Reabilitacijos gydytojas: reabilitacija yra juodas darbas, bet jis išlaisvina iš skausmo

„Pacientai privalo įdėti daug pastangų, sunkiai dirbti fiziškai, o mes dirbame juos motyvuodami ir įtikindami, paaiškindami, kodėl konkrečiam pacientui reikia būtent tų procedūrų, kurios buvo paskirtos“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ambulatorinės reabilitacijos skyriaus vedėjas, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas Karolis Kulakauskas. Anot jo, kiekvienas pacientas yra unikalus ir jo atsakas į procedūras gali kardinaliai skirtis, todėl reabilitacija yra individualizuojama. Gydytojas pabrėžia, kad norint išlaikyti gerą fizinę būklę būtinas kasdienis judėjimas ir balansas.

Kada ir kodėl pasirinkote studijuoti fizinę mediciną ir reabilitaciją, kas šioje srityje sudomino, motyvavo?

Dar mokykloje žinojau, kad noriu studijuoti mediciną, o kai dauguma grupiokų universitete dvejojo, kokią specializaciją rinktis, aš jau žinojau, kad noriu gilintis į fizinę reabilitaciją. Tai yra labai platus ir įdomus mokslas, nes reikia išmanyti tiek žmogaus organų sistemas, tiek biomechanikos principus, tiek operacijų specifiką. Be to, yra ir ne viena reabilitacijos sritis, pavyzdžiui, ambulatorinė reabilitacija skiriasi nuo stacionarinės. Tad kiekvieno fizinės medicinos ir reabilitacijos (toliau – FMR) gydytojo žinios turi būti labai plačios.

Man įdomiausia judamojo atramos aparato reabilitacija, nes būtent čia yra greičiau pasiekiamas teigiamas rezultatas, o ir pacientai yra motyvuotesni už kitus. Palyginimui, insultą patyrę ar kitomis neurologinėmis ligomis sergantys ar net dėl nugaros skausmų besikreipiantys pacientai būna ženkliai mažiau motyvuoti siekti tikslo. Šis skirtumas egzistuoja greičiausiai todėl, kad judamojo atramos aparato reabilitacijos rezultatai matyti greičiau – štai pacientui lūžo koja, reabilitacijos pradžioje jis juda su ramentais, po reabilitacijos – be pagalbinių priemonių. Toks rezultatas motyvuoja tiek pacientą, tiek gydytoją.

Kokia yra pagrindinė FMR gydytojo darbo užduotis?

FMR gydytojo darbas – įvertinti paciento būklę, suburti komandą ir parinkti optimaliausią reabilitacijos programą būtent jo atvejui, stebėti reabilitacijos eigą ir koreguoti jos taktiką, jei reikia. Tai nėra lengva. Nesame burtininkai ir nežinome, kaip į tam tikras procedūras reaguos paciento kūnas – kiekvienas yra unikalus ir jo atsakas į procedūras gali kardinaliai skirtis. Pavyzdžiui, mūsų naudojama interferencinių srovių terapija identiško negalavimo atveju vienam pacientui gali veikti puikiai, kitam nedaryti jokio poveikio. Taip nutinka dėl skirtingų fiziologinių niuansų.

Be to, turime atsižvelgti ne tik į fizinę paciento būklę. Galbūt vienas pacientas patiria didelę psichologinę įtampą ar išgyvena krizę, todėl procedūra neveikia taip efektyviai kaip pacientui, kuris ateina atsipalaidavęs, dalinasi gera emocija. Todėl fizinė reabilitacija yra ypatingai individualizuota.  

Kiek reabilitacijoje yra FMR gydytojo ir kitų specialistų indėlio, o kiek – paties paciento pastangų?

