Profesorė Mūza Rubackytė: šitas festivalis dar ypatingesnis negu buvusieji

Mūza Rubackytė. Nuotr. autorius Arūnas Baltėnas

Viena ryškiausių Lietuvos kultūros ambasadorių pasaulyje pianistė Mūza Rubackytė jau devintą kartą Vilnių pavers fortepijono muzikos sostine – lapkričio 15–29 d. po Nacionalinės filharmonijos stogu vyks tradicinis Vilniaus fortepijono festivalis, sukviesiantis prancūzų muzikos žvaigždyną ir jaunus talentus iš viso pasaulio.

Profesorė puikiai prisimena, kada ir kokiomis aplinkybėmis jai šovė festivalio idėja: „Artėjo 2009-ieji, tada, kaip prisimename, Vilnius buvo paskelbtas Europos kultūros sostine. Visiems norėjosi ką nors nuveikti tiek Vilniui, tiek Lietuvai. Kalbėjomės su prezidentu Valdu Adamkumi, ir jis manęs paklausė: „O ką jūs tais metais darysit?“ – „Grosiu“, – atsakiau. – „Jums reikėtų sukurti kažką, kas dar neegzistuoja.“ Šis jo sakinys man įsismelkė į galvą. Vėliau, kalbėdami su tuomečiu Lietuvos nacionalinės filharmonijos vadovu Egidijumi Mikšiu, sugalvojome tai, ko iki tol Vilniuje nebuvo – fortepijono festivalį. Ir štai nuo to laiko su dabartine generaline Nacionalinės filharmonijos direktore Rūta Prusevičiene ir jos komanda jau 16 metų puoselėjame šį išskirtinį mūsų „kūdikį“.

 Jei prezidentas Valdas Adamkus šiandien pasiūlytų panašią mintį, ryžtumėtės viską pradėti nuo pradžių, imtumėtės festivalio vairo?

Tuo metu, matyt, buvau truputėlį nesąmoninga (juokiasi). Retrospektyviai įvertinusi, kas jau įvyko, ir matydama, kas tebevyksta, prisipažinsiu, kad tada nei laukiau, nei įsivaizdavau, kad bus toksai tęstinumas. Maniau, gal net tai bus vienkartinis įvykis, o festivalis šiandien jau turi nemažą įstoriją ir tapo Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalimi. Džiaugiamės ištikimais rėmėjais: „Allianz Lietuva“, Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondu, Vilniaus klubu, „Urbo“ banku, Vilniaus miesto savivaldybe ir kitais.

Kalbant apie mano tiesioginę profesiją, tas noras skleisti žinią, tas įdirbis, kurį įnešu kasdien garsindama Lietuvos vardą, man – lyg kasdieninė duona. Kad ir kur pasaulyje būčiau, vos ne kasdien kalbu ir rašau lietuviškai. Reikia prisiminti Lietuvos sezoną Prancūzijoje, šiųmetę Čiurlionio prezentaciją Paryžiuje „Salle Gaveau“ artėjantį gruodį. Tai tik dalelė darbo, kurį darau iš širdies, su džiaugsmu ir su visa muzikės, kultūros žmogaus, asmenybės energija.

Kuo šis, jau devintasis, Vilniaus fortepijono festivalis ypatingas?

Esu kaip mama, kuri myli visus savo vaikus. Sakyčiau, kad šitas festivalis dar ypatingesnis negu buvusieji. Visuomet naujos idėjos ir naujas planas atrodo pats geriausias. Taigi, nekeisdami festivalio struktūros ir tapatybės – jis skirtas vien tik fortepijonui – mes šį kartą dedikuojame jį Čiurlioniui. Festivalio šūkis – „Diptichas Čiurlioniui“. Einant į žodžio „diptichas“ ištakas – tai plokštė, kuri parodo dvi skirtingas asmenybės ar reiškinio dalis. Čiurlionis yra būtent ta asmenybė, kuri mums rodo dvi susijusias, neatskiriamas puses – muziką ir dailę. Toliau festivalyje yra daugybė galimų diptichų: Čiurlionio ir Maurice’o Ravelio, jo 150-metį taip pat švenčiame, Eriko Satie ir Frédérico Chopino, dviejų labai svarbių Amerikos konkursų laureatų ir kiti – dirigentas ir kompozitorius, dvi pianistės pačiame pirmame koncerte.

Pirmasis koncertas skirtas Čiurlioniui – vyks Arvydo Malcio kūrinio „Dedikacija Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui“ premjera. Taip pat – dedikacija Raveliui, jo sukakčiai, kurią švenčia visas pasaulis. Šį kartą Guoda Gedvilaitė pateikia išskirtinį kūrinį – Ravelio Koncertą fortepijonui kairei rankai ir orkestrui. Aš pati grosiu Ferenco Liszto „Fantaziją vengrų liaudies melodijų temomis“, kupiną vaizduotės, improvizacijos ir ugnies.

Vėl prikvietėte ir pasauliniuose konkursuose sužibusio jaunimo, ir patyrusių scenos vilkų?

Įspūdingas jaunuolis Jamesas Zijian Wei yra išskirtinė naujoji fortepijono meno žvaigždė. Jis jau ilgai ėjo žvaigždės keliu, nugalėdamas ir Ženevos konkurse, ir būdamas pastebėtas konkurse Paryžiuje. Praėjusiais metais jis laimėjo vieną iš penkių svarbiausių konkursų pasaulyje – Klivlando. Tai yra didžiulės karjeros pradžia, mes jį šiandien turim visai jauną, nepaprastai šiltą, nestandartinį – ir išvaizda, ir išraiška, ir jautrumu, emocingumu. Tai pianistas, kuris mums pateiks savo Čiurlionio atlikimo versiją.

Denis Pascalis yra ypatinga asmenybė, jį pažįstu, nepaprastai gerbiu ir myliu daugelį metų. Šis prancūzų pianistas – kosmopolitas, studijavęs Amerikoje ir Suomijoje. Jis nepaprastai mėgsta baltų šalis – mūsų mentalitetą, gyvenimo suvokimą. Jis atvyks su Satie programa, taip pat gros Debussy ir Chopiną. Satie vėlgi yra tam tikra sukaktis – 100 metų nuo jo mirties. Rečitalis pakankamai išskirtinis ne tik atlikėjo ir programos prasme. Muzikanto prašymu, rečitalio metu surengsime šviesų spektaklį ir įgyvendinsime jo koncepciją.

François-Frédéricas Guy surengs antrąjį „Paryžietiškų vakarų“ koncertą. Jis šiuo metu yra vienas svarbiausių prancūzų pianistų, taip pat – polivalentiškas, dvipusis. Vėlgi – mūsų diptichas. Jis ir diriguos, ir gros. Šįkart turėsime klasikinės muzikos – Mozarto ir Beethoveno – repertuarą.

Philippe’as Cassard’as – tikrai įspūdinga asmenybė, labai daugiabriaunė. Kaip matom, daugiabriauniškumas yra festivalio tapatybė. Jis – pedagogas, žurnalistas, radijo žmogus, pianistas. Šįkart jis atvyks su meistriškumo kursais, kuriuos ves Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tai projektas, kurį jau ketvirtą kartą darome su Prancūzų institutu ir Prancūzijos ambasada. Mat man labai svarbu, kad Lietuvos pianistai perprastų tą savitą, subtilų prancūzų muzikos stilių, nedažną Vidurio Europos regione. Taip pat jis pateiks mums nuostabų rečitalį, skirtą Debussy muzikos peizažams, jį pristatys pats prancūziškai. Tai bus intymioji popietė.

Tradiciškai festivalyje išgirstame naujų vardų tandemus. Šįkart skambins dviejų labai svarbių konkursų laureatai – Anna Geniušienė ir Evrenas Ozelis, pastarasis yra Klivlando konkurso antrosios premijos laureatas, dėl nugalėtojo vardo konkuravęs su jau minėtu Jamesu Zijian Wei.

Dar vienas „Paryžietiškų vakarų“ koncertas yra skirtas Maurice’ui Raveliui. Scenoje pasirodys garsus, įspūdingas, žaismingas pianistas Jeanas-Efflamas Bavouzet, jis šiuo metu baigia įrašyti Ravelio kūrinius garsiojoje įrašų kompanijoje „Chandos Records“. Šio Raveliui skirto rečitalio neturėtų praleisti nė vienas muzikos mylėtojas.

Festivalio baigiamasis koncertas ypatingas tuo, kad pirmąkart Vilniaus fortepijono festivalio istorijoje vyks fortepijonui skirto kūrinio premjera. Jis yra parašytas dirigento ir kompozitoriaus Stefano Lano ir skirtas man. To kūrinio – Antrojo fortepijono koncerto – istorija gana romantiška, net detektyvinė. Pirmasis autoriaus sukurtas Koncerto variantas buvo prieš septynerius metus pavogtas ir nerastas. Tai buvo didžiulė drama kompozitoriui ir, be abejo, atlikėjai, kuri itin nekantriai laukė šito koncerto. Kompozitorius sakė, kad nebegali rašyti – jam taip skaudu ir taip dramatiška, kad net nenori grįžti prie šitos minties. Po truputį, lašas po lašo, bandžiau jį įtikinti ir – rezultatas: turiu rankose šitą Koncertą, kur jis panaudojo kelias temas iš pavogtojo kūrinio. Autorius net panaudojo vieną temą, kurioje įrašytas mano vardas „Mū-za Rubackytėėėė“ – pagal ritmą. Tas Koncertas yra nepaprasto dvasingumo, turtingumo, dramatizmo. Kompozitorius, dirigentas, pianistas Stefanas Lano diriguos šį nuostabų koncertą, aš labai jo laukiu.

Festivalis dedikuotas Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Kaip jūs, kaip pianistė, šiuos didžiojo kūrėjo metus įprasminote?

Čiurlionio metai man yra visada. Aš visą gyvenimą nuo pat vaikystės girdėjau Čiurlionį mamos ir tetos rankose, ant sienų kabodavo jo darbų reprodukcijos. Keliaudama po pasaulį arba įtraukiu Čiurlionio muziką į programą, jei ji atitinka tematiką, arba groju bisui. Taigi, šie metai man nieko ypač nepakeitė. Aš tęsiu tą čiurlionišką liniją. Pirmoji mano įgrota Čiurlionio kompaktinė plokštelė išleista 1993 metais. Ji tebėra viena svarbiausių mūsų genijaus reprezentacijų pasaulyje, nes „Naxos“ kompanija iki šiol ją vis išleidžia iš naujo – yra toks poreikis. Dėl to labai džiaugiuosi.

Per festivalį pristatote kitą jums brangią plokštelę. Naujausias, 2025-ųjų, leidinys – jūsų ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro įgrota dar vieno jums itin svarbaus autoriaus – Krzysztofo Pendereckio – kūrinių plokštelė (išleido firma „Evidence“), kurioje skamba dešimties dalių koncertas fortepijonui „Resurrection“ ir „Ciaccona“ (tai buvo transkripcijos fortepijonui solo pasaulinė premjera).

Ši plokštelė yra išskirtinė man kaip atlikėjai. Nes jos turinys nepaprastai stiprus – fortepijoniškai, pianistiškai įdomus ir komplikuotas. Ir tas projektas jau yra su manim bene dešimtmetį. Juolab kad bendravimas su pačiu muzikos autoriumi buvo nepaprastai intensyvus, jis man dirigavo šį koncertą Pietų Amerikos turo metu. „Resurrection“ mano gyvenime reiškia labai daug. Įrašuose skamba Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Keri-Lynn Wilson, kuri, žinome, šiandien yra Ukrainos laisvės orkestro vadovė. Plokštelė ne tik muzikos prasme turtinga, bet ir simboliška. Koncertas „Resurrection“ buvo parašytas po barbariškų 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroristų atakų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Muzika – kaip reakcija į smurtą. Šiandien pasaulyje irgi turime to paties smurto ir dramų, tad labai svarbu puoselėti prisikėlimo idėją. Kitas kūrinys „Ciaccona“ yra skirtas kameriniam orkestrui, bet buvo adaptuotas fortepijonui. Jį įrašiau pirmąkart pasaulyje. „Ciaccona“ yra meilės, dvasingumo simbolis, nes kompozitorius Krzysztofas Pendereckis skyrė jį savo artimam bičiuliui popiežiui Jonui Pauliui II atminti.

Esate beprotiškai užsiėmusi, bet sąžiningai globojate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kartu su Lietuvos F. Liszto asociacija „Lisztuania“ organizuojamą jaunųjų talentų konkursą „Lisztofonija“, skiriate dėmesio jaunimui ir savo festivalyje – čia kaskart rengiamas koncertas „Maestrė Mūza Rubackytė ir jaunieji talentai“. Kam jums to reikia, kodėl skiriate brangų laiką ateities žvaigždėms?

Aš laiko negaištu veltui, aš jį investuoju ten, kur reikia – į ateitį. Darau tuos dalykus, kuriuos mėgstu, myliu ir kurių noriu. Niekas manęs to neprašo, niekam nesu įsipareigojusi – esu laisva. Darau, kiek leidžia mano galimybės, ir tai – pasirinkimo reikalas. Neturiu pakankamai laiko ir jėgų dirbti pedagoginio darbo nuolatos, nors esu gimusi pedagogų šeimoje. Savo patirtį perduodu kita forma – per meistriškumo kursus, skirtus Mstislavo Rostropovičiaus fondo globojamiems vaikams, ar globodama konkursą „Lisztofonija“, kuriame spalį buvo išrinkti neįtikėtino stiprumo laureatai. Ir šio, penktojo, ir ankstesnių konkursų laureatų laukia labai graži ateitis. Man gera paduoti ranką jaunam žmogui, jį paremti, jam padėti – su jais susitinku ir Vakaruose, stengiuosi atverti tam tikras duris, dalyvauti įvairiuose jų karjeros etapuose. Tai – mano vidinių poreikių dalis.

Dalia Musteikytė

***

Visą IX Vilniaus fortepijono festivalio programą rasite interneto svetainėse www.filharmonija.lt ir www.vff.lt. Festivalio mecenatas – „Allianz Lietuva“, rėmėjai – Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus klubas, Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas, „Urbo“ bankas, Prancūzų institutas Lietuvoje. Laukiame Jūsų koncertuose!