Psichiatras iš JK Simonas Baronas-Cohenas: kariniai konfliktai gali baigtis pasitelkus empatiją

15-oje tarptautinėje Sacharovo konferencijoje, kuri LDK Valdovų rūmuose vyks jau šį trečiadienį ir ketvirtadienį (gegužės 21,22 dienomis) pranešimą skaitys pripažintas mokslininkas iš Didžiosios Britanijos Simonas Baronas-Cohenas. Jis yra Kembridžo universiteto Psichologijos ir Psichiatrijos katedrų profesorius ir Kembridžo autizmo tyrimų centro, kurį įkūrė 1997 m., direktorius, parašė ne vieną mokslo populiarinimo knygą ir akademines knygas, šviečiančias visuomenę apie autizmą ir susijusias psichologijos sritis.

Simonas Baronas-Cohenas sukūrė pirmąją Jungtinėje Karalystėje kliniką suaugusiesiems, kuriems įtariamas Aspergerio sindromas (1999 m.), dabar tiesiog vadinamas autizmu, kuri padėjo daugiau nei 1 000 pacientų pripažinti jų negalią. Jis yra parašęs knygą daug dėmesio sulaukusią knygą „Science of Evil – the Origins of Cruelty“, kurioje nagrinėja empatijos eroziją mūsų visuomenėse ir kaip tai skatina nužmogėjimą, leidžiantį žmonėms elgtis žiauriai prieš kitus.

2023 m. jis apdovanotas Medicinos tyrimų tarybos (MRC) Tūkstantmečio medaliu – aukščiausiu asmeniniu apdovanojimu, skiriamu Jungtinės Karalystės medicinos mokslininkams.

Artėjant konferencijai – kviečiame skaityti Neringos Gališanskytės parengtą interviu su mokslininku. 15-oji tarptautinė Sacharovo konferencija vyks anglų kalba, yra nemokama, bet būtina registracija: https://sakharovconference.org/

Ar galite trumpai pristatyti, apie ką bus jūsų kalba penkioliktojoje tarptautinėje Sacharovo konferencijoje?

Trumpai tariant, teigiu, kad empatija yra vertingiausias natūralus žmogiškasis išteklius. Viena vertus, ji yra nemokama. Ji nieko nekainuoja, nes visi žmonės turi tam tikrą empatijos lygį. Ir yra daugybė empatiją ugdančių bendruomenės projektų pavyzdžių, tačiau esmė ta, kad visi mes galėtume padidinti savo empatiją. Artimųjų Rytų konflikto metu vykdomi bendruomeniniai projektai, kurių metu atskiri izraeliečiai ir palestiniečiai kalbasi vieni su kitais apie bendrą skausmą, nes abiejų bendruomenių nariai dėl konflikto neteko artimųjų, ir taip nutraukiamas tradicinis keršto refleksas. Vietoj to, kalbėdamiesi vieni su kitais, abiejų pusių žmonės gali suprasti, kad konfliktas gali baigtis pasitelkus empatiją.

Kaip visą jūsų gyvenimą trukęs darbas autizmo tyrimų srityje susijęs su empatijos tyrimais?

Svarbu iš anksto pasakyti, kad autistai nėra labiau linkę elgtis žiauriai. Savo knygoje autistus supriešinu su psichopatais, kurie dar vadinami asocialaus asmenybės sutrikimo turinčiais žmonėmis. Autistus ir psichopatus supriešinau todėl, kad jie yra veidrodinės vienas kito priešingybės.

