Raisa Melnikova. Žmogus vertinamas pagal jo veiksmus/Esė

Raisa Melnikova. Nuotr. iš asm. archyvo

Gėdingas charakteris

ir puikūs drabužiai

tepa labiau nei purvas.

Titus Maccius Plautus

Žmogus gyvena, veikia, mokosi ir iš naujo mokosi, prisiekia ir atsižada, išbando save įvairiomis aplinkybėmis, myli ir nekenčia, ieško naujų pasaulių ir savęs… Kokia būtybė yra žmogus? Kokiomis savybėmis jį gali apibūdinti? Apie tai svarstė filosofai, psichologai, sociologai, fiziologai ir kiti žmogaus esmės tyrinėtojai. Kodėl taip svarbu aptarti žmogų? Nes be žmogaus, viskas, kas yra  mūsų pasaulyje, nieko nereiškia. Niekam, išskyrus žmogų, nereikia turto, technologijų, kultūros ar galios.

Iki šių dienų „žmogaus“ sąvoka įgijo daugybę epitetų, žyminčių jos kultūrizaciją. Paimkime „Zoon politikon“ kaip atspirties tašką. Savo veikale „Politika“ senovės graikų filosofas Aristotelis, gyvenęs nuo 384 iki 322 m. pr. Kr., rašo: „Žmogus iš prigimties yra socialus (arba politinis) gyvūnas.“

Nuo Aristotelio laikų žmonėms buvo suteikta daug apibrėžimų. Jie vadinami „Homo sapiens“ – racionaliu žmogumi, „Homo faber“ – kūrybingu žmogumi, „Homo moralis“ – moraliu žmogumi. Žmonėms nuolat suteikiamos naujos savybės. Maxas Scheleris (1874–1928) apibrėžė žmones kaip žvėris, ištroškusius naujumo – „bestia cupidissima rerum novarum“. Ernstas Cassireris (1874–1945), atskleisdamas žmogaus esmę jo gebėjime kurti simbolius ir gyventi jų pasaulyje, apibūdino jį kaip „Animal Symbolicum“ – simbolinį gyvūną. Johanas Huizinga (1872–1945) atrado dar vieną žmogaus veiklos pusę, pavadindamas jį „Homo ludens“ – žaismingu žmogumi.

Tęsdami šią samprotavimo liniją, kalbame apie bendrąsias žmogaus savybes. Tačiau net senovės graikai žmogų vadino mikrokosmosu – miniatiūrine visata. Sokratas (469 m. pr. Kr. – 399 m. pr. Kr.) skelbė apie sielos, kuria apdovanotas žmogus, egzistavimą. Jis ragino tiek senus, tiek jaunus rūpintis ne pinigais ir garbe, o siela, būti dorybingiems ir elgtis moraliai, tai yra, pagal racionalius principus.

Sokratas laikė sielos racionalumą svarbiausia žmogaus savybe. Protas reguliuoja žmogaus elgesį. Proto dėka žmogus turi pasiekti savęs ir savo aistrų valdymą. Proto dėka žmogus nustato saikingumą ir jo dėka nepasiduos gėdai. Pasirinkimą daro pats individas, savo laisva valia. Jo racionali siela nustato moralines ribas. Tačiau žmogaus netobulumas Sokratą slėgė; jis apgailestavo, kad žmonės, žinodami, kas gera, vis tiek elgiasi blogai.

