyventi dieną, kurios ritmas labai konkretus.

Atrodo, visur vis dar tos pačios koridorių tarpkabinetinės choreografijos. Ta pati galiorka. Tie patys žvilgsniai, tie patys klausimai, tie patys grupės vaidmenys. Per šimtą metų automobiliai pasikeitė, telefonai pasikeitė, daug kas pasikeitė, o mokyklinės klasės atrodo taip pat kaip anksčiau.

Labiausiai nustebino du dalykai: atrodo, kad dabar mokytis mokykloje būtų naudingiau ir įdomiau, nei buvo tuomet. Antra, labai gerą įspūdį padarė apsilankymas profesiniame centre. Dabar stoti į universitetą ir gauti bakalauro diplomą atrodo savaime suprantama. Iš dalies tai kyla iš aukštojo mokslo susvarbinimo, bet tai irgi tik statusas. Jis daugiau džiaugsmo ir prasmės gyvenimui nesuteikia. Netgi svarstau, gal kada ateity eiti mokytis į profesinę.

Tiesa, dabar labiau nei bet kada kasdienėje kalboje vartojam lietuvinglišką kalbą. Šiame pokalbyje ne be reikalo kalbu taip laisvai, kartais pavartodama kokį anglišką žodį. Taip bus ir spektaklyje. Man atrodo žavu ir kraupu, kad norint kalbėti taip, kaip kalbama realybėje, spektakliui reikia tam tikrų papildomų titrų.

Minėjai, kad „Mokyk mane“ nėra skirtas moksleiviams. Ką nori žiūrovams papasakoti šiuo spektakliu?

„Mokyk mane“ nėra skirtas TIK moksleiviams. Tai nėra tik į mokyklinę auditoriją orientuotas kūrinys. Šis spektaklis yra visiems, išskyrus galbūt žmones iki 12–14 metų. Dirbdama su aktoriais palaipsniui supratau, kad pati geriausia švietimo sistemos kritika – atsigręžimas į santykius tarp žmonių, kur viskas ir slypi. Smagu statyti spektaklį apie mokyklą, nes beveik visi be išimties turime patirtį mokykloje. Tam tikra prasme tai beveik tas pats kaip eiti į spektaklį žinant, apie ką pjesė. Žiūrovo nereikia supažindinti su mokykla. Įdomiau turėtų būti, ką su ta mokykla mes nuveikėme.

Manau, spektaklis tiks ir tiems, kurie teatre ieško tik pramogos, ir tiems, kurie ieško gylio. Supratau, kad kūryboje balansavimas tarp pramogos ir gylio man teikia azartą. Tarsi ėjimas savotišku lynu neprisirišus virve.
Šiame spektakly kaip niekur kitur pasitikiu aktorių darbais ir suteikiu jiems vaidybos laisvę. Sakiau jiems – kursim taip, kad būtų smagu vaidinti. Toks tikslas paveikia ir mano kuriamą dramaturgiją. Žiūrovas visada jaučia, ar aktoriui pačiam smagu būti scenoje, ar aktoriui pačiam iš tiesų juokinga. Man pačiai patinka kūriniai, kur matyti, kad aktoriai vos laikosi neprasijuokę, o jei jie vis dėlto susijuokia – tu ne tik jiems atleidi, bet tai netgi sustiprina sceną. Jei atvirai, jau senokai taip mėgavausi teatro malonumu kaip kurdama šį darbą.

Nenorėčiau išduoti, ką pasakos spektaklis. Pastebėjau, kad jei pati paskaitau aprašymą, ypač kokį nors platų aprašymą, jau su tam tikrais akiniais stebiu kūrinį. Todėl čia per daug nepasakysiu, gal tik tiek – spektaklyje leisiu kalbėti vilčiai.

Kiek absurdo matai mokyklos gyvenime? Ar atspindėsi tai spektaklyje?

Oi, labai daug matau. Bet aš apskritai visur matau daug absurdo, tiek daug, kad kartais, norint funkcionuoti kasdieniame gyvenime, prieš tą absurdą reikia ir užsimerkti norint ryte išlipti iš lovos. Šiame spektaklyje bus labai daug cringe’o. Pati labai mėgstu ir vertinu tokį humorą, aktoriai taip pat labai laisvai dėl jo jaučiasi. Tiesa, aktorių grupė išvis rinktinė, kai kurie jų apskritai yra komedijos žanro legendos ar tokie dar, patikinu, bus.

Absurdo čia bus daug, ir ne vien dėl pačios temos, bet ir dėl sąmoningo sprendimo orientuotis į tam tikrą satyrą, kiek ilgiau kaip tik įmanoma išvengiant fakto, kad kiekvienas mano kūrinys galiausiai virsta tragikomedija.

Labai dažnai nekvestionuojame situacijų, kuriose tuo metu esame, absurdiškumo. Todėl manau, kad žiūrovams, galbūt ypač tiems, kurie jau yra per tam tikrą atstumą nuo mokyklos, bus smagu pamatyti mūsų „dieną mokykloje“ iš šalies.

„Mokyk mane“ kūrybinė grupė kviečia žiūrovus kartu praleisti neįprastą dieną mokykloje jau vasario 26, 27 ir 28 dienomis. Spektaklio premjera įvyks Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje.

Aušra Pociūtė