Penkioliktojoje tarptautinėje Sacharovo konferencijoje kalbėsiu apie kognityvinę ir efektyviąją empatiją. Kognityvinė empatija – tai gebėjimas atpažinti, ką kas nors galvoja ar jaučia. Efektyvioji empatija – tai tinkamas emocinis atsakas į kito žmogaus būseną. Autistai turi sunkumų su pirmosios rūšies empatija, t. y. kognityvine dalimi. Jiems sunku skaityti veido išraiškas, interpretuoti kieno nors balso toną arba naudotis kontekstu, kad įsivaizduotų, ką kas nors gali žinoti ar jausti. Tačiau neatrodo, kad jie turėtų sunkumų su antrąja empatijos dalimi – efektyviąja empatija. Sužinoję, ką žmogus galvoja ar jaučia, jie atitinkamai emociškai reaguoja. Paprastai jie nori padėti žmogui, palengvinti jo kančią.

Psichopatų arba žmonių, turinčių antisocialinį asmenybės sutrikimą – priešingai – kognityvinė empatija yra nepažeista arba net didesnė už vidutinę, todėl jie labai gerai moka suprasti kitus žmones. Jie puikiai įsivaizduoja, ką kitas žmogus gali galvoti ar jausti, todėl gali apgaudinėti kitus žmones ir jais manipuliuoti. Tačiau atrodo, kad jų efektyvioji empatijos dalis yra žemesnė nei vidutinė, nes jie neturi tinkamos emocinės reakcijos – jei kitam žmogui skauda ar jis kenčia, jiems tai nerūpi, todėl jie gali daryti žiaurius dalykus.

Taigi mano darbas autizmo srityje susijęs su empatijos klausimu, tačiau jis padėjo man suprasti, kad empatija nėra paprastas konstruktas. Ją sudaro mažiausiai du skirtingi komponentai, o kai pasitelkiame smegenų vaizdavimą, kad iš tikrųjų suprastume empatijos smegenų pagrindą, aptinkame dar daugiau sudėtingumo – šiose dviejose skirtingose empatijos dalyse dalyvauja daug skirtingų smegenų dalių.

Kadangi esate visuomenei žinomas mokslininkas, ypač gan jautrioje psichiatrijos ir klinikinių tyrimų srityje, jūsų darbą komentuoja ne tik kolegos, bet ir plačioji visuomenė. Kaip susidorojate su profesine ir visuomenine kontrole ir kaip ji jums kėlė asmeninių ar profesinių iššūkių?

Taip, teisingai, kai mokslininkai žengia žingsnį rašydami ar skleisdami mokslo populiarinimo darbus, jie susiduria su daug didesne nuomonių ir reakcijų įvairove. Į mano darbą buvo ir teigiamų, ir neigiamų reakcijų. Ir aš įsiklausau į abi, ir, tikiuosi, kad pasimokau iš visko, kas skamba kaip kritika. Didžiuma kritikos yra tiesiog nesusipratimai. Pavyzdžiui, lengva pamanyti, jog pasakiau, kad autistams trūksta empatijos, nors, kaip paaiškinau, autistai susiduria su problemomis susijusiomis su kognityvine empatija, bet ne su efektyviaja empatija, ir dėl to jie linkę į socialinius santykius reaguoti su sumišimu – galbūt pasitraukti iš jų arba vengti kitų žmonių, tačiau jie nėra linkę reaguoti žiauriai, kas būdinga psichopatams. Tai pavyzdys tokio nesusipratimo, kurį galima išgauti iš antraštės. Dėl to, kad autizmas aptariamas knygoje tokiu pavadinimu kaip „Blogio mokslas“, kai kurie knygos neskaitę žmonės gali klaidingai manyti, kad teigiau, jog autistai yra žiaurūs, nors teigiau priešingai.

Antras nesusipratimas, su kuriuo susidūriau, yra susijęs su mano darbu lyčių skirtumų srityje. Mūsų darbas parodė, kad moterys geriau pasirodo empatijos testuose. Dažnai pasitaikantis nesusipratimas yra tas, kad žmonės mano, jog tai taikoma visoms moterims ir mergaitėms, nors tai susiję tik su vidutiniais grupiniais skirtumais. Galima rasti daug vyrų, pasižyminčių gera empatija, ir daug moterų, kurioms empatija kelia sunkumų. Tačiau grupės vidurkiai rodo, kad moterys pasiekia geresnių rezultatų. Aš kantriai išklausau ir bendrauju su žmonėmis, kad išsiaiškinčiau nesusipratimus, o bendravimas mokslo srityje visada turėtų būti dialogas.

