Pirmą kartą apie esperanto kalbą išgirdau būdama studentė, kai susipažinau su savo būsimu vyru Gediminu Kazlausku. Pažintis su kalba buvo linksma, sakyčiau, su trenksmu. Gediminas mane pasikvietė į „Rideto“ (Šiaulių esperantininkų klubo „Ruto“ kasmetinis pavasarinis renginys). Tąkart renginys vyko kaip man pasirodė „beveik uždarame klube“. Renginio tema Havana atsispindėjo ir dekoracijose, ir dalyvių kostiumuose, ir jų nuotaikoje. Taigi pirmasis įspūdis buvo: OHO, linksma kompanija. Mane visi priėmė labai šiltai. Ir tas „šiltas“ pojūtis lieka visada susitikus su esperantininkais. Tai kitaip į pasaulį žiūrintys žmonės, greta kurių malonu būti. Tai paprasti ir tuo pačiu labai nuoširdūs ir išmintingi žmonės.
Pirmas įspūdis ir meilė paskatino pasidomėti pačia kalba, jos autoriumi. Idėja, sukurti dirbtinę kalbą, kad žmonės iš skirtingų šalių galėtų lengviau susikalbėti, ir kalbos paprastumas man pasirodė genialūs. 2008 m. baigiau esperanto kalbos kursus, kuriuos vedė Petras Stasiūnas.
Man esperanto kalba ne tik galimybė sutikti nuostabius žmones, bet ir smegenų mankšta. Stengdamiesi išmokti naujus žodžius, formuoti sakinius išeiname iš komforto zonos, taip priversdami pilkąsias ląsteles neužmigti. Esperantininkai jaunatviški žmonės nepriklausomai nuo jų amžiaus. Gal būtent esperanto kalba palaiko jų entuziazmą, gerą, užkrečiančią nuotaiką, šviesų protą?
Man gražiausia ir dažniausiai mano naudojama esperanto frazė: Mi amas vin (Aš myliu tave). Ją kartoju savo vyrui ir vaikams. O išgirdusi ją, plačiai nusišypsau.
Reda Kazlauskienė
