R.Klimas: Nušluostykim Tėvynės veidą

Seimo įsteigto Gabrielės Petkevičaitės–Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatų gretas šiais metais papildė iškilus miškininkas Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) ir Visuomeninės kraštotvarkos draugijos (VKD) Valdybų narys Jonas Rimantas Klimas. Susipažinkite su jo pasakyta kalba  š.m. kovo 18 d.Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre vykusios apdovanojimų ceremonijos metu.
 

Gerbiami lietuviai!

Malonu būti tokioje žmonių daugybėje, žmonių, kurie atėjo mūsų, apdovanotųjų pamatyti ir pagerbti. Virš mūsų visų plevena Gabrielės Petkevičaitės Bitės mintys, jos laikmečio ir mūsų dienų darbų ir rūpesčių sąlyčiai, laisvos tautos ir nepriklausomos valstybės būsena, kelianti daugiau klausimų negu atsakymų.

Gabrielė mums daug paliko – savo išmintį, gerumą, įžvalgas. Kai kas įrašyta kvietime čia dalyvauti. Man labiausiai įstrigo šie sakiniai:

1. Likę savo krašto šeimininkais, likime žmonėmis.
2. Žmonių gerovė ir laisvė ne laukimu įgyjama, bet darbu ir kova.
3. Tautų likimas priguli nuo to, kiek tautoje yra stipraus būdo žmonių. 
 

Daugeliu atvejų to, ką girdime ir matome kasdien, negalime laikyti pavyzdžiais, patvirtinančiais šiuos rašytojos sakinius. Tačiau rastume ir dešimtis faktų, kurie patvirtintų ir mūsų kartos pastangas siekti gėrio. Čia esantys apie tai gali papasakoti, apie tai kartais sužinome iš žiniasklaidos.

Galvodamas apie šios dienos prasmingą renginį, apie mano kuklių darbų aukštą įvertinimą, noriu už tai nuoširdžiai padėkoti Lietuvos miško savininkų asociacijai ir jos pirmininkui dr. Algiui Gaižučiui. Nemažai nuveikta ir Visuomeninėje kraštotvarkos draugijoje (pirmininkas Romas Kiltinavičius). Manau, šis apdovanojimas yra  visų bendražygių tolerantiško ir kantraus darbo pripažinimas.

Suprasdami mūsų dienų įvairių santykių sudėtingumą, vadovavomės siekiu, kurį išreiškėme šiais žodžiais: „Nušluostykim Tėvynės veidą“. Tai labai daugiaprasmis siekis, bet leidžiantis kiekvienam neleisti dergti ar niekinti tėvų žemės. Kas būsite Minčios girios kaime (ten mes 1993 m. pastatėme kuklų koplytstulpį žuvusiems sukilėliams atminti), rasite užrašą ant jo:

       Paklydę mes, pavargę, užmiršti
       Net metai mūs pėdas užpustė
       Ir vardus ištrynė
       Už tai, kad nuometu nušluostei veidus mums,
       Ar padėkojo Tau dabar kas nors TĖVYNE?

Atrodo, yra kažkoks anų ir šių dienų sąskambis.

Dėkoju garbingai prof. Broniau Genzelio vadovaujamai komisijai, kuri įžvelgė mano (ir visų apdovanotųjų) darbų prasmę.

Kreipdamasis į Jus visus, čia esančius kviečiu suprasti ir veikti, kad mūsų Tėvynėje Lietuvoje nebūtų niekinamas lietuviškas ŽODIS, kaip pagrindinis dvasinio paveldo nešėjas, taip pat nebūtų parceliuojama Lietuvos žemė, nes joje tūno daugybė ir materialinių ir dvasinių vertybių. Mūsų giliosios senovės tyrinėtojas Albinas Kurtinaitis rašo:

„Linkiu drįsti klausti, nebijoti, neklajoti, nedejuoti, nesirgti, neelgetauti, nes derlingesnės, turtingesnės, sveikatingesnės, laimingesnės ir šventesnės žemės už mūsų tautos žemę pasaulyje nėra“.

Priimkime šį protingą ir kilnų palinkėjimą, jo  nepamirškime ir džiaugsmingą ir sunkią valandą .

Rimantas Klimas

http://www.forest.lt