Reabilitacija yra juodas darbas, bet jis išlaisvina iš skausmo. Pacientai privalo įdėti daug pastangų, sunkiai dirbti fiziškai, o mes dirbame juos motyvuodami ir įtikindami, paaiškindami, kodėl konkrečiam pacientui reikia būtent tų procedūrų, kurios buvo paskirtos. Žinoma, ne su visais pacientais būna paprasta.

Nemotyvuotų pacientų nėra itin daug, bet būna atvejų, kai žmogus tiesiog tikisi, kad mes už jį viską padarysime, kad esame tiesiogiai atsakingi už jo pasveikimą. Taip, FMR gydytojas tikrai atsako už paciento sveikatą, bet ta atsakomybė susideda iš vertinimo, konsultacijų, reabilitacijos taktikos parinkimo, net motyvavimo. Bet žmogus pats turi dėti kuo daugiau pastangų, kad jam pagerėtų.

Paminėjote, kad pacientams tenka aiškinti apie jų reabilitacijos programą, eigą.

Pacientai pasišneka, pasilygina, kam kokios procedūros paskirtos. Tada jiems ir kyla klausimų, kodėl, rodos, panašioms bėdoms spręsti parenkami skirtingi metodai, prietaisai. Suprantame, kad pacientams gali trūkti specifinių žinių ir stengiamės jiems viską suprantamai paaiškinti, nuraminti. Kitaip tariant, atliekame ir nemažai edukacinio darbo. Abu mano tėvai yra pradinių klasių mokytojai ir kartais man sako – „tu irgi esi truputį mokytojas, mokai pacientus“. Taip ir yra – iš visų specialybių esame vieni daugiausiai pacientus mokančių gydytojų. Be to, ir namų darbus patikriname, t. y., ar daroma mankšta, kaip ji daroma.

Ar Ambulatorinės reabilitacijos skyriuje jaučiate sezoniškumą?

Sezoniškumą tikrai jaučiame. Pavyzdžiui, dabar baigiasi šių metų sausio 14-osios pacientų, kurie susižalojo dėl apledėjusių šaligatvių, reabilitacija. Taip pat – gruodžio švenčių ir vakarėlių „aukų“, kurioms plyšo raiščiai ar ištiko kitos traumos, reabilitacija. Šiuo metu sulaukiame ir krepšininkų-mėgėjų, kurie nemėgsta daryti apšilimų ar tempimų ir patiria traumas žaidimo aikštelėse. Laukiame pasirodant pasibaigusio sezono slidininkų.

Vasarą daugiausiai kreipiasi futbolininkai, tenisininkai, paspirtukininkai, nors pastarųjų jau mažėja. Balandį ir gegužę ateina daržininkyste ir sodininkyste užsiimantys pacientai, kad pagerintų fizinę būklę. Neretai jie sugrįžta ir rudenį, nes darbuose persistengė. Ir, žinoma, visus metus turime pacientų, kuriems buvo atliktos planinės ar skubios ortopedinės operacijos.

Ar pastebite, kad vis dažniau pasitaiko žmonių, kurie sportuoja mėgėjiškai, bet gana intensyviai – pavyzdžiui, žaidžia padelį ar tenisą, – tačiau jų fizinis pasiruošimas netinkamas, todėl patiria traumas?

Tokią tendenciją pastebime. Dauguma šių žmonių dirba sėdimus darbus, o sportuoti ima tinkamai fiziškai nepasiruošę, galbūt nemokėdami taisyklingų judesių ir padėčių. Minėtose sporto šakose aktyviai dalyvauja viršutinė kūno dalis, ypač alkūnė, taip pat pečiai. Jie gauna daug krūvio ir monotoniškų, pasikartojančių judesių.

Problema išryškėja ne iš karto, nes kūnas įjungia kompensacinius mechanizmus, tačiau ilgainiui jie išsenka, ir prasideda skausmai, traumos. Šiems žmonėms padėtų fizinės treniruotės, apšilimai, tempimai. Sporte, kaip ir gyvenime apskritai, reikia balanso, nes persistengus problema anksčiau ar vėliau atsiras.

