Primabalerina Olga Konošenko ruošiasi paskutiniam karjeros spektakliui

Olga Konošenko. Nuotr. autorius Martynas Aleksa

Balete „Barbora Radvilaitė“ birželio 15-osios vakarą į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną paskutinį kartą išeis primabalerina Olga Konošenko. Taip nusprendė pati artistė, teatro baleto trupei skyrusi net 29-erius savo gyvenimo metus.

„Sprendimas brendo tarsi vidinis virsmas – nebuvo aiškios ribos ar akimirkos. Supratau, kad tik keisdamasi galiu išlikti ištikima sau“, – kalba balerina.

Į LNOBT atėjusi 1996 m., O. Konošenko net keturis kartus (2007, 2010, 2011, 2016 m.) buvo išrinkta Metų baleto soliste. 2008 m. ji buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, o 2014 m. pelnė Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premiją.

Pradėkime nuo svarbiausio klausimo: kodėl paliekate sceną būtent dabar?

Mintys blaškėsi įvairios – gal verta sulaukti Lietuvos baleto šimtmečio, gal dar atšvęsti savo pačios trisdešimtąjį sezoną LNOBT scenoje. Tačiau laikui bėgant keičiasi ne tik spektakliai, bet ir tavo vieta juose: vaidmenų mažėja, o trupės ritmas pamažu tolsta. Kūnas šnabžda apie nuovargį, o širdyje vis dažniau ima skleistis ramybė – tokia, kuri atsiranda tik tada, kai esi pasiruošusi paleisti.

Savo dėmesio duoklės reikalauja ir Olgos Konošenko baleto studija, šįmet švenčianti 10 metų sukaktį, ir jau ketverius metus einamos lektorės pareigos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir šokio fakultete. Tai reiškia, kad pirmadienis, kai artistui privalu ilsėtis, man irgi darbo diena. O vedamoms paskaitoms tenka ruoštis… Man tai patinka, bet užsisukusi pareigų verpete jaučiu, kad manęs viskam nebeužtenka.

Paskutiniu vaidmeniu LNOBT scenoje taps Karalienė Bona Sforca balete „Barbora Radvilaitė“. Taip sutapo ar pati to norėjote?

Iš dalies taip sutapo. Anksčiau mintyse pagalvodavau apie „Bolero“, o iš tiesų rinkausi tarp pavasarį rodyto „Don Kichoto“ ir sezono spektaklių seriją užbaigiančios „Barboros Radvilaitės“. Pasirinkau pastarąją, nes tai lietuviškas, Anželikos Cholinos statytas spektaklis. Šią choreografę pažįstu dar nuo baleto mokyklos laikų. Buvau tarp tų moksleivių, su kuriomis A. Cholina, jau būdama studentė, Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje statė savo pirmuosius kūrinius. Man tie prisiminimai svarbūs.

Be to, „Barbora Radvilaitė“ – tai spektaklis apie meilę, kovą ir ištikimybę. Jis – tarsi paties likimo dedamas prasmingas taškas po ilgos mano kelionės scenoje.

Pasirodėte ir kituose A. Cholinos baletuose. Šiuo metu po Lietuvos scenas keliaujančioje „Jaunystėje“ tarp atlikėjų – taipogi jūsų pavardė…

Šokis – tai daugiau nei meilė, tai buvimo esmė. Be LNOBT scenos, esu šokusi ACH, Vilniaus baleto, Baltijos baleto teatro spektakliuose. Anksčiau dalyvaudavau ir jungtiniuose baleto žvaigždžių gastroliniuose turuose po užsienio šalis, bet prieš keletą metų atsisakiau: ten vos ne kasdien – pervažiavimai iš vieno miesto į kitą, kur nebūtinai randi profesionalius reikalavimus atitinkančią sceną. O šokėjo kūnas su metais vis daugiau komforto ir dėmesio sau reikalauja.

Kaip įsivaizdavote savo atsisveikinimą su scena anksčiau, būdama dar jauna balerina?

Jaunystėje apie tai negalvoji, to neįsivaizduoji. Kaip tada nesureikšminau ir to, kad atėjusi į trupę net keliuose pastatymuose užėmiau savo mamos vietą, natūraliai perimdama ir jos scenos sukneles: tai buvo spektakliai „Gulbių ežeras“, „Žizel“, „Romeo ir Džuljeta“…

Mano mama pasitraukė iš LNOBT trupės tais pačiais metais, kai į ją buvau priimta aš. Būtent mamai turėčiau padėkoti už savo genetinius duomenis baletui. Šokdama niekada neturėjau problemų su svoriu – nebent stebėdavau, kad jis pernelyg nenukristų.

O kada baleto artistus pradeda lankyti mintys apie paskutinį spektaklį ir gyvenimą po jo?

Rimčiau apie pasitraukimą susimąstai, kai atidirbi scenoje bent dešimtį metų ir supranti, kad tikriausiai pasiekei pusiaukelę. O kas bus toliau? Mintį atidaryti savo baleto studiją galvoje audžiau ilgai, kol prieš dešimtį metų jos įsteigimui paragino ir padrąsino mano vyras Arnoldas.

Be manęs, studijoje dirba dar dvi pedagogės: balerina Nailia Adigamova moko mažus vaikus, aš dėstau vyresniųjų grupei, o su suaugusiaisiais dirba ukrainietė šokėja Natalie-Michele Lange. Ne viena mano studijos mokinukė vėliau buvo priimta į Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių.

Kad galėtumėte dirbti pedagoginį darbą, jums ir pačiai teko baigti studijas…

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradėjau studijuoti 2006-aisiais – lygiai dešimtį metų atidirbusi teatre, kai vaidmenų bagažas jau buvo prisikaupęs. Tais pačiais metais pagimdžiau dukrą, tad prižiūrėdama kūdikį sėdėjau prie knygų. Buvo sunku, bet vis tiek veržiausi grįžti į teatrą, į sceną… Dukrą auginti padėjo mama.

Esate tarsi vaikščiojanti Lietuvos baleto enciklopedija, galinti nemažai papasakoti apie kelių praeities kartų šokėjus…

Kitaip ir negalėjo būti – juk esu teatro užkulisių vaikas. Daug garsių balerinų pažinau dar vaikystėje. Prisimenu paskutinį Leokadijos Aškelovičiūtės spektaklį – „Miegančiąją gražuolę“, o paskutiniame Loretos Bartusevičiūtės spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ teko dalyvauti pačiai. Aš, tada antrą sezoną trupėje dirbanti balerina, šokau Eglę pirmuose dviejuose baleto veiksmuose, o L. Bartusevičiūtė išėjo dramatiškame trečiajame. Ji tarsi perdavė man savo vaidmenį, pati mane jam paruošdama. Labai įsimintinas spektaklis buvo.

Kai atėjau į teatrą, trupėje šoko Rūta Kudžmaitė, Eglė Špokaitė, Živilė Baikštytė, Deimantė Kupstaitė, Neli Beredina, Jūratė Sodytė, Skaidrė Baranskaja. Mano scenos partneriais buvo Mindaugas Baužys, Edvardas Smalakys, Aleksandras Molodovas, Nerijus Juška, Aurelijus Daraškevičius, Martynas Rimeikis, Eligijus Butkus. Vėliau partneriais tapo jaunesnės kartos šokėjai Jonas Laucius, Ignas Armalis, Jonas Kertenis, Robertas Vaištaras.

Balete „Ana Karenina“ teko šokti kartu su Vytautu Kudžma – ilgamečiu savo pedagogu teatre. Prisimenu, likus dviem dienoms iki spektaklio jis liepdavo visur ir visada „laikyti nugarą“, neleisdavo kūprintis. Ir dar sakydavo: „Jei nori šokti ilgai – kiekvieną pamoką dirbk iki galo, iki paskutinio šuoliuko“. Už tai esu jam be galo dėkinga! V. Kudžma sugebėdavo mane „užvesti“ darbui netgi tada, kai jausdavausi labai pavargusi.

Dabar pati padedate jaunoms balerinoms, perduodama joms savo patyrimą. Ar tęsite šią veiklą, likdama dirbti baleto repetitore?

Taip. Dirbti su tokiomis nuostabiomis balerinomis kaip Nora Straukaitė, Marija Kastorina, Vilija Montrimaitė, Saulė Stanytė ar Ieva Repšytė – didžiulė atsakomybė. Pedagogo darbas teatre yra ne mažiau įdomus ir svarbus nei šokėjo. Reikia ne tik perteikti choreografiją, bet ir psichologiškai palaikyti jauną artistą – įkvėpti, padrąsinti, padėti įveikti scenos baimę. Ilgametė patirtis leidžia pastebėti detales ir padėti jaunam šokėjui dar geriau atskleisti savo unikalų sceninį veidą.

Kas pasikeis jūsų gyvenime atsisveikinus su scena, kai nebebus privaloma kiekvieną rytą pradėti nuo mankštos pratimų?

Oi, su tuo reikia atsargiai. Fizinį krūvį mažinsiu palengva, po truputį, save prilaikydama. Žinoma, kažkada ateis diena, kai nustosiu tai daryti – tuo labiau, kad mėgstu patinginiauti ir ilgiau pamiegoti. O gal kaip tik priešingai – savo malonumui pradėsiu lankyti pilatesą arba jogą?

Aš tiesiog nesu žmogus, kuris gali sustoti. Man reikia judesio, krypties, reikia ieškoti ir veikti. Nesu iš tų, kurie gali ilgai būti vienoje vietoje. Net jei pradingsiu iš scenos ir iš viešumos, žinau – ramiai sėdėti namuose vis tiek negalėsiu.

Ar suskaičiavote, kiek skirtingų vaidmenų parengėte per ilgą baleto artistės karjerą?

Ne, dar neskaičiavau. Visus turiu tvarkingai susirašiusi, tik skaičiuoti iki šiol nesinorėjo. Sąrašas nėra trumpas, tikrai pusšimtį pavadinimų viršijantis, nes vienu laikotarpiu buvau užimta absoliučiai visuose LNOBT repertuaro baleto pastatymuose.

Kai po atsisveikinimo su scena prabėgs dešimtmetis – kaip manote, kuriuos savo šoktus vaidmenis ryškiausiai prisiminsite?

Labiausiai įsimena tie vaidmenys, kuriuos turi ne tik šokti, bet ir išgyventi – kūnu, mintimis, emocijomis. Choreografo Alexei Ratmansky baletas „Ana Karenina“ ir Krzysztofo Pastoro „Karmen“ man tapo vidinės brandos simboliu, Boriso Eifmano „Raudonoji Žizel“ – emocinio kraštutinumo viršūne, o 2010 m. premjera „Kopelija“ – ryškia kūrybine patirtimi, nepaisant to, kiek daug kainavo jėgų. Darbas su choreografu Kirillu Simonovu nebuvo lengvas, bet kaip tik tokie iššūkiai palieka giliausią pėdsaką. Kai prisimenu tas dienas, jaučiu dėkingumą – už viską, ką teko išgyventi, už tai, kokia tapau.

Ar kinta balerinų karjeros trukmės standartai? Kalbant apie artistinį ilgaamžiškumą, ne vienas skaitytojas prisimintų Mają Pliseckają, kuri teatro scenoje šoko beveik pusę amžiaus.

Taip, standartai po truputį kinta. Viena vertus, šiandien šokėjai turi daugiau galimybių rūpintis savo kūnu – jiems padeda pažangi medicina, specializuotos treniruotės, reabilitacijos metodai. Tai leidžia artistams ilgiau išlikti scenoje.

Kita vertus, šiuolaikinė choreografija reikalauja didžiulio fizinio intensyvumo, o trupės darbo ritmas yra itin dinamiškas. Todėl viskas priklauso nuo individualių savybių – fizinio pasirengimo, psichologinės ištvermės, motyvacijos ir galimybių prisitaikyti prie besikeičiančio repertuaro. Karjeros trukmė vis labiau tampa asmeniniu pasirinkimu, o ne griežtai nulemtu standartu.

Renata Baltrušaitytė