Priežastys, dėl kurių verta aplankyti Veiviržėnus

„Parodoje pristatome dešimtmečio patirtį sukaupusį Klaipėdos rajono amatų centrą, įsikūrusį Veiviržėnuose. Esame parengę net 25 edukacijas, skirtas nuo dviejų metų vaikų iki brandaus amžiaus senjorų“, – sausio pabaigoje vykusioje „Adventur“ parodoje užsukti į Veiviržėnus kvietė šio centro vadovė Valė Krauleidienė, o edukatorė Valdonija Karaliūnienė parodos lankytojus mokiusi pasidaryti lėlę ar susikurti „Geros nuotaikos“ puodelį, pridūrė, kad Veiviržėnai turi turtingą istoriją, kurią primena Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje daugiau kaip 60 metų veikiantis miestelio muziejus ir kurį verta aplankyti dėl kelių priežasčių.

Muziejaus įkūrėjas Antanas Tyla

*Antanas Tyla apie 2014 m. „Anykštos“ nuotr.*

Muziejus įkurtas 1957 metais. Jį įkūrė istorikas, visuomenės veikėjas, nuo 2011 m. Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas, nuo 1991 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas prof. habil. dr. Antanas Tyla. Tiesa, kai Veiviržėnų mokykloje ėmėsi kurti muziejų, jis nebuvo nei istorijos mokslų daktaras, nei profesorius. Tada jis buvo jaunasis specialistas istorikas, atvykęs dirbti į Veiviržėnus pagal paskyrimą. Šioje mokykloje jis dirbo 1956–1958 metais. „Jo tikslas buvo tą muziejėlį padaryti Veiviržėnų apylinkės istorijos muziejumi. Mokiniai rinko archeologinius radinius, medžiagą apie apylinkės piliakalnius, pilkapius, senas kapinaites, žemės valdymo istorijos dokumentus, darbo įrankius, monetas ir kt. Mokytojas ir mokiniai sukaupė nemažai senų Rusijos rublių, vokiškų markių, monetų. Pradėta rašyti mokyklos istorija“, – teigiama muziejaus interneto svetainėje. Kaip galima spręsti iš joje pateiktos informacijos, pirmieji eksponatai buvo surašyti paprastame sąsiuvinyje – jame buvo 151 įrašas.

„Tada miestelyje ir jo apylinkėse nesunkiai buvo galima rasti įvairių senų darbo įrankių, namų apyvokos daiktų. Vadovaujant Petrui Butrimui nauji eksponatai plaukte plaukdavo“, – muziejaus kūrimąsi apibūdina Valdonija Karaliūnienė, šiame muziejaus dirbanti nuo 2016 metų.

Ilgą laiką juo rūpinosi lituanistas, rašytojo Petro Cvirkos suolo draugas, ilgametis mokyklos direktorius Petras Butrimas, vėliau – istorikės Stanislava Kreišmontaitė-Daugėlienė, Rūta Lukauskytė, Ona Tamošauskienė, lituanistė Irena Urbonienė.

Nors muziejus po kelerių metų minės savo veiklos 70-metį, bet steigėjo idėjos neišdavė – jis iki šiol yra ir Veiviržėnų krašto muziejus. Jam gimnazijoje skirtos dvi erdvios patapos, 2016 m. Klaipėdos rajono savivaldybė įsteigė 0,5 muziejininko etato.

