„Quanta“ režisierius Łukaszas Twarkowskis: Žmogus ir kvantinė fizika turi daugybę panašumų

85-ąjį Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną rugsėjo 13 d. atidaro lenkų režisierius Łukaszas Twarkowskis, tarptautinę režisieriaus karjerą pradėjęs būtent LNDT Didžiojoje salėje spektakliu „Lokis“. Dabar jis – Europoje gerai žinomas ir įvairių teatrų trokštamas režisierius, žiūrovams pristatantis netikėtas temas, kurias, pasak jo, vienija noras kalbėti apie sąmonę, jos gimimo fenomeną ir padovanoti žiūrovams ne spektaklį apie patirtį, o pačią patirtį, įgalinančią visus pojūčius. Šįkart kūrybinė grupė gilinasi į kvantinę fiziką ir jos siūlomus naujus mūsų egzistencijos suvokimo būdus. Spektakliui „Quanta“ pjesę rašė jo kūrybinė bendradarbė Joanna Bednarczyk, kūrusi tekstą ir „Respublikai“.

Taigi, Łukaszai, Vilnius jau matė tavo sukurtus spektaklius „Lokis“ ir „Respublika“, nustebinai žiūrovus ir teatro kritikus, o ką sumanei šįkart?

Pirmiausia tai po to beprotiško, gal net savižudiško „Respublikos“ proceso vėl grįžtame į teatro salę. Po tiriamojo, interaktyvaus teatro grįžtame prie scenos ir žiūrovų. Manęs nedomina tai, kas vyksta scenoje, mane domina tai, kas vyksta žiūrovų galvose. Todėl naudojame hibridinį teatro metodą, kur jungiame skirtingas priemones – garso dizainą, muziką, triname ribas tarp vaizdo projekcijų, kino, gyvos vaidybos ir choreografijos, kad sukurtume unikalią patirtį, surastume unikalią kalbą, kuri jau nebereprezentuoja scenarijaus, nebepasakoja istorijos, o veikia sensoriniais lygiais. Labai stengiamės surasti būdą, kaip kurti įgalinant visus pojūčius ir paveikti auditoriją mentaliai, intelektualiai bei fiziškai tuo pačiu metu. Sakyčiau, kad režisūra nepasikeitusi, pasikeitusi tema. Šiuo spektakliu pradėsime mokslo trilogiją, pirmoji dalis bus apie kvantinę fiziką, sieksime pamatyti šį fenomeną iš skirtingų rakursų.

Kai išgirsti žodžius „kvantinė fizika“, pagalvoji: „O Dieve, tai taip sudėtinga. Net fizikai jos nesupranta.“ Gali būti baisu eiti į tokį spektaklį, nes bijai teorijų, uždavinių, bet galiu užtikrinti, kad spektaklyje tikrai nebus kalbama apie fizikos teorijas, jame bus kalbama apie patirtį, kurią įkvėpė kvantinė fizika. Vis cituoju Marką Rothko, nes, mano manymu, jis pasakė vieną svarbiausių dalykų: „Paveikslas neturėtų išreikšti patirties, paveikslas pats turi būti patirtis.“ Tai galioja ir mūsų praktikoje – kaip sukurti laiko ir erdvės realybes, kurios ne kalba apie kažką, bet yra pačios savaime ir komunikuoja su publika nekalbiniu lygiu.

Kaip sugalvojai gilintis į kvantinės fizikos pasaulį? Kaip atėjai iki šios temos?

Kai pradėjome kurti šį spektaklį, pagalvojau apie buvusius darbus per pastaruosius 6 ar 7 metus ir supratau, kad mes jau esame sukūrę labai daug scenų, kurios tobulai tiktų šiam spektakliui, nes jos paremtos kvantiniu pasaulio suvokimu. Bet nenorime savęs kartoti, todėl jų negalime rodyti. Tačiau pirmą kartą tai įgavo pavadinimą. Net neperskaitę Labatuto knygos (Benjamíno Labatuto kūrinys „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ įkvėpė šio spektaklio atsiradimą – A. P.), mes vienu ar kitu būdu labai greitai būtume priėję prie kvantinės fizikos. Tai labai susiję su visais mūsų tyrinėjimais.