Ką galite pasakyti apie pacientų amžių – ar reabilitacija reikalinga tik kažkuriai amžiaus grupei? 

Mūsų skyriuje besigydančių žmonių amžius tikrai labai įvairus, nuo 18 iki 90 metų ir net daugiau. Kartą turėjau 90-etį pacientą, kurio judesių amplitudės, lengvumas mane nustebino gerąja prasme. Šis pacientas turėjo tik vieną skundą – kad skauda nugarą. Kaip jis išliko geros fizinės būklės? Kiekvieną dieną bent 5 minutes skirdamas sportui. Žvelgiant apskritai, 5 minutės gal ir yra mažai, bet 0 yra dar mažiau.

Kiek pacientų reabilitacijai svarbus skyriaus komandinis darbas?

Kiekvienoje medicinos srityje komandiškumas yra būtinas elementas, bet reabilitacijoje, manau, jis yra ypatingai svarbus. Jei aš, kaip FMR gydytojas, paskirsiu pacientui gydymo taktiką, sužymėsiu kaip kokią procedūrą atlikti, o kolegos to nepaisys – gero rezultato neturėsime. Kita vertus, visada galime vienas kitą papildyti, pakoreguoti, patarti.

Mūsų skyriuje svarbūs visi, nuo registratūros darbuotojų, FMR gydytojų, kineziterapeutų, masažuotojų, ergoterapeutų iki patalpas prižiūrinčių pagalbinių darbuotojų ir baseinų prižiūrėtojų. Komandoje kiekvienas atliekame savo rolę, įnešame savo indėlį, kuris svarbus galutiniam tikslui – padėti pacientui.

Jūsų skyrius garsėja ne tik puikiais pacientų reabilitacijos rezultatais, bet gera atmosfera. Kaip pavyksta tai pasiekti?

Kaip skyriaus vedėjas kolegų visada klausiu, kokių svajonių jie turi, pavyzdžiui, naujų patalpų, dviračių į baseiną ir kt. Pasikalbame, kaip tai galėtume įgyvendinti. Svarbu klausti kitų nuomonės, idėjų, nes pats ne visada apie viską pagalvosi. Skyriaus darbuotojai daro labai svarbų darbą, todėl noriu ir siekiu, kad tą darbą darydami jie turėtų užtektinai darbo priemonių, patogias darbo vietas, galėtų pacientams pasiūlyti naujovių – tai yra geriausias būdas pacientams suteikti kokybiškas paslaugas, o darbuotojams motyvaciją, pasitenkinimą savo darbu ir gerą atmosferą. Savo skyriaus komandai visada sakau, kad pokyčiai niekada nesibaigs – visada rasime, ką dar galima patobulinti, kad būtų patogiau ir pacientams, ir darbuotojams.

Reabilitacija ir dirbtinis intelektas – esate už ar prieš?

Yra žmonių, kurie skeptiškai žvelgia į dirbtinį intelektą (toliau – DI), ypatingai medicinoje, tačiau aš manau, kad DI gali bent iš dalies palengvinti ir pagreitinti mūsų darbą. Medicinoje tai galėtų būti statistika, duomenų analizė. Žinoma, dirbtinis intelektas turi ribas ir mūsų, kaip reabilitacijos specialistų, neišstums, nes žmogiškasis kontaktas ir toliau bus reikalingas.

Naujienų portaluose neretai pasirodo pranešimai apie medicinos pasiekimus ir naujoves. Ar tą pačią tendenciją pastebite ir reabilitacijos srityje?

Manau, kad pastaruosius 10 metų reabilitacijos kaip medicinos srities pažanga yra sulėtėjusi. Prietaisai tobulinami, pavyzdžiui, prieš penkerius metus atsirado ypač modernus ir efektyvus aukšto dažnio elektroterapijos prietaisas HiToPtouch, raumenų ir nervų stimuliacijai. Iš viso, mano žiniomis, tokių prietaisų Lietuvoje yra keturi – vienas yra mūsų skyriuje.