Turtingi muziejaus fondai

„Dabar muziejus didžiuojasi savo eksponatų skaičiumi. Jo pagrindiniame fonde yra apie 5 tūkst. ir pagalbiniame – arti 3 tūkst. eksponatų. Tai įvairūs krašto darbo įrankiai, namų apyvokos daiktai, nuotraukos, knygos ir kiti įvairūs leidiniai, dokumentų kopijos, dailės kūriniai. Turtinga knygų kolekcija atskleidžia ištisą mūsų raštijos, leidybos ir knygnešystės istoriją: čia XX a. I pusėje ir seniau išleisti vadovėliai, žodynai, žinynai, maldaknygės, giesmynai, grožinė literatūra, reti leidiniai lotynų kalba, Rygiškių Jono vadovėliai „Lietuvių kalbos gramatika“, 1922 m., „Lietuvių kalbos sintaksė“, 1911 m. išleista Seinuose, J. Damijonaičio „Lietuvių kalbos gramatika“, 1935 m, „Aritmetikos uždavinynas“, M. Stankevičiaus vadovėlis „Negyvoji gamta, 1921, 1881 metais Sankt Peterburge išspausdintas „Aritmetikos uždavinių rinkinys“. Seniausia knyga – „Les Voux Temeraites“ ou L‘enthausiasme“, 1799 m. Įdomus 1893 metų statistinės apžvalgos žinynas – „Kovenskaja gubernija“, kuriame minimi ir Veiviržėnai. Turime įspūdingą laikrodžių kolekciją. Kadangi Veiviržėnai yra visai netoli sienos su Mažąja Lietuva, turime kelis miestietiškus laikrodžius. Tai ant sienos kabinami nedideli išpuošti kvadratėliai su atviromis rodyklėmis. Yra pora prabangesnių – spintinių laikrodžių. Deja, visi laikrodžiai neberodo laiko, todėl labai tikiuosi, kad pavyks gauti lėšų jiems atgaivinti. Pastebiu, kad muziejuje apsilankantys vaikai jau nebėra matę einančio švytuoklinio laikrodžio, – muziejų pristato pašnekovė. – Nemažai turime ir ,,Dievamūkų“. Tarp jų – ir savo krašto drožėjo Juozapo Pjauloko sukurtų skulptūrų. Man mano mama buvo pasakojusi, kad pas jos tėvą, o jis buvo malūnininkas, gyveno kurčnebylys dievdirbys. Tai buvo Juozapas Pjaulokas. Manau, kad šis mamos prisiminimas – iš 1925–1926 metus. Šio dievdirbio darbai pasižymi labai tiksliomis proporcijomis. Mokyklinėje ekspozicijoje pristatome atverčiamus suolus, vyresnės kartos lankytojams primenančius jų vaikystę, o vaikams – nuostabą keliantis netikėtumas. Pasirodo, ir laiškai tampa muziejiniais eksponatais, nes vaikai nebežino, kam reikalingi pašto ženklai“.

Vienas naujausių muziejaus eksponatų – ąžuolinė skrynia iš Trepkalnio dvaro. Taip buvo vadinamas Veiviržėnų dvaras, kuris praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje, kaip buržuazinė atgyvena, buvo su žeme sulygintas. „Kiek beieškojome, kol kas nepavyko rasti šio dvaro nuotraukų. Tad skrynia, datuojama 1851 metais, yra vienintelis dvarą primenantis eksponatas. Mums skrynią padovanojo ją išsaugojusios veiviržėniškės anūkas Marius Kakta. Labai džiaugiuosi, kad pavyko gauti lėšų jos restauravimui ir papildyti muziejų dar viena Veiviržėnų krašto istorija“, – pasididžiavimo neslepia Valdonija Karaliūnienė.

Ekspozicijoje – du nepriklausomybės signatarai

„Su Veiviržėnais susiję net du Lietuvos nepriklausomybės aktų signatarai. Vienas jų – 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys, antrasis – 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Antanavičius.

Jurgis Šaulys gimė 1879 m. netoli Veiviržėnų esančiame Balsėnų kaime. Nuo 1887 m. jis mokėsi Kaltinėnų parapijos daraktorių mokykloje, vėliau – Palangos progimnazijoje, Vilniaus kunigų seminarijoje, bet iš jos už lietuviškos spaudos laikymą ir platinimą buvo pašalintas. 1903 m. pradėjo studijuoti Berno universitete (Šveicarija), kurį baigė 1912 m. filosofijos daktaro laipsniu. Nuo 1902 m. aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, dalyvavo įvairiose konferencijose ir pasitarimuose Lietuvos valstybės klausimais. 1916 m. atstovavo Lietuvai Lozanos lietuvių II konferencijoje. 1917 m. Lietuvių konferencijoje Vilniuje išrinktas į Lietuvos tarybą, buvo jos generalinis sekretorius ir pirmasis vicepirmininkas. 1918 m. vasario 16 d. su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Jis buvo pirmasis Lietuvos valstybės nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijoje, vėliau Lietuvai atstovavo Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Lenkijoje.