Kad ir kokia būtų tema, galiausiai kalbama apie sąmonę ir sąmonės paslaptį, kaip gyventi ir jausti pasaulį ir apie ekstremalius būdus jį patirti. Tai gali būti transcendencija kaip „Respublikos“ atveju, tai gali būti nusikaltimas ir aistra, kaip yra „Lokyje“, tai gali būti humanoidai ir dirbtinis intelektas. Visgi visa tai yra būdai matyti ir patirti sąmonės gimimo fenomeną. Tiesa, kad pirmoji inspiracija atėjo perskaičius Labatuto knygą, galvojome kurti jos adaptaciją. Šiaip jau man nepatinka dirbti su adaptacijomis, bet tai buvo viena iš išimčių, nes ši medžiaga mane pribloškė, įsimylėjau ją. Deja, o gal laimei, sužinojome, kad autorius teises jau pardavė Holivudui. Tai priėmiau kaip atsitiktinumą, kuris nuveda link sėkmės, nes toje knygoje mane labiausiai domino fizikų Erwino Schrödingerio ir Wernerio Heisenbergo istorijos, tad, negavę teisių, galėjome atmesti neįdomias dalis (nereikėjo statyti visos knygos) ir sukurti kažką savo jėgomis. Džiaugiausi, kad susiaurinome savo temą.

Planuojame daryti trilogiją, kurios dalys atskleistų skirtingus XX amžiaus mokslo aspektus. Ne tik XX amžiaus, bet ir šiuolaikinių dienų, nes pasitelkus faktus ir mockumentary metodą, visuomet kalbame ir apie dabardieną. Planuojame, kad antroji dalis bus apie Alaną Turingą ir dirbtinį intelektą, veiksmas vyks per II Pasaulinį karą, o „Quantoje“ susitelksime į 1938 metus.

Kūrybiniame procese jūs visi labai daug gilinatės į temą – skaitote įvairias knygas, žiūrite filmus, nagrinėjate istorinius šaltinius. Po viso to, ką perskaitei ir sužinojai, ar gali pasakyti, kokių panašumų turi kvantinė fizika ir žmogus?

Žinoma. Daugybė panašumų. Man atrodo, kvantinė fizika labai įdomi dėl to, kad reikalauja kitokio mąstymo, turi pamiršti viską, ką žinojai apie fiziką. Kvantinių dėsnių visiškai suprasti negalime, nes mūsų fizikos supratimas yra paremtas Newtono modeliu. Tad kai žmogus pradeda galvoti apie kvantinę fiziką, mano, kad ji tiesiog neįmanoma, nes paremta kontradikcijomis, neturi logikos. Visgi galima atrasti, kokia ji graži, nes suteikia galimybę tikėti laisva valia. Ji teigia, kad subatominiame lygyje dalykai yra atsitiktiniai. Ir nori tikėk, nori netikėk, bet tiesiog nėra jokios priežasties. Tai gali priversti tave jaustis prislėgtą arba ypač laimingą, nes nėra predeterministinio mąstymo būdo. Tai nesibaigiantis procesas, vykstantis dabar.

Schrödingeris buvo vienas iš pirmųjų fizikų, sukūrusių pagrindus mąstyti apie multivisatų galimybes. Tiesą sakant, esu apsėstas idėjų apie multivisatas. Su jomis susijęs laikas, tai dar viena manija, kurią turiu, kai mąstau apie teatrą ir gyvenimą. Man sunku tikėti laiku ar įprastu būdu, kaip suprantamas laikas. Kaip yra pasakęs Einsteinas, kai pradedi mąstyti dideliais masteliais, supranti, kad mes, žmonės, esame labai riboti. Mūsų pojūčiai labai riboti, matome tik labai mažą dalį šviesos, girdime labai nedaug. Šiame pasaulyje esame tik sekundei, turint omeny visatos begalybę, bet kartu gyvename ir per dideliu masteliu, kad suprastume, kas vyksta nanolygmeniu. Taigi esame kažkur per vidurį – tarp didelės sistemos ir mažos. Gal tai ir gąsdina, bet kartu suteikia ir visiškai kitą mūsų egzistencijos perspektyvą. Tikiu, kad nenuoseklumas, kuris juntamas mąstant apie kvantinę fiziką, yra labai panašus į žmogaus prigimtį – mes nesame Newtono tvariniai. Gyvename nuolatinėje paslaptyje – nenutuokiame, kokia bus mūsų reakcija į tam tikrus dalykus.