Platonas (427–347 m. pr. Kr.) plėtojo sielos ir kūno temą. Filosofas laikė kūną aistrų, kurios sukelia visas žmogaus nelaimes, šaltiniu, todėl pirmiausia reikia rūpintis savo siela. Siela, kurioje sutelktas protas, vaidina pagrindinį vaidmenį. Ir Platonas, ir Aristotelis sutinka, kad elgesį valdo protas, kuris lemia ne tik motyvus, bet ir numato veiksmų pasekmes. Dabartinis požiūris į žmogaus elgesį, kilęs iš Platono, buvo nuosekliai plėtojamas Spinozos (oland. Baruch (de) Spinoza, 1632–1677), Niutono (angl. Isaac Newton, 1643–1727), Hume’o (angl. David Hume, 1711–1776) ir Kanto (vok. Immanuel Kant, 1724–1804) filosofijoje. Filosofai tikėjo, kad subjektas gali būti gražus, kai žino, kaip būti savimi. Antropologijoje taip pat įsitvirtino požiūris, kad žmogų galima vertinti pagal jo atliekamus veiksmus. Immanuelis Kantas suprato, kad žmonės gali teigti viena, o elgtis kitaip. Vokiečių filosofas teigė: „Būti protingam dar nereiškia turėti supratimo; puikuotis maksimomis, bet atlikti joms priešingus veiksmus dar nereiškia būti protingam.“ Ir tada, savo antropologiniame palyginime, jis pateikė pavyzdį. Kartą, kai karalius Karolis II rado grafą Ročesterį paskendusį mintyse, jis paklausė jo:

„Apie ką taip giliai galvoji?“

Atsakymas:

„Svarstau parašyti epitafą Jūsų Didenybei“.

Klausimas:

„Kas ten parašyta?“

Atsakymas:

„Čia guli karalius Karolis II, kuris per savo gyvenimą pasakė daug išmintingų dalykų, bet nieko išmintingo nenuveikė“.

Vėliau Kanto palikimo tyrinėtojai siūlo tikslesnį epitafo vertimą.

Čia guli mūsų valdovas, Viešpats Karalius,

Kurio žodžiu niekas negalėjo pasikliauti,

Kuris niekada nesakė nieko kvailo,

Bet kuris niekada ir nepadarė nieko išmintingo.

Tačiau iš esmės vertimo esmė lieka ta pati. Nuomonė apie žmogų formuojamas remiantis jo veiksmais. Pasak Hegelio (1770–1831), šis principas yra pagrindinė savybė, pagal kurią galima nustatyti, koks yra žmogus. Kiti mąstytojai panašiai teigė apie žmogų. „Tik veiksmais vertiname vidinius judesius, mintis, veiksmus ir jausmus“, – rašė prancūzų filosofas Helvecijus (1715–1771).

„Kiekvienas išorinis padorumas turi savo vidinį pagrindą“, – sakė didysis vokiečių poetas Johanas Wolfgangas von Goethe (1749–1832). Šią tezę patvirtina ir kitų filosofų teiginiai.

Tačiau dar anksčiau ispanų rašytojas Baltasaras Graciánas (1601–1658) teigė: „Veiksmai yra minčių vaisius. Jei mintys yra protingos, bus ir geri veiksmai.“ Visur diskutuojama apie racionalų elgesį, apie elgesį, pagrįstą pagarba kitiems. O pagrindinis elgesio veiksnys yra motyvas: kodėl atliekamas konkretus veiksmas.

Šiandieninėje virtualioje visuomenėje, prisidengęs pravarde, tarsi už ekrano, žmogus patenka į laisvumo karalystę. Čia autentiškumo ir realybės nėra, o karaliauja šou. Sunku suprasti žmonių, slepiančių kaukes, motyvus, nes nežinome, kas jie yra iš tikrųjų. Kyla klausimas, ar patys kaukėti žmonės žino, kas jie yra?

Žmogus turi būti savimi ir siekti savęs pažinimo, savo esmės paieškos. Dažnai šios paieškos veda prie kažko savyje atradimo, apie ką net neįtarė. Kuo labiau žmogus stengiasi suprasti save, tuo dažniau jis sau užduoda elgesio klausimus. Kaip mane suvokia kiti? Ar aš galiu tinkamai išreikšti save savo elgesiu?