Kodėl skiriasi jūsų knygos pavadinimai JAV ir Jungtinėje Karalystėje?

Jungtinėje Karalystėje pasirinkau pavadinimą „Nulis empatijos laipsnių“ (angl. Zero Degrees of Empathy), kuriuo norėjau perteikti mintį, kad empatija skiriasi individualiai – kai kurie žmonės jos turi daugiau, kai kurie mažiau. Taigi, empatiją galima suskirstyti pagal skalę. Aš kalbu apie „empatijos varpo kreivę“ populiacijoje, kuri yra kaip ir daugelis žmogaus savybių, pavyzdžiui, ūgis, kai dauguma žmonių yra vidutinio ūgio, bet nedidelė dalis yra aukštesni arba žemesni už vidurkį.

Amerikos leidėjas manė, kad Jungtinėje Karalystėje naudotas pavadinimas nesudomins  amerikiečių auditorijos, jis galvojo, kad žodis „blogis“ sukels didesnį susidomėjimą. Bandžiau pasipriešinti tokiam pavadinimui, nes vienas iš knygos argumentų yra tas, kad nemanau, jog žodis „blogis“ yra naudotinas. Tai žodis, kilęs iš religijos, o ne iš mokslo. Jį vartojame kalbėdami apie žmones, kurie yra blogi, galbūt apsėsti velnio ar jėgų, o žodį „empatija“ galima ištirti moksliškai, nes ją galima išmatuoti naudojant įvairias priemones, pavyzdžiui, smegenų skenavimą, ankstyvosios vaikystės neigiamą patirtį ir net genetiką, kad išsiaiškintumėte, kokią įtaką empatijai turi ir kaip ji veikia individo vietą empatijos skalėje.

Tačiau amerikiečių leidykla primygtinai reikalavo: Jie sakė: „Mūsų darbas – parduoti knygas, o jūsų darbas – jas rašyti“.

Kaip manote, ar didėjančio autoritarizmo ir poliarizacijos laikais empatija – arba jos nebuvimas – vaidina svarbų vaidmenį formuojant pasaulinę politinę elgseną?

Savo pranešime užsimenu apie Izraelio ir palestiniečių konfliktą. Tai vieno iš konfliktų, kurį išsamiai aptariu savo knygoje, pavyzdys. Pabrėžiau, kad kai dvi bendruomenės labai mažai bendrauja, labai lengva susiformuoti nežiniai ir stereotipams. Tai susiję su socialinės psichologijos studijomis apie tai, kaip gali išsivystyti konfliktas dėl „vidinės ir išorinės grupės“ santykių, kai nuomonė apie savo grupę prieštarauja nuomonei apie kitą grupę, dažnai savo grupę laikant auka, o kitą – agresoriumi, arba savo grupę laikant geresne, o kitą – blogesne. Tačiau toks kontaktų, santykių, ypač empatiškų santykių tarp skirtingų bendruomenių narių, trūkumas gali būti vienas iš kelių, vedančių į empatijos eroziją ir konfliktą. Asmenys yra „kovos arba bėgimo“ būsenoje, baimės, pykčio arba keršto būsenoje, ir šios stiprios neigiamos emocijos gali blokuoti teigiamas emocijas, pavyzdžiui, empatiją. Sunku būti empatiškam, kai jaučiate, kad jums grasinama. Taigi nesunku suprasti, kad konfliktų metu ne tik didėja agresija, bet ir mažėja empatija, o tai skatina visą smurto ciklą. 

Pagrindinis viso to bruožas yra dehumanizacija – tikėjimas, kad smurtą prieš kitą žmogų galima naudoti dėl karinio ar kitokio tikslo, pamirštant, kad dėl to kenčia nekalti žmonės.