Dar vienas iš panašumų – superpozicijos sąvoka. Tai vienas nuostabiausių dalykų kvantinėje fizikoje. Atomo būsenos superpozicija nėra binarinė. Ji vienu metu gali būti ir nulis, ir vienetas. Jaučiu, kad tai labai artima mums. Žmonės dažnai būna dviejų būsenų vienu metu, tik kai imamės veiksmų, nusprendžiame, kurį kelią pasirinksime ir kuris iš dviejų taps realus. Tikiu, kad kvantinė fizika šiuo metu yra viena iš geriausių metaforų tiriant, kaip mes funkcionuojame. Ši mokslo sritis kur kas labiau tinka suprasti mūsų žinias, psichiką, veiksmus nei senas Newtono modelis, kuris jau nebeveikia.

Ar buvai pasiilgęs lietuvių aktorių? Savo kompanijos?

Aš labai laimingas, kad su lietuvių aktoriais susitinkame reguliariai per užsienio turus, matėmės per spektaklio „Lokis“ atgaivinimą, „Respublikos“ gastroles. Kitu atveju, kaip ten sako, mirčiau iš ilgesio. Tai pati šauniausia kompanija, kokią esu sutikęs savo gyvenime. Labai džiaugiuosi, kad vėl su jais dirbu, yra aktorių, su kuriais dirbu jau trečią kartą, ir yra keli nauji veidai. Labai įdomu pamatyti, kai jie visi kartu sukurs tą viešbučio savininkų ir naujų svečių konsteliaciją.

Ar išlieka tie patys darbo su aktoriais principai: demokratiškas požiūris į kūrybą, daug pokalbių, daug gilinimosi į temą ir įvairius susijusius šaltinius?

Šie dalykai nesikeičia, bet kadangi šioje dvylikos aktorių grupėje yra aštuoni, su kuriais jau dirbau, tai galėjome praleisti team-buildingo dalį, kurią visą laiką darau, kai dirbu naujame teatre. Svarbiausia pasiruošiamojo, laboratorinio darbo dalis yra sukurti tą kompaniją, kaip tu sakai. Šiuo atveju jau buvome grupė, kuri tiesiog atsivėrė naujiems dalyviams. Todėl praleidome ir daug kitų elementų, kurie  tarnauja vienas kito pažinimui bei galėjome greičiau pradėti gilintis į temą ir į esmę.

Man visada labai svarbu nenaudoti aktorių instrumentiškai, o sukurti bendro mąstymo pagrindą, todėl daug valandų praleidome paskaitose, kurias parengė Joanna. Pasistengėme, kad suprastume kaip galima daugiau. Buvome priversti išties labai daug padirbėti intelektualiai, kad galėtume sukurti pasaulį, kuris paremtas ne tuštuma, o kiekvieno aktoriaus kūryba. 

Per daug metų dirbant su improvizacijomis supratau, kad tai eksperimentinis procesas. Kaip ir moksle. Mes esame labai kantrūs ir viską fiksuojame – kiekviena improvizacija kažką duoda. Kartais tai tik atmosfera, kartais sakinys. Kartais po 40 bandymų atsiranda viena improvizacija, kurios neparašytų joks dramaturgas. Ji gimsta iš tos keistos sinergijos dirbant kartu, kai aktoriai susitinka su tuo, kam nesiruošė. Visgi toks kūrybinis procesas reikalauja itin daug kantrybės ir laukimo. Ir kartais tai įvyksta, o kartais – ne. Dirbant su aktoriais svarbiausia yra pamatyti grožį kiekviename žmoguje, išryškinti jį ir panaudoti kuriant veikėją.

Papasakok apie spektaklio estetiką. XX a. stiliaus viešbutis ir to laikmečio kostiumai. Kodėl šįkart buvo toks sprendimas?

Prieš kuriant spektaklį, veikėjus ir scenarijų, mano vaizduotė turi žinoti, kur vyks veiksmas. Vieta nusako struktūrą. Taip buvo ir šįkart. Galvojome: gerai, kvantinė fizika, tikriausiai bus keli žymūs mokslininkai, ir reikia apsibrėžti erdvę, kuri būtų tokia vieta, kur galėtume eksperimentuoti su judesiais, su laiku. Nusprendėme pasirinkti viešbutį, kuris yra tobula niekieno žemė, vieta, į kurią visi atvyksta tik ribotam laikui ir vėl išvyksta.

O tie seni viešbučiai, pastatyti praeito amžiaus pradžioje, yra vis dar su tomis pačiomis art deco dekoracijomis ir žmonės dėvi panašius kostiumus. Tiesą sakant, pirmą kartą kartu su Svenja, kostiumų dailininke, dirbame su istoriniais kostiumais, norime pažaisti su laiko kapsule – būsime viešbutyje, kuriame nutinka 1938-ųjų ir dabarties įvykiai. Nėra taip, kad norime atkurti XX a. stilių – kuriame alternatyvią realybę, kuri turi praeities skonį. Tai irgi susiję su tuo (vėl galvoju apie kvantinę fiziką), kaip sugriauti linijinį mąstymo būdą. Nėra praeities ir dabarties. Yra amžina dabartis, tai vienintelis galimas pasirinkimas. Multivisatų pasauliai egzistuoja tuo pačiu lygmeniu, jie negali būti paremti priežasties ir pasekmės santykiu. Reikia suardyti tokį supratimą savo smegenyse, kad galėtum patirti tai, apie ką kalba kvantinė fizika.

Susidaro įspūdis, kad spektaklyje tikrai bus daug kvantinės fizikos. Ką pasakytum žiūrovui, kuris nuogąstauja, kad tai bus labai sudėtingos temos ir jis nieko nesupras?

Manau, svarbiausia atsipalaiduoti, būti atviram ir neieškoti atsakymų. Į galvą ateina graži režisieriaus Tarkovskio citata: „Kai žmonės bando suprasti mano filmus, jie praleidžia visą esmę.“ Viskas yra susiję su patirtimi ir atsivėrimu. Tai mes ir siekiame padaryti – sugriauti kai kuriuos mąstymo įpročius, kurie labai žalingi ir sukelia ekstremumus ar fanatizmą. Nepamenu, kuris iš fizikų yra pasakęs: „Teisingo teiginio priešingybė yra klaidingas teiginys. Tačiau gilios tiesos priešingybė gali būti kita gili tiesa.“ Manau, būtų puiku, jei mums pavyktų pasiekti, kad publika tai suprastų.

„Quanta“ kuriama bendradarbiaujant su Onassis Culture Athens, Antverpeno De Singel teatru, tarptautiniu teatro festivaliu „Boska Komedia“, Nacionaliniu Brno teatru Čekijoje, Adomo Mickevičiaus institutu Lenkijoje. Spektaklio sukūrimą remia LR kultūros ministerija, spektaklio partneris – „NewError“.

Spektaklyje vaidina su režisieriumi jau dirbę aktoriai: Vainius Sodeika, Nelė Savičenko, Rytis Saladžius, Airida Gintautaitė, Rasa Samuolytė, Algirdas Dainavičius, Martynas Nedzinskas, Gediminas Rimeika, taip pat prisijungia nauji vaidmenų kūrėjai: Rimantė Valiukaitė,  Arūnas Vozbutas, Aistė Zabotkaitė ir Marius Čižauskas.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Quanta“ premjera įvyks Didžiojoje salėje rugsėjo 13, 14 dienomis (bilietų dar yra). Spalio 22-25 d. spektaklis bus rodomas Atėnuose, gruodžio 7, 8 d. – Krokuvoje, tarptautiniame festivalyje „Boska Komedia“, vasario 20-22 d. – vėl Vilniuje, balandžio 25, 26 d. – Antverpene, Belgijoje, gegužės 20, 21 d. – Brno mieste Čekijoje.

Interviu darytas vasarą LNDT 85-ojo sezono leidiniui. Parengė Aušra Pociūtė.

QUANTA repeticijos nuotr., autorius D. Matvejev