Ramiai ir tyliai aušta gražus Šventų Velykų rytas. Saulė iš pradžių nedrąsiai pro debesų plyšį apžvelgia žemę, tarytum svarstydama: kelti žemės vaikus naujai dienai ar dar leisti pailsėti. Juk ši diena ypatinga. Tai kiekvieno mūsų Prisikėlimo diena. Sielą budina varpų skambesys, vis plačiau ir plačiau atverdamas širdį naujai dienai, visai nepanašiai į vakarykštę. Tai nauja diena, kuri nesibaigs su saulėlydžiu.
Per skruostą nusirita karšta ašara – džiaugsmo ašara. Suvokiu, kad per Gavėnia, sąmoningai siekiame mes to ar ne, vyksta sielos ir kūno apsivalymas, kad Prisikėlimo rytą pasijustume turtingesni savo dvasia, geresni, sėkmingesni. Juntu, kaip pamažėl varpų skambesys įsiskverbia į kiekvieną širdies kertelę ir pasklinda po visų kūną. Juntu, kaip jį užlieja Prisikėlimo džiaugsmas. Ir tas džiaugsmas sklinda iš kiekvieno žmogaus. Ir keliauja per šventorių į kiekvienus namus, gatvėse ir gatvelėse paskleisdamas džiaugsmo šviesą.
Juk ir susėdimas prie Šventų Velykų stalo – sustiprinimas tų saitų, kurie mums reikšmingi kiekviename gyvenimo etape. Jis sustiprina meilę ir pasitikėjimą, suteikia stiprybės, nes žinai, kad šalia tavęs yra žmonės, kuriems tu svarbus ir mylimas, nepaisant, kas tu, kas tau benutiktų, kokius gyvenimo išbandymus tu patyrei ar patiri. Neatsitiktinai prieš Šventas Velykas stengiamės atlikti išpažinti, kad pripažindami savo negerus darbus, žodžius ir mintis, mes atleistume sau ir kitiems. Ir tikriausiai, svarbiausia, kad atleistume sau, kad lyg kupros nesitampytume kaltės jausmo, nes dažniausiai tas didžiausias kaltininkas, mūsų supratimu, ir esi tu pats. Kartais tą savo kaltės jausmą slepiame už šypsenos ar brutalumo, bet jį tampomės. Išmokę atleisti sau, mokėsime atleisti ir kitiems. Jei to nepadarome, kokią prasmę suteikiame kasdien kartojam prašymui: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Jei mes negalime atleisti sau, negalime atleisti kitiems, tai kokio atleidimo tada prašome?..
Ramiai ir tyliai prasiskleidžia Šventų Velykų rytas – naujos dienos rytas. Kurkime tą dieną geromis mintimis, žodžiais ir darbais. Kurkime ją su tikėjimu ir meile, praeičiai palikdami tai, kas mus vedė į skausmą ir nusivylimus, į prasmės praradimą. Tegul tą rytas būna kiekvieno naujos gyvenimo kokybės dienos rytas. Su Šventomis Velykomis.
Genovaitė Paulikaitė
www.manokrastas.lt redaktorė