Jei abiejose Artimųjų Rytų bendruomenėse ugdytume didesnį empatijos lygį, tai galėtų būti dar vienas konflikto sprendimo būdas. Dar geriau būtų, jei tą patį pavyktų padaryti skirtingų bendruomenių vadovams. Tai susiję su kita jūsų klausimo dalimi, kad, matydami, kaip įvairių šalių – JAV, Rusijos, Izraelio – vadovai vis labiau krypsta į dešiniojo sparno politiką, prarandame svarstymus apie tokio nacionalizmo poveikį kitai bendruomenei ir empatijos mažėjimo riziką.

Yra pavyzdžių, kai politiniai lyderiai rodo empatiją: ji labiau siejama su centristinių ar net kairiųjų pažiūrų politikais. Jei prisimintume tokį žmogų kaip B. Obama, jo kalba buvo labiau užjaučianti nei, pavyzdžiui, D. Trumpo kalba. Manau, kad svarbu į taikos derybas įtraukti empatijos sąvoką, užtikrinant, kad konflikto įkarštyje nepamirštume empatijos ar užuojautos svarbos.

Knygoje „Blogio mokslas“ aprašote keletą politinių lyderių pavyzdžių ir tai, kaip jų veiksmus galima vienaip ar kitaip interpretuoti per empatijos prizmę. Ar turite kokių nors įžvalgų apie tai, kaip empatija gali būti aptinkama arba jos gali nebūti kai kuriuose dabartiniuose, tarkime, destruktyvesniuose politiniuose lyderiuose?

Jei Putinas turi viziją atkurti „didžiąją“ Rusijos imperiją ir į ją įtraukti Ukrainą, Krymą ar kitas vietines valstybes, toks nacionalizmas gali būti svarbus veiksnys, kai kalbama apie empatijos praradimą. Invazija į Ukrainą sukėlė daugybę žmonių netekčių. Manau, kad jei gali nužudyti kitą žmogų arba užpulti ir sužaloti kitą žmogų, tai neturi empatijos. Jei jūsų empatija būtų vidutinio ar aukštesnio nei vidutinio lygio, jūs negalėtumėte to padaryti. Tačiau šios aukos yra per atstumą, nereikia žiūrėti joms į akis ir įsivaizduoti, kaip jos jaučiasi. Daug sunkiau įskaudinti žmogų, kuris yra tiesiai prieš jus. Tačiau nusikaltėliui auka yra abstrakcija, tolimoje šalyje. Jie yra dehumanizuoti. Dehumanizacija reiškia, kad išjungiama empatija. Auka tampa tik dar viena statistika.

Ar sakytumėte, kad empatija yra būtina taikai?

Galiausiai konfliktai baigiasi, kai pasiduodama arba kai kalbama apie kokį nors susitarimą ar sutartį. O jei derybos yra galutinis tikslas, kodėl nepradėjus šio proceso anksčiau? Ir mano pasiūlymas yra toks: jei empatija yra derybų dalis, tai gali paspartinti taiką. Galime pažvelgti į kitus konfliktus, pavyzdžiui, Pietų Afriką apartheido laikais. Mandela ir De Klerkas kalbėjosi, iš tiesų stengdamiesi suprasti kitos bendruomenės požiūrį. Tuomet, užuot susitelkęs tik į savo perspektyvą, pradedi vertinti kito asmens ar kitos bendruomenės perspektyvą, supranti, kad abi bendruomenės ar abu asmenys turi pagrįstą požiūrį. Taip atsiranda galimybė pasiekti kompromisą.

Atsižvelgiant į tai, kad empatija iš dalies priklauso nuo genetikos, ir atsižvelgiant į įgimtą žmogaus polinkį ginti savo „gentį“ nuo kitų, ar apskritai taika yra įmanoma?

