Renata Cikanaitė: santykyje mes nuolat susiduriame patys su savimi

Su projekto „Tėvai ryšyje“ autore, šeimų konsultante, tėvų bendrystės grupės „Augantys tėvai“ bendrasteigėja Renata Cikanaite kalbamės apie atsakomybės prisiėmimą, santykius, pagalbą šeimoms.

Gerb. Renata, prasideda nauji metai, kuriuos sutinkant paskelbta įvairių prognozių, tačiau prognozės prognozėmis, bet gyvenimą kuriame patys. Kodėl, Jūsų manymu, didelė dalis žmonių  linkę laukti geros valdžios, gero jos sprendimo?

Nes evoliuciškai mes esame sukurti siekti malonumo, vengti skausmo ir taupyti energiją. To dėka mes išgyvenome ir atkeliavome iki modernių laikų. Tad visada maloniau, kai kiti pasirūpina, kad būtų taip, kaip norime. Jeigu nauja valdžia ateis ir priims naudingus ir atsakingus sprendimus, tada beliks tik mėgautis gyvenimu. Tačiau jeigu ne – tada pastangas teks dėti patiems. O stengtis retas kuris mėgstame.

Kada prasideda žmogaus atsakomybės už savo gyvenimą praradimas?

Kai patikime mintimi, kad kiti žmonės turi mumis rūpintis. Valdžia, tėvai, draugai, vaikai. Iš dalies, tai tiesa. Mes visi esame socialinės būtybės,  mums visiems svarbus ir reikalingas ryšys ir santykis su kitu. Kai vaikai maži, jais pasirūpina tėvai. Tačiau kažkuriuo momentu mes – vaikai – užaugame, bet pamirštame susigrąžinti kažkada išorei – tėvams – patikėtą savo poreikių atliepimą. Ir tada mintyse arba garsiai atsakingais už mūsų gyvenimo nesėkmes ir toliau laikome tėvus, viršininkus, partnerius, vaikus.

Sakoma, kad vaikas šeimoje – tarsi mokytojas,  nes jam augant turi augti ir tėvai. Kiek tiesos tame teiginyje?

Labai daug. Santykyje mes nuolat susiduriame patys su savimi. O su vaikais dauguma mūsų turime artimiausią santykį, tad ir save matome iš labai arti. Ir gali būti, kad mažai kas patinka tame, ką matome. Sukyla įvairiausios emocijos, su kuriomis nėra lengva būti.

Ir dar esu pastebėjusi, kad visi tie dalykai, kurių mokosi suaugę – kaip būti čia ir dabar, kaip atsipalaiduoti, kaip reikšti savo emocijas – mūsų vaikai juos visus moka. Mes juos viso šito „atmokome“, sakydami, kad jau laikas suaugti ir paskubėti, ir nebesvajoti ant kiekvieno kampo. Tai kaip jūs ir klausiate, vaikai mus visų šitų dalykų moko kiekvieną dieną, tik retas suaugęs save nori mokinio vaidmenyje matyti.

Kokią įtaką šeimos klimatui turi sociumas, įvairios vaikus ginančios institucijos?

Mes visi gyvename savotiškuose burbuluose. Pirmas burbulas yra šeima, su savo vertybėmis ir bendravimo kultūra. Antras burbulas yra darželis, mokykla, artimi draugai. Trečias burbulas yra šalis, kurioje gyvename, visuomenė su savo institucijomis ir įstatymais. Kiek šalis geba pasirūpinti visais galima spręsti iš to, kaip ji rūpinasi ir atstovauja silpniausiems savo visuomenės nariams. O kas silpnesnio arba trapesnio šalyje už vaikus arba šeimos ląstelę?

Vaikų paėmimas iš šeimos jau tampa grėsme, nes kilus kokiai problemai nueinama lengviausiu keliu – paimamas vaikas, paliekant psichologinę traumą ir vaikui, ir tėvams? Ką apie tai manote?

Nemanau, kad galiu komentuoti. Iš šono, visada viskas atrodo lengva ir paprasta. Kai pats nedarai, atrodo, kad turi visus atsakymus. Institucijose dirba žmonės, nemanau, kad jiems bent viena iš vaikų paėmimo iš šeimos situacijų atrodo lengva. Gali būti, kad psichologinę traumą patiria ir jie, kartu su tragediją išgyvenančia šeima.

Teoriškai Lietuvoje sukurta įvairių šeimai turinčių padėti institucijų tinklas, bet visų jų pagalba užsibaigia spaudimu – nuėjome, patikrinome, surašėme aktą, bet padėti spręsti tarpusavio santykių problemas – tiek tarp tėvų, tiek tarp tėvų ir vaikų – nėra kam. Kodėl, Jūsų manymu, nueita  tokiu keliu?

Vėl gi, nemanau galinti pakomentuoti sprendimus ar situacijas, kurių veiksmuose nedalyvauju. Tačiau iš savo patirties žinau, kad padėti spręsti santykių problemas yra be galo sunku. Nežinau, ar iš viso įmanoma, jeigu situacija yra skirtingai suprantama tų pusių, kurios yra įtrauktos į konfliktą. Norint spręsti problemą reikia, kad visos pusės pripažintų, kad yra problema, suvoktų savo atsakomybę situacijoje ir norėtų imtis sąmoningų veiksmų keblumams atliepti. Čia yra labai daug. Pamatyti save kitaip negu esi įpratęs, priimti, kad gali būti problemos sudėtine dalimi ir norėti bei turėti jėgų bandyti gyventi kitaip kartais yra viso gyvenimo kelias.

Jūs ėmėtės iniciatyvos padėti tėvams mokytis kurti gerus šeimos tarpusavio santykius, kodėl?

Santykis yra ta vieta, kurioje mus pirmą kartą kažkas įskaudino. Ir tik santykyje mes galime išgyti nuo žaizdų, kurias nešiojamės savyje. Būna santykių, kurių mes nebesugebame atkurti. Tačiau didžiąją dalį santykių mes galime išgelbėti. O tvirtas ir saugus santykis šeimoje yra labai svarbu, ypač kai išeiname į platesnius vandenis. Žinoti, kad yra vieta, kurioje esi laukiamas toks, koks esi, yra brangi ir reta dovana. Tą ir noriu dovanoti šeimoms.

Kokios pagalbos gali sulaukti tėvai, įsitraukę į bendruomenę „Tėvai ryšyje“?

Mes turime uždarą konsultacijų grupę „Augantys Tėvai“ , turime virtualią biblioteką su daug valandų tėvystės turinio, sukurto su geriausiais šalies psichologais, organizuojame reguliarius susitikimus, kur dalinamės savo šeimos istorijomis, klausomės kitų šeimų istorijų, įsikvepiame, validuojame savo patirtis, kartu mokomės imtis sprendimų, kurie mums naudingi, jaukinamės fizinio ir emocinio sveikatingumo praktikas kartu, besąlygiškai vieni kitus palaikome, kai nesiseka. Ypatingai, kai nesiseka.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė