Prisiminkime rašytoją Kazį Borutą

Kazys Boruta tarp pobūvio svečių 1936 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

Šiemet sukanka 120 metų, kai gimė Lietuvos rašytojas, poetas, politinis veikėjas Kazys Boruta ir 60 metų nuo jo mirties.

Kazys Boruta gimė 1905 m. sausio 6 d. Kūlokuose, Liudvinavos valsčiuje, mirė 1965 m. kovo 9 d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.

Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Maskvoje, mokėsi gimnazijoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Mokslą tęsė Marijampolės „Žiburio“ gimnazijoje. Nuo 1920 m. – Marijampolės mokytojų seminarijoje. Čia aktyviai dalyvavo aušrininkų veikloje.

Dėl radikalių pažiūrų, nesitaikstymo su autoritarizmu nuolat konfrontavo su esamais politiniais režimais, buvo persekiojamas, kalinamas. Priklausė nelegaliai eserų sąjungai. 1924 pašalintas iš Marijampolės mokytojų seminarijos, 1925 iš Lietuvos universiteto. 1927 išvyko į Latviją; Rygoje išleido literatūrinį almanachą „Audra“ (1928). 1926 ir 1928–30 studijavo Vienos ir Berlyno universitetuose. Vienas aktyviausių trečiafrontininkų, žurnalo „Trečiasis frontas“ (1930–1931) steigėjų. 1931 grįžo į Lietuvą, parengė literatūrinį almanachą „Darbas“ (1932). 1933 suimtas ir nuteistas 4 metus kalėti. 1935 amnestuotas. 1940 redagavo žurnalą „Dienovidis“. 1941 ir 1945–1946 LSSR Mokslų akademijos Literatūros muziejaus vedėjas. Vokiečių okupacijos metais rūpinosi lituanistikos rankraštinių fondų išsaugojimu, gelbėjo žydus.

Dalyvavo antisovietinėje rezistencijoje, 1946 pašalintas iš Rašytojų sąjungos (vėl priimtas 1957), sovietinio saugumo suimtas, nuteistas 5 metus kalėti. Kalintas Rasų lageryje Vilniuje. 1949 amnestuotas. Sovietinės okupacijos metais ilgą laiką K. Borutos kūriniai nebuvo spausdinami (vertimus pasirašydavo svetimomis pavardėmis).

Eilėraščius pradėjo spausdinti 1920. Poezijoje, paskelbtoje rinkiniuose „A-lo!“ (1925), „Dainos apie svyruojančius gluosnius“ (1927), poema „Kryžių Lietuva“ (1927), „Duona kasdieninė“ (1934), rinktinė „Eilės ir poemos“ (1938) vyrauja maištingos nuotaikos, laisvės troškimas, metamas iššūkis inertiškai bedvasei aplinkai; šiurkštūs ekspresionistiniai vaizdai, dramatiškos metaforos derinamos su lyriniais kaimo peizažais, avangardistinė dinamiška poetika susilieja su romantine intymios išpažinties tonacija. Ankstyvoji proza – apysaka „Namas Nr. 13“ (1928), apsakymų rinkinys „Drumstas arimų vėjas“ (1928), apysaka „Saulę ant savo pečių parnešti išėjo“ (1940) – pasižymi ekspresionizmo poetikai būdingais plakatiškais vaizdais, patetiškais dramatizuotais personažais, fragmentiška kompozicija.

Žymiausi K. Borutos prozos kūriniai, davę pradžią lietuvių poetiniam romanui, – romanai „Mediniai stebuklai“ (1938) ir „Baltaragio malūnas“ (1945, pataisytas leidimas 1962). Romano „Mediniai stebuklai“ pagrindinis veikėjas – besiblaškantis ir maištaujantis žmogus, menininkas dievadirbys, konfrontuojantis su savanaudiška aplinka; stiliui būdinga liaudies kalbos intonacijos. Romane „Baltaragio malūnas“, pagrįstame lietuvių liaudies pasakų apie žmogaus ir velnio kovą motyvais, parodyta tragiška žmogaus lemtis, poetizuojama romantiška meilė, liaudies etinės vertybės; epiškumas derinamas su lyrizmu, kalba ritminė, kompozicija pagrįsta leitmotyvų kartojimu. K. Boruta – dokumentinės lietuvių prozos vienas kūrėjų: apybraižos apie žymius keliautojus („Kelionės į šiaurę“ 2 knygos, 1938–1939), beletrizuota skulptoriaus V. Grybo biografija „Sunkūs paminklai“ (1960). Pasakų rinkinys „Dangus griūva“ (1955) ir humoristinė apysaka „Jurgio Paketurio klajonės“ (1963) pasižymi meistrišku tautosakos stilizavimu.