Visų pirma, žmogaus elgesyje nėra nieko, kas būtų 100 proc. genetiškai nulemta. O antra, net jei ir išsivystė tam tikros mūsų reakcijos, pavyzdžiui, nepasitikėjimas kita gentimi arba svetimšalio baimė, mes galime įveikti šiuos išsivysčiusius impulsus. Jei kas nors jus užpuola, natūralus refleksas yra duoti atkirtį, bet reikia daug pastangų norint nutraukti šią reakciją ir vietoj to paklausti: „Kodėl jie taip pasielgė? Ko tas žmogus nori? Kaip jis jaučiasi? Kokia jo istorija?“. Visada yra kontekstas. Visada yra motyvacija, ketinimai, emocijos, ir jei sutelksime dėmesį į juos, gali būti, kad galėsime išvengti agresyvios reakcijos, o vietoj to prie jos prieiti kitaip. Kaip ir bet koks konfliktas, net jei tai ginčas su draugu, jis nebus išspręstas kovojant, bet gali būti išspręstas supratimu. Empatija gali padėti deeskaluoti konfliktą.

Ar manote, kad psichiatrai turėtų būti politinių lyderių moderatoriai, kai kalbama apie taikos derybas?

Psichiatrai, psichologai arba šeimos terapeutai. Netgi šeimoje, kur du broliai nesusikalba tarpusavyje arba vyras ir žmona konfliktuoja ir kenčia visa šeima, įskaitant vaikus, – kartais reikia pašalinio žmogaus, kuris supranta šių tarpusavio santykių dinamiką, kad tiesiog nuramintų situaciją, paskatintų kiekvieną žmogų pamatyti kito požiūrį. Artimuosiuose Rytuose matome jau 80 metų trunkantį smurto ciklą, kuris tęsiasi kaip smurtas „iš peties į petį“. Ir šis smurto ciklas yra labai nuspėjamas – jei tu mane užpuoli, aš tau atsakysiu. Neatrodo, kad tai būtų vaisinga, ir tai labai brangiai kainuoja – ne tik karine prasme, bet ir dėl padarytos žalos ir žmonių kančių. Taigi mano pasiūlymas dėl empatijos vaidmens tėra bandymas ką nors pakeisti. Išbandėme karinę taktiką – ji visada neveikia. Verta išbandyti kitokį požiūrį.

Kai kolektyvinės kartų žaizdos atrodo negrįžtamos, ką visuomenė, kaip kolektyvinis vienetas, gali padaryti, kad išsigydytų šią neapykantą ir kasdieniniame gyvenime pasitelktų empatiją, kad ateinančios kartos nekentėtų to paties skausmo?

Manau, kad tai puikus klausimas, nes kai atsiranda išankstinis nusistatymas, jis gali būti perduodamas iš kartos į kartą. Jei pirminiai įžeidimai buvo jaučiami vienoje kartoje, tai lengvai gali būti perduodama iš tėvų vaikams ir iš kartos į kartą. Ir jeigu tai nebus sąmoninga – kai žmonės apie tai kalbės, – jūs ir toliau tiesiog demonizuosite kitą bendruomenę, kitą kultūrą. Taigi, tai reikia pakelti į sąmoningos diskusijos lygmenį.

Kai žmonės vartoja, pavyzdžiui, rasistinę kalbą arba labai neigiamus stereotipus apie kitą grupę, manau, svarbu pažvelgti į tai, kaip kalba ir požiūris savaime prisideda prie problemų įamžinimo. Reikia keisti kalbą ir už žodžių slypinčią mąstyseną, kad maži vaikai neužaugtų nesąmoningai veikiami nepasitikėjimo kita bendruomene. Taip pat neteisinga manyti, kad naujoji karta, net, pavyzdžiui, jaunieji rusai, turi ką nors bendro su savo tėvais ar seneliais, o tas pats būtų ir kitose bendruomenėse.

15-oji tarptautinė Sacharovo konferencija vyks anglų kalba, renginys nemokamas, daugiau informacijos ir registracija į jį: https://sakharovconference.org/

Aušra Pociūtė