Raudonės pilies meilės legenda

Raudonės pilies pirminės, autentiškos formos gimė renesanso epochoje. Renesansinių pastatų Lietuvoje išliko gana nedaug, todėl architektūros palikime jie užima išskirtinę vietą.
Praturtėję feodalai XVI-XVII a. sandūroje statėsi dviaukščius plytinius rūmus – renesansinius pastatus su gynybiniais įrenginiais, bokštais, šaudymo angomis ir gynybinėmis sienomis. Juos supo pylimai, tvenkiniai ir nuostabūs parkai. Šie rūmai išsiskyrė iš kitų dvarų, todėl buvo vadinami pilimis. Keletas tokio pobūdžio rūmų-pilių (Raudondvario, Raudonės, Panemunės) yra išlikusių ir panemunėje, keliaujant nuo Kauno link Jurbarko.
Norisi tikėti, kad šios pilys buvo statytos kryžiuočių ir tik vėliau rekonstruotos, tačiau archeologiniai kasinėjimai, archyvinių dokumentų sudarymas paneigia šį faktą.
Įspūdingo grožio Raudonės pilį pasistatė stambus Lietuvos miško eksportininkas iš Prūsijos Krišpinas Kiršenšteinas. Tai seniausia pilis, pastatyta Kiršenšteino iniciatyva. Du jo partneriai,   Jaronimas Eperješas (Panemunės pilis) ir Jonas Dziavialtauskas (Raudondvario pilis), pasistato panašaus tipo rūmus Kiršenšteino kaimynystėje.
XVII a. raudonės pilis atiteko K. Kiršenšteino anūkui Jeronimui Krišpino Kiršenšteinui.
J. K. Kiršenšteinas būdamas 13 metų iškilo į Lietuvos feodalinės visuomenės elitą.
Mirus J. K. Kiršenteinui dvaras atiteko giminaičiams Olendskaims, tačiau 1810 Olendskiai dėl finansinių sunkumų Raudonės dvarą ir gaisro apniokotą pilį perdavė carienės Jakaterinos II favoritui grafui Zubovui. Zubuvui mirus nauja pilies savininke tapo jo duktė Sofija von Pirch (Kaisarova).
Jei galėtų prabilti šios raudonos plytos – papasakotų nuostabią meilės istoriją, kuri prasidėjo tolimoje Madeiroje – gražiausioje pasaulio saloje Atlanto vandenyne.
1861 metais į stulbinančio grožio Madeiros salą nukeliavo tuometinės Raudonės pilies savininkės Sofijos Platonovnos Kaisarovos duktė Sofija Karlovna Vaksel su trim savo vaikais -Nadiežda, Sofija ir Platonu. Tenai susidraugavo su  rašytojo kelią pradėjusiu portugalu Žozė Karlu de Faria e Kastro.
Žozė Karlas de Faria e Kastro į tolimą atšiaurų kraštą paviliojo trapi ir švelni, graži kaip grakščioji Madeiros gėlė, Platono sesuo Sofija Lvovna Vaksel.
1870 metais Žozė Karlas gavo kvietimą aplankyti savo draugą Platovą. Žozė, atvykęs pas savo bičiulį, ėmė lankytis ir Raudonėje, kur močiutės dvare gyveno Sofija. Tik šimtametės liepos mena įsimylėjėlių šnabždesius, medžių viršūnės tebesaugo jų laimingus žvilgsnius, susitikusius prie horizonte patekančios saulės, o Nemuno vandenys plukdo gražią meilės istoriją.
1872-ųjų pavasarį Žozė Karlas ir Sofija Lvovna susituokė Raudonės pilyje, čia ir apsigyveno. Po ketverių metų Raudonėje gimė ir augo jų vienintelis sūnus Juozas de Faria e Kastro.
Laimingai tekėjo šeimos gyvenimas. Augo sūnus Juozas. Jis buvo mokomas prancūzų ir vokiečių kalbų, o lietuviškai išmoko pats, girdėdamas kalbant dvaro darbininkus ir pilies tarnus. Pilyje skambėjo muzika, nes Sofija Lvovna nuo jaunumės buvo vokiečių kompozitoriaus ir gitaros virtuozo Dekerio mokinė. Šeimos rate ir sulaukus svečių buvo skaitoma poezija, nes Žozė Karlas pažinojo ir mėgo ir portugalų, ir užsienio rašytojų literatūrą.
Bet 1887-aisiais, pašlijus Sofijos de Faria e Kastro sveikatai, savo penkioliktąjį laimingo gyvenimo su Žozė pavasarį, Sofija mirė.
Žozė liko Raudonėje, toks vienišas tolimame ir tokiame skirtingame nuo tėvynės krašte. Anuomet žiemos būdavo šaltos, spausdavo speigas ir pilies kuoruose gąsdindami ūžavo vėjai. Dideliuose kambariuose, tamsiais žiemos vakarais, tarsi vaiduokliai slankiojo šešėliai. Bet Portugalas pamilo Raudonę, kur buvo laimingas su gražuole žmona Sofija, kur parko takai, ūksmingi pavėsiai, žydintys pavasariai jam priminė mylimąją.
Tad  dar dvidešimt trejus metus Žozė gyveno Raudonėje vienas, antrą kartą taip ir nevedė. Dažnai važinėjo į Portugaliją, į Peterburgą, o paskutiniaisiais savo metais vyko į Madeirą – atsisveikinti su tėvyne – ir vėl grįžo į Raudonę. Prieš daugiau nei šimtą metų – 1910-ųjų pavasarį – Žozė Karlas de Faria e Kastro atgulė amžinojo poilsio katalikų kapinėse ant kalno prie Raudonėnų.
Tad tai ne tik raudonų plytų rūmai, įspūdingi savo architektūra, bet Raudonės pilies sienos mena žmonių likimus, jų gyvenimo istorijas.