Tobulėja ir lazeriai, atliekami vis nauji moksliniai tyrimai. Beje, mūsų turimas lazeris yra ypač inovatyvus: prietaisas sufokusuoja silpną lazerio srautą ir per specialią lanksčią optiką nukreipia spinduliuotę tiesiai į tikslą, be to, jį galima naudoti  virš metalo implantų, jis neturi jokio neigiamo poveikio pacientui. Tačiau apskritai revoliucinių pasikeitimų ar išradimų pastarąjį dešimtmetį, manau, nebuvo.

Koks būtų jūsų vienas patarimas žmonėms, norintiems išvengti vizito pas FMR gydytoją arba jį atitolinti?

Judėti, eiti.

Ar eiti rekomenduojate net tada, kai kažką jau skauda?

Jei pradeda skaudėti nugarą – pradėkite vaikščioti. Žinoma, ėjimo krūvis, greitis, atstumas priklauso nuo žmogaus galimybių – kaip jau sakiau, būtinas balansas, nereikia persistengti, – tačiau svarbiausia yra judėti, krūvį didinti pamažu. Jei einant reikia stabtelėti ir pailsėti – tikrai galima tai ir padaryti, nes net ir taip sustiprės raumenų tonusas, padidės judesių amplitudės, pagerės psichoemocinis fonas. O juk dažnu atveju net nugarą skauda dėl streso.

Žinoma, jei skauda kažkurį sąnarį, pavyzdžiui, kelį, žmogus daug nenueis. Bet tokiu atveju jis gali kreiptis į mūsų skyrių: padėsime sumažinti skausmą, o gal ir visai jo atsikratyti, išmokysime tinkamų pratimų, kurie neleis taip greitai atrofuotis raumenims. Be to, fiziškai aktyvūs pacientai gali pasiekti geresnių pooperacinių rezultatų, nes jų raumenų jėga, tonusas yra geresni, judesių amplitudės didesnės.

Kiek reikia nueiti kasdien – 10 tūkstančių žingsnių?

Tiesą sakant, 10 tūkstančių yra tarsi marketingo triukas, gražus skaičius, nes nėra jokio aiškaus motyvo, kodėl nueiti reikėtų būtent tiek. Bet visgi bent 7 tūkstančius žingsnių kasdien nueiti privaloma visiems. Jei nueisite 10 tūkstančių – geriau, 15 tūkstančių – puiku. Bet jei nueisite 30 tūkstančių – tada vėl grįžtame prie balanso klausimo.

Žmonės mėgsta pasigirti, kad darbe nuėjo 10 tūkstančių žingsnių. Deja, žingsniai darbe nesuteikia tiek daug naudos, kaip vaikščiojimas laisvalaikiu. Vaikščiodamas darbe žmogus neatsipalaiduoja, toliau galvoja apie darbą, rūpesčius. Visai kas kita, jei tie žingsniai nueinami lauke – tada žmogus pradeda domėtis aplinka, atsipalaiduoja jo pečių juosta, pagerėja ne tik fizinė, bet ir psichoemocinė būsena, įvyksta hormoniniai pokyčiai. Šešerius metus dirbau kurortologijos srityje, tad galiu nedvejodamas pasakyti, kad mums reikia gamtos – saulės, vėjo, miško. Į lauką eiti būtina kasdien, nepaisant oro sąlygų.

Visi sėdime tikrai daug, mūsų kūnas po truputį evoliucionuoja, todėl kažkada galbūt tapsime sėdinčiomis būtybėmis ir judėsime su pagalbinėmis priemonėmis. Bet šiandieninis mūsų kūnas vis dar pritaikytas judėjimui, todėl būtent tai ir reikia daryti, kad jaustumės gerai.

Dalia Smagurauskaitė