Einant savęs pažinimo keliu, pirmiausia turime atidžiai stebėti save ir savo elgesį, sekti, kaip elgiamės. Klausiame savęs: kas įvyko, kokia seka, ką jautėme, kaip elgėmės. Tokiu būdu mąstymas nukreipiamas į veiksmų sąmoningumą. Tokiu būdu išmokstame analizuoti savo veiksmus ir poelgius, suprasti jų motyvus ir gerinti santykius ne tik su savimi, bet ir su išorine aplinka.

Prancūzų rašytojas Viktoras Hugo (1802–1885) teigė, kad „teisingas samprotavimas veda prie teisingų veiksmų“. Savęs valdymas nėra lengvas. Tačiau jei neišmoksime atpažinti ir nukreipti savo veiksmų, amžinai liksime kitų, kurie žino, kaip mus kontroliuoti manipuliaciniais metodais, įtakoje.

„Gaila, kad turime mirti kaip tik tada, kai ką tik išmokome gyventi tikrai gerai“, – įžvalgiai pastebėjo Ciceronas savo „Tuskulano kalbose“.

Žmogus neturėtų laukti iki senatvės, kad kauptų elgesio patirtį, įgytą bandymų ir klaidų būdu. Turėtume apsidairyti ir paklausti: ar esu linkęs apmąstyti savo esmę, užduoti egzistenciškai svarbius klausimus ir ieškoti atsakymų? Mes gyvename tarp žmonių ir kiekvienas iš mūsų turime prisiminti, kad žmogus vertinamas pagal jo veiksmus.

Diskusija baigėsi, tačiau klausimų liko. Kaip galima suprasti subjektą neatsižvelgiant į jo elgesį? O galbūt žmogus net nesupranta savęs? Kaip Cicerono supratimas susijęs su šiuolaikiniame, vis greitėjančiame pasaulyje egzistuojančiomis sąvokomis?

Raisa Melnikova. A person is judged by their actions/Essay

A shameful character

and fine clothes

stain worse than dirt.

Titus Maccius Plautus

A person lives, acts, learns and relearns, swears and renounces, tests himself in various circumstances, loves and hates, seeks new worlds and searches for himself… What kind of being is a person? What characteristics can describe him? Philosophers, psychologists, sociologists, physiologists, and other researchers of human nature have pondered this question. Why is it so important to discuss people? Because without people, everything in our world means nothing. No one but them needs wealth, technology, culture, or power.

To this day, the concept of „man” has acquired many epithets denoting its acculturation. Let’s start with „Zoon politikon.” In his work „Politics,” the ancient Greek philosopher Aristotle (384–322 BC) states: „Man is by nature a social (or political) animal.”

Since Aristotle, humans have been given many definitions. They are called „Homo sapiens” (reasonable man), „Homo faber” (creative man), and „Homo moralis” (moral man). Humans are constantly being given new characteristics. Max Scheler (1874–1928) defines humans as animals thirsting for novelty—”bestia cupidissima rerum novarum.” Ernst Cassirer (1874–1945), revealing the essence of humans in their ability to create symbols and live in their world, characterizes them as „Animal Symbolicum”—a symbolic animal. Johan Huizinga (1872–1945) discovered yet another side of human activity, calling him „Homo ludens”—the playful man.

By pursuing this line of thought, we speak of general human characteristics. But even the ancient Greeks called man a microcosm—a miniature universe. Socrates (469 BC–399 BC) proclaimed the existence of a soul, with which man is endowed. He called on both young and old to care not for money and honors, but for the soul, to be virtuous, and to behave morally, that is, in accordance with rational principles.

Socrates considered the rationality of the soul to be the most important human quality. Reason regulates human behavior. Through reason, man must achieve mastery over himself and his passions. Through reason, man determines moderation and, thanks to it, will not bring himself to a state of shame. And the choice is made by the individual himself, by his own free will. His rational soul sets moral boundaries. But human imperfection distressed Socrates; he lamented the fact that people, knowing what is good, still act badly.

Plato (427–347 BC) developed the theme of soul and body. The philosopher considered the body to be the source of the passions that give rise to all human misfortunes, and therefore one should take care of one’s soul first. The soul, where reason is concentrated, plays a central role. Both Plato and Aristotle agree that behavior is governed by reason, which determines not only motives but also anticipates the consequences of actions. The current view of human behavior, originating with Plato, was consistently developed in the philosophy of Spinoza (Dutch: Baruch (de) Spinoza, 1632–1677), Newton (English: Isaac Newton, 1643–1727), Hume (English: David Hume, 1711–1776), and Kant (German: Immanuel Kant, 1724–1804). Philosophers believed that a subject can be beautiful when they know how to be themselves. The view that a person can be judged by the actions they perform also became established in anthropology. Immanuel Kant understood that people can declare one thing and act differently. The German philosopher asserted: “To be clever does not yet mean to possess understanding; to flaunt maxims, but to commit actions contrary to them, does not yet mean to be reasonable.” And then, in his anthropological comparison, he gave an example. Once, when King Charles II found the Earl of Rochester lost in thought, he asked him:

„What are you thinking about so deeply?”

Answer:

„I am considering an epitaph for Your Majesty.”

Question:

„What does it say?”

Answer:

„Here lies King Charles II, who said many wise things in his life, but did nothing wise.”

Subsequently, scholars of Kant’s legacy offer a more precise translation of the epitaph.

Here lies our sovereign, the Lord King,

On whose word no man could rely,

Who never said anything foolish,

But who never did anything wise either.

But essentially, the essence of the translation remains the same. An opinion of a person is formed based on their actions. According to Hegel (German: Georg Wilhelm Friedrich Hegel, 1770–1831), this principle is the main feature by which one can determine what kind of person a person is.

Other thinkers have similarly reflected on the crown of creation. „Only by actions do we judge inner movements, thoughts, actions, and feelings,” wrote the French philosopher Claude Adrien Helvetius (1715–1771). „All external decency has its inner foundations,” said the great German poet Johann Wolfgang von Goethe (1749–1832). This thesis is supported by the statements of other philosophers.

But even earlier, the Spanish writer Baltasar Gracián (1601–1658) asserted: „Actions are the fruit of thoughts. If thoughts are wise, then there will be good actions.” Everywhere we talk about rational behavior, behavior based on respect for others. And the main factor in behavior is motive: why a particular action is taken.

In today’s virtual society, veiled behind a nickname, as if behind a screen, a person enters a realm of permissiveness. Here, authenticity and reality do not exist, but show reigns supreme. It is difficult to understand the motives of people acting behind masks, because we do not know who they really are. One wonders, do the masked people themselves know who they are?

A person must be themselves and strive for self-knowledge, for the search for their essence. Often, this search leads to the discovery of something within themselves that they never even suspected. The more a person strives to understand themselves, the more often they ask themselves questions of behavioral significance. How do others perceive me? Am I able to adequately express myself through my behavior?

Following the path of self-knowledge, we first need to carefully observe ourselves and our behavior, tracking how we act. We need to ask ourselves questions: what happened, in what sequence, what we felt, how we acted. In this way, our thinking is directed toward awareness of action. In this way, we learn to analyze our actions and deeds, understand their motives, and improve our relationships not only with ourselves but also with our environment.

The French writer Victor Hugo (1802 – 1885) asserted that „correct reasoning leads to correct action.” Self-management is not easy. But if we do not learn to recognize and direct our actions, we will forever remain under the influence of others who know how to control us through manipulative techniques.

„It’s a pity that we have to die just when we’ve just learned how to live truly well,” Cicero insightfully observed in his Tusculan Discourses.

A person shouldn’t wait until old age to accumulate behavioral experience gained through trial and error. We should look around and ask: am I inclined to reflect on my essence, to ask existentially important questions, and to seek answers? We live among people, and each of us must remember that a person is judged by their actions.

The reasoning is over – the questions remain. How can one understand a subject without considering their behavior? Or perhaps a person doesn’t even understand themselves? How does Cicero’s understanding compare with concepts existing in the modern, ever-accelerating world?