Nuo gimnazijos aktyviai reiškėsi to meto spaudoje.

„Žinoma, iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo apie Jurgį Šaulį nieko nežinojome. Net tada, kai mokyklai buvo suteikiamas jo vardas, nemažai žmonių stebėjosi, kas jis toks. Dabar šiai asmenybei muziejuje esame įrengę ekspoziciją, kurioje eksponuojame jo giminaičių išsaugotus ir muziejui perduotus jo apdovanojimus, jo gyvenimą ir veiklą primenančias nuotraukas, jo šeimos genealoginį medį, kai kurių dokumentų kopijas. Muziejuje yra žymaus lietuvių dailininko Jono Mackevičiaus (1872–1954) tapytas 1929 m. Jurgio Šaulio portretas. Jo fone – Kaprio sala. Jurgio Šaulio giminaičiai, būtent Česlovas Tarvydas, paveikslą padovanojo gimnazijai, kai jai buvo suteiktas Jurgio Šaulio vardas, – pasakoja muziejininkė. – Iš Balsėnų kaimo kilęs ir kitas mūsų signataras Kazimieras Antanavičius. Jam muziejuje taip pat įrengta ekspozicija. Be to, 2016 metais, pasitinkant signataro 80-metį, jo žmonos Onos ir dukters Rasos iniciatyva prie kelio, jungiančio Balsėnus su Daukšaičiais, pastatyta skulptoriaus Antano Šnaro sukurta kompozicija „Stotelė“. Su Veiviržėnais siejasi ir daugiau žymių žmonių. Iš Veiviržėnų yra kilusi Lapių šeima. Pranciškus Lapė – žinomas JAV ekspresionistas, muziejuje yra du jo sukurti darbai. Architektas Petras Lapė, balerina Zita Lapytė- Duobienė, kalbininkai Zenonas Uoselis, Juozas Labokas, Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas, aktorius Gediminas Girdvainis ir kt.“

Muziejuje rengiamos edukacijos, rašomi projektai, kurie skatina jaunąją kartą domėtis savo krašto praeitimi.

Veiviržėnų kūrybinės dirbtuvės ,,Durys“

Užsukus į Veiviržėnus verta pasigrožėti pačiu miesteliu. Abipus Veiviržo įsikūręs miestelis istorijos šaltiniuose minimas jau XIII amžiuje. 1754 m. Augustas III Veiviržėnams suteikė teisę rengti savaitinį turgų, o nuo 1767 m. – dar keturis prekymečius. Tais pačiais metais grafas Oginskis prie savo arklių keityklos bažnyčiai padovanojo žemės sklypą, kuriame buvo pastatyta nauja liaudiškojo baroko stiliaus Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčia. 1784 m. miestelyje buvo 62 sodybos, iš jų 23 priklausė žydams. Taip pat jame buvo žydų sinagoga, prieglauda.

1792 m. miesteliui suteiktos Magdeburgo teisės.

Šiandien užsukus į Veiviržėnus galima aplankyti Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią, šalia esančią akmeninę XIX a. pabaigos varpinę su autentiškais trimis varpais, apžiūrėti, anot legendos per vieną naktį perneštą per Veiviržą, ir pastatytą kapinių koplyčią bei monolitinių vartų kompleksą, Lurdą, 1990 m. pastatytą tremtinių paminklą, užkopti į Veiviržėnų piliakalnį.

„2020 metais Veiviržėnai buvo Lietuvos mažoji kultūros sostinė. Tada gimė projekto „Durys“ idėja. Ant senų medinių durų vizualizuojame Veiviržėnų istoriją“, – sako viena iš šios idėjos sumanytojų, tautodailininkė, Jurgio Šaulio gimnazijos muziejaus muziejininkė Valdonija Karaliūnienė. Projekto rezultatą visada galima pamatyti viešose miestelio